15min be reklamos
Publikuota 2022 01 02, 10:20

Atsisakyti savasties ir tapti didžia: Marinos Abramović gyvenimo performansas

Nors pokalbių su pasaulinio garso menininke Marina Abramović yra daug ir laisvai prieinamų, tačiau dažniausiai jie nuslysta paviršiumi. Knygoje „Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramović. Menininkė kalbasi su Jeannette Fischer“, jos autorė, taikydama psichoanalizę, bando atrasti gelmines menininkės ir jos kūrybos jungtis.
Marina Abramović
Marina Abramović / Scanpix nuotr.

Ši reta ir išskirtinė prieiga atskleidžia daug neregėtų M.Abramović pusių. Psichoanalitikė, užčiuopusi sąmoningus ir nesąmoningus elementus, svarsto apie aktualias smurto ir skausmo temas. Gilūs pokalbiai, sutelkti į asmens ir kūrybos psichoanalizę, praplečia žinias ne tik apie garsią menininkę ir jos kūrybą, bet ir apie performanso meną bei žmogaus psichikos galimybes.

Knygos pagrindas – įrašai iš keturių dienų viešnagės 2015 m. vasarą M.Abramović namuose Hadsone, papildyti psichoanalitikės komentarais ir iliustracijomis iš keturių išsamiau nagrinėtų performansų. Pokalbis vyko laisvųjų asociacijų metodu, o menininkė į šią avantiūrą leidosi siekdama geriau suprasti save ir savo kūrybą. Pati M.Abramović apie šį darbą sakė: „Man regis, rašai knygą man, kad mano siela praskaidrėtų. Yra dalykų, kuriuos sunkiai užčiuopiu. Norėčiau perprasti sąsajas tarp darbo ir gyvenimo. Ką iš asmeninio gyvenimo perkeliu į darbą, į kūrybą? Būtų įdomu pažvelgti iš šalies.“

Skaitytojams pateikiame ištrauką iš knygos skirtą vienatvės temai.

Knyga „Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramović. Menininkė kalbasi su Jeannette Fischer“
Knyga „Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramović. Menininkė kalbasi su Jeannette Fischer“

Marina Abramović. Pasikartojantis mano gyvenimo motyvas – būti vienai, būti apleistai. Ši tiesa – vienintelė, kurią žinau. Taip pat buvo vienintelis būdas ką nors daryti vaikystėje, vienumoje. Kito nežinojau. Bet kodėl tai kartoju? Kad jausčiausi gyva? Ar norėdama pamatyti, kad galiu būti viena? Norėdama sau tai įrodyti?

Pasikartojantis mano gyvenimo motyvas – būti vienai, būti apleistai. Ši tiesa – vienintelė, kurią žinau.

Tėvas Mariną apleido, kai išsiskyrė su motina. Atėmė iš jos paveldėjimo teisę, kaip vėliau pasielgė ir motina. Brolis su ja nesikalba. Pirmoji ir antroji jos gyvenimo meilė ją paliko. Turint omenyje pakartojimų seriją galima suprasti, kodėl Marina mano esanti pati kalta. Jau vien jos klausimas „Kodėl aš tai kartoju?“ liudija prielaidą, kad ji yra atsakinga.

Marinos performansai suteikia raktą į atsakymą. Daugiau nei 700 valandų ji nejudėdama išsėdėjo ant kėdės „Dalyvauja menininkė / Misija neįmanoma“ žvelgdama į priešais sėdinčiųjų akis. Filme tuo pačiu pavadinimu ji sako: „Kai tie žmonės atsisėda priešais, tampu nebesvarbi. Pasidarau jų savasties veidrodžiu.“ Toks buvo jos nurodymas jauniems menininkams, atkartojusiems performansus MoMA: „Tikslas yra taip sulėtinti kūną ir protą, kad nebejaustum gravitacijos. Sunkiausia beveik nieko nedaryti. Tai išgręžia iš tavęs viską.“

Ištuštinti save
tiek, kad nebejaustum savo svorio
ir svarbos –
taptum veidrodžiu.

Kuo „tuštesnis“ veidrodis, tuo daugiau erdvės projekcijai. Priešais sėdintysis gali mesti savo atspindį visur, kur patinka, ir tokio dydžio, kokio tik nori. Ir dėl to ji tampa vieniša.

Štai ką nagrinėja Marinos Abramović performansai: jos tuštuma tampa kažkieno kito pilnatve.

Dalyvavusieji performanse „Ritmas 0“ sugalvojo šiurpiai kūrybiškų būdų Marinai skriausti, o kai kurių ketinimai buvo net mirtini. Tam, kad atsiduotų publikos poreikiams, Marina turi ištrinti savuosius. Tokia jos santykių formulė: meilė ir santykiai reiškia atsakomybę už kitų žmonių poreikių tenkinimą ir leidimą savimi naudotis. O tam ji neišvengiamai privalo atmesti savo poreikius ir atsikratyti savasties. Todėl ji tampa vieniša. Nepaisant to, kad veidrodį supa tūkstančiai žmonių, jis lieka vienas, nes pripažįstamas tiktai kaip veidrodis

Marina Abramović: Amžinai stengiuosi užpildyti motinos tuštumą darbu. Jos tuštumą užpildau savo gyvenimu.

Jeannette Fischer: Užpildyti (fill) ar išjausti (feel) motinos tuštumą?

Marina Abramović: Ne, užpildyti, kaip vaza pripildoma vandens. Nebenoriu santykių, kuriuose tenka išpjauti savo šerdį, savo pačios centrą ir įdėti jį į kažkieno kito centrą. Visas mano elgesys pasikeitė. Atėjai ir aš pasakiau: „Pasigamink pietus.“ Negaliu tuo patikėti. Visada jausdavau atsakomybę už visus. Visus pamaitindavau ir apskalbdavau. Bet viskas pasikeitė. Čia yra keturi žmonės, ir aš visiškai atsipalaidavusi. Ryte pabundu, einu paplaukioti, medituoju, ruošiu maistą. Visi daro viską. Ir visa tai vyksta man nekontroliuojant ir nevadovaujant – tiesiog negaliu tuo patikėti. Nė nesapnavau, kad taip įmanoma. Ir darau tai pirmą kartą gyvenime.

Marinai santykiai reiškia, kad niekas nepastebi jos skausmingos vienatvės ir niekas jos nemato.

Šis kartas yra pirmas, kai Marina neužsikrauna atsakomybės tenkinti kitų žmonių poreikius ir norus.

Gydytojai Mariną griežtai perspėjo daryti viską, kas įmanoma, ir pasirūpinti savo sveikata, antraip grės rimtos pasekmės. Šie perspėjimai rodo, kaip sunku ir nesveika atsisakyti savasties kažkieno kito labui. Ulajaus pareiškimas filme „Dalyvauja menininkė“ pritrenkiamai iliustruoja, kaip žmonės naudojasi Marina ir reikalauja, kad ištirpindama savastį pripildytų ir praturtintų juos: „Gali skambėti keistai, bet neturiu nei laiko, nei jėgų, kad padaryčiau visa tai [jis turi omeny sėkmę] įmanoma. Bet ir neprivalau: galiu tiesiog susituokti su ja.“

Išnaudojančių santykių išveika, besikartojantis poreikis pripildyti ir pamaitinti kitus rodo, kad Marinos vaikystėje ir jaunystėje vyko tie patys procesai. Turiu omenyje jos performansuose išveikiamą skausmą, nes susinaikinti kieno nors kito naudai skauda. Dar sunkiau – ir dėl to neišvengiama, – kad jei nebus susinaikinimo, nebus ir meilės. Ši santykių išveika jos performansuose atskleidžia smurto modelį: savasties sumenkinimas iki taupaus nejudrumo lydimas paniekos ir pažeminimo tapus tokios būsenos. Marinos gyvenime santykiai siejami su skausmu ir baime. Negalėjimo apsiginti ir bejėgiškumo skausmas. Išnaudojimo skausmas. Marina kūrė santykius, artumą ir ryšį per savasties sunaikinimo skausmą.

Marina kūrė santykius, artumą ir ryšį per savasties sunaikinimo skausmą.

Jos performansas „Ritmas 0“ sukrečiančiai parodo: šis artumas yra smurtinis. Svarbu ne tik tai, kad ji išrengiama, o kažkas įspraudžia jai į delną užtaisytą pistoletą ir nukreipia į kaklą, bet ir tai, kad dauguma žmonių nedvejodami priima pasiūlymą ja pasinaudoti. Lankytojai mielai Mariną naudoja savo projekcijoms ir poreikiams, ignoruodami prieš akis stovintį subjektą, ypač todėl, kad jis atleidžia nuo atsakomybės ir užsikrauna ją sau. „Ritmas 0“ išraiškingai pademonstruoja performanso atlikėjo vienatvę.

Marinai santykiai reiškia, kad niekas nepastebi jos skausmingos vienatvės ir niekas jos nemato. „Ji atiduoda viską“, – interviu su kino režisieriumi Matthew Akersu apie Marinos performansą sako MoMA direktorius Klausas Biesenbachas. Jis teisus. Ji tikrai atiduoda viską. Jai lieka ne pripažinimas už tai, kad viską atidavė, bet veikiau pripažinimas, kad sukūrė tuštumą, kurioje žmogus gali pamatyti save, atsispindintį ten, kur tik nori.

Štai ką nagrinėja Marinos Abramović performansai: ji atiduoda viską.

Taip buvo visada – nuo pat mažens. Ji skolinga kitiems žmonėms; ji skolinga kitiems save.

Kiti žmonės minta jos kalte.
Kiti žmonės prisipildo jos kaltės.

Ulajus šitai aiškiai išsakė pastabose apie santuoką. Kai nebepripildo kito žmogaus, Marina paliekama; kai išsako savo norus, atsakymo nesulaukia. Ir Ulajus (jie išsiskyrė pasibaigus performansui „Įsimylėjėliai“, kuriame abu perėjo Didžiąją kinų sieną, ir Paolo (Marina Abramović 2006–2009 m. buvo ištekėjusi už Paolo Canevari) Mariną paliko tada, kai jos pačios norai prašėsi išklausomi.

Tokio tipo santykiuose abipusio rūpesčio nėra. Kitas asmuo apleidžia savo objektą – savo norų tenkinimo objektą – ir tuojau pat ieško kito. Be jokių diskusijų, ginčo tarp dviejų lygiaverčių subjektų, kurie turi skirtingų norų ir poreikių. Dviejų savarankiškų subjektų skirtumai nepripažįstami. Kai Marinos norai galiausiai išsakomi, jie pasiekia kurčias ausis, išnyksta tuštumoje, kaip vienintelį atgarsį palikdami skolą kitam asmeniui. Abu vyrai atkartoja to paties tipo išnaudotojiškus santykius, kokius Marina patyrė su tėvais:

Kaltė – santykių klijai.
Skolinga kitam asmeniui save,
skolinga jam viską.

„Ritmas 0“ ir „Be pavadinimo“, įvardijant tik tuodu performansus, atspindi šį smurtą. Marina – įvykių objektas. Šiuose performansuose ji pademonstruoja atsidavimą publikos poreikiams ir prisiima atsakomybę už jos veiksmus apie save nesusimąstydama ir savęs nesaugodama. Ji išveikia santykius, patirtus smurtinius santykius.

Štai ką nagrinėja Marinos Abramović performansai: būti įkliuvusiam į spąstus kaip kažkieno objektui be vilties pabėgti.

Nė vienas iš jos performansų nekalba apie apsigynimą nuo smurto. Nė viename jos vėlesniame performanse neminimas šis visa ryjantis, tačiau visiškai neįsisąmonintas smurtas. Todėl ta baimė – visa ryjanti baimė, neabejotinai signalizuojanti apie smurtą, – lieka paslėpta.

Marina nepajėgia mąstyti už kaltės ribų, mąstyti apie save kaip apie nekaltą. Ji demonstruoja pasiaukojimą ir beginkliškumą iki jėgų ir sąmonės praradimo. Taip bandoma pastatyti save ant mirties slenksčio. Ji siekia pamatyti, kaip ilgai sugebės slopinti gyvenimą. Marinai tai reiškia keturis itin svarbius privalumus:

– Su kiekvienu performansu ji atranda ir patiria ribas, iki kurių gali slopinti savastį; žino, kad vis dar gali tai padaryti, gali patenkinti kitus žmones ir patvirtinti jų svarbą. Šitaip Marina formavo santykius su tokiais vyrais kaip Ulajus ir Paolo, kuriems reikėjo jos nusižeminimo, kad galėtų išaukštinti save, kaip iki tol darė jos motina.

Marina vėl ir vėl atsitiesia ir sukuria performansą – lygiai taip pat, kaip atsitiesdavo vaikystėje.

– Ji atliko bausmę! Ir vėl. Bausmę už daugybę nepriklausomų sprendimų, kurių nekontroliavo partneris. Šis norėtų ją kontroliuoti bet kokiomis aplinkybėmis, kad neprarastų maitinimo ir pripildymo.

– Marinos atodūsiai pasibaigus performansui išduoda milžinišką palengvėjimą po agonijos, velniškos agonijos, kaip pojūtį vadina Marina; ji jaučiasi išsivadavusi iš kaltės ir baimės. Akimirkos laisvė.

– Ji numatė ir priėmė kito asmens agresiją ir, kaip įpratusi, nukreipė į save, taigi dabar pati kontroliuoja tą agresiją. Niekas kitas – nei vyrai, nei motina. Psichoanalitiniu požiūriu tai vienintelis protingas dalykas, kurį ji gali padaryti norėdama išgyventi. Ji gali perimti kito asmens destruktyvių ketinimų kontrolę. Numatydama smurtą, pati perima kontrolę ir sprendžia, kada jis prasidės ir pasibaigs, pati reguliuoja jo intensyvumą. Tik ji pati smurto sukeltą bejėgystę gali paversti galia.

Marina vėl ir vėl atsitiesia ir sukuria performansą – lygiai taip pat, kaip atsitiesdavo vaikystėje. Atsitiesia kiekvienam naujam performansui norėdama sau įrodyti, kad vis dar sugeba jį ištverti. Išveikdama smurtą Marina užsitarnauja teisę gyventi. Kaina – negalėjimas ištrūkti iš susinaikinimo perimetro ir negebėjimas to susinaikinimo pripažinti. Kiekvienas jos performansas – tai bandymas kuo labiau priartėti prie susinaikinimo ir pasiekti galutinę ribą, kurią dar įmanoma toleruoti, kad paskui galėtų būti laisva. Publika – jos liudininkė.

Išveikdama smurtą Marina užsitarnauja teisę gyventi.

Ulajaus pareiškimas filme „Dalyvauja menininkė“ sukrečia nutylėta prielaida, kad Marina norėtų už jo tekėti. Faktas, kad jis neįtraukia Marinos į savo paties norus ir poreikius – neįtraukia kaip autonomiško ir apsisprendusio subjekto, bet naudoja savo tikslais, – yra tiesioginis jos patirties su motina atkartojimas. Jei ji nori būti su tokiu vyru kaip Ulajus ar Paolo, neturi kitos išeities, kaip tik atsisakyti savasties. Tokia kaina, kurią ji sumoka už pažadėtą meilę (santuoką): buvimą jo norų objektu.

Marina Abramović: 9-ojo dešimtmečio pabaigoje Paryžiaus Pompidu centre surengiau didelį pasirodymą. Didžiulį, milžinišką. Pakviečiau motiną į atidarymą. Ji paskambino paklausti, ar būsiu nuoga. Atsakiau, kad ne, taigi sutiko atvažiuoti. Švariai iki paskutinio užkaborio iššveičiau namus, nors ji apsistojo viešbutyje. Užsukusi pas mane į studiją perbraukė pirštais per baldus ir pareiškė: „Sąlyginai švaru.“ Atidarymas buvo kitą dieną, šeštą valandą vakaro, jei neklystu. Nenorėjau ten atsidurti pirma; ketinau pasirodyti apie pusę septynių. Ji lygiai šeštą tiesiai iš viešbučio nudrožė į Pompidu. Atvykusi negalėjau patikėti. Išvydau savo motiną parodos vidury, žmonių apsupty, aiškinančią jiems mano kūrinius. Tarytum ji būtų aš.

Atsisakiusi savasties sukuria kažką didinga, atsisakiusi savasties ji pripažįstama kaip didi menininkė.

Motina Mariną savinasi; atima dukterį iš jos pačios. Ji prisipildo dukters: „Tarytum ji būtų aš.“ Jei vaikui skiriamas kūdikio vaidmuo, jam nelieka nieko kita, kaip tik viską atiduoti, taip filme sako Klausas Biesenbachas; atiduoti viską, kad gautum minimalią pripažinimo formą, net jei tai tik atsainus „Sąlyginai švaru“ arba Ulajaus pasakymas: „Galiu tiesiog su ja susituokti“, arba Paolo, kuris metus naudojosi „Dalyvauja menininkė / Misija neįmanoma“ sėkme ir metė Mariną kaip iki soties prisisiurbusi dėlė. Patyrusi visa tai Marina išgyveno tą pačią patirtį, kartojamą nuo kūdikystės: meilė ir pripažinimas siūlomi tik tuo atveju, jei ji viską atiduoda, viską atneša ant lėkštutės kitiems ir sotina juos, kol pati praranda sąmonę.

Marinos sėkmė tik patvirtina šią prielaidą. Ji šlovinama, nes ištveria smurtą. Nepaprastas žygdarbis – paversti šią neišvengiamą dilemą menu ir pateikti save kaip objektą, kad taptum subjektu. Nuosavi poreikiai slopinami dėl partnerio, kuris nori ją matyti atliekančią būtent šį vaidmenį. Ji apsinuogina; viską atiduoda (pasiduoda). Atsisakiusi savasties sukuria kažką didinga, atsisakiusi savasties ji pripažįstama kaip didi menininkė: čia esti jos genialumas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą