O Mindaugo Skudučio, Henriko Natalevičiaus, Raimundo Sližio ir Ričardo Filistovičiaus tapyba tuo metu buvo tai, kas iš tiesų audrino vaizduotę, kaip ir kiti keturi dievai – Arvydas Šaltenis, Algimantas Švėgžda, Kostas Dereškevičius ir Algimantas Kuras. Šalteniui ir Švėgždai jau tekstais meilę prisipažinau, o štai proga atiduoti pagarbą dar vienai mano paauglystės ikonai – Mindaugui Skudučiui. Nors tėvai turėjo „Bitlų“ vinilą, brolis nuolat suko juostą su ta pačia „Pink Floyd“ „Siena“, bet tuo metu man norėjosi, kad ant sienos kabėtų ne jų plakatai, o Mindaugo Skudučio tapytas vaizdas.
Laikas eina ir kai kurios ikonos dabar atrodo juokingai, „Pink Floyd“ nuo begalinio klausymo suvisam iškrito iš playlisto, o Skudutis liko. Kaip pastebėjote, beveik kiekviename sakinyje lyg koks slaptas agentas tūno įsifiltravusi laiko sąvoka. Ir Skudučio paroda kaip tik skirta tam einančiam, bėgančiam, tekančiam, sustojusiam ir visokiam kitokiam laikui, nes šį kartą tapytojas Vilniaus galerijoje RA rodo ištapytus laikrodžius. Vaikystės pasakas pasakoju tik norėdama skaitantiesiems priminti, kad šis menininkas žymus jau nuo tų anų laikų. O kai seniai esi meno ikona, nors ir lietuviškame kontekste, pavojai tyko tie patys, kaip bet kurio pop stabo – negali daryti blogiau, nei iki tol, mažiau įdomiai, o atėjęs naujas laikas nuolat grasina nubraukti tavo kūrybą kaip pasenusią, neįdomią ar tuščią, tad eidama po daugelio metų vėl pasižiūrėti Skudučio kūrinių, nes šis menininkas nepasižymi didelių, net mažų parodų gausa, šiek tiek nerimavau, šiek tiek buvau susidariusi aiškų vaizdą, ką gi turėčiau pamatyti, nes tie, anais laikais tapę žymiais, vargu ar turi teisę eksperimentuoti, ieškoti naujų formų, temų. Iš kitos pusės jie privalo būti aktualiais, nepasenusiais. Taigi, toks uždavinukas, įkandamas, deja, tik nedaugeliui net iš tų, įžymiųjų.
Garsas
Kitą dieną, kai atidarymo šurmulys nurimęs, žiūrovas gali stebėti, išgirsti ne tiek galerijos, kiek laikrodžių taisyklų fenomeną, kai nedidelę ekspozicinę erdvę užpildo mechaninė tiksėjimo sutartinė. Taip, ši paroda – ne tik vaizdas. Ją lydintis garso takelis nors subtilus, šurmulyje pranykstantis, tačiau iškalbingas. Jis primena daugybę amžių, pilnų mechanikos atradimų, o dabar laikrodžiai su savo ratukais ir spyruokle, su prisukimo rakteliu ar ratuku raketos greičiu tolsta nuo mūsų pažinimo sferų.
Vaikams visai neberūpi išardyti žadintuvą, kad sužinoti, kaip tas veikia, nelabai kas tai ir iš viso bepamena, daug įdomiau ištrinti tėvų kompiuteryje keletą failų neaiškiais pavadinimais. Štai kur gali patyrinėti veikimo dėsnius! Tiesa, jau nebe mechaninius. Ant tos pačios antikvariato ribos balansuoja ir popieriniai laikraščiai, net knygos. Tačiau šios unikalios – išlieka, net vis labiau brangsta. O mechaninius laikrodžius keičia mobilieji ir jie lieka ne funkciniu, o vintažiniu daiktu arba tiesiog simboliu, lyg roleksas, reiškiantis tiek daug, tačiau tik kaip brangiųjų papuošalų atitikmuo. Šveicarija gamina laikrodžius? Bet kuris vaikas jums atsakys, kad juos gamina Kinija! O modifikuoja, vėl suteikdamas tą vienetinę, unikalią meno kūrinio prasmę – Mindaugas Skudutis. Tiesa, reikėtų paminėti, kad pirmasis laikrodžius ištapė Klaudijus Petrulis. Ir net porą šaldytuvų!
Laikrodžiai ir laikas taip pat lyg vis dar neatsiejami, bet jau tik iš inercijos. Nyksta viena iš pagrindinių reikšmių – laiko skaičiuotojo, jo normintojo, legitimacijos įrankio, paverčiančio mūsų laukimą visuotinai suprantamu skaičiumi. Net saldaus malonumo kupiną laiką jie (laikrodžiai) įvelka į tam tikrą trukmės formulę, ne itin malonią, deja, nes tas gerasis laikas, kaip žinia, prabėga per greitai. Nesvarbu, kad lauke karšta ir jūra šiltesnė nei rugpjūtyje, štai, sako laiko normintojai, vasara jau praėjo, tarsi prašvilpė ar buvo prašvilpta. Jokių apsinuoginusių saulei ir žvilgsniams kūnų, net flirtas žiemą tarsi užšąla ir viskas jau nebe taip. Įmanoma, bet sunkiau, problemiškiau. O Skudučio laikrodžiuose tiek daug to vasariškojo šėlsmo, nuogų moterų kūnai ten visuomet, nesenstantys, nes mūsų geismo objektas gali įgauti kitus vardus ir pavardes, bet iš esmės nesensta arba kinta taip sunkiai, problemiškai. Skudučio moterys tikrai nesensta, gal todėl, kad gyvena laikrodžiuose, pačiame jų centre, laiko matavimo šerdyje. Jos lengvai keičia fonus ir laikmečius, pasisavindamos legendinius vardus, kaip Ieva („Adomas ir Ieva“), Melancholija („Melancholija“), Venera („Gulinti Venera“), Leda („Leda“), Olimpija („Olimpija“) ir t. t. Čia galime rasti net tapytojo dukrą dvigubame portrete su autoriumi („Tėvas ir dukra“), nutapytą jautriai, atsisakius bet kokio grotesko. Su meile. Groteską menininkas pasilieka autoportretams ir visuomenei.
Išprotėjusi visuomenė
Galeriją užpildęs tiksėjimas reprezentuoja kadaise galingą, lyg vis dar veikiančią, tačiau iš tiesų jau seniai savo funkcijas perleidusią kitiems laiko matavimo instituciją, maždaug kaip Didžiosios Britanijos karalienė. Šis formalios (o gal dar vis gyvos, tik labiau slaptai) galios fenomenas, institucijos, iš esmės reglamentuojančios mūsų gyvenimą, buvimas itin dera su pačia Skudučio tapybos tematika. Ne veltui vienas laikrodžių vadinasi „Išprotėjusi visuomenė“. Socialinė kritika buvo vienas garsiojo ketverto tapybos vektorių, žinoma, kiekvieno autoriaus savaip.
Skudutis mažiau koncentravosi į persisotinusios, barokinės, prabangos visuomenės dekadansą (sovietmetis taip pat turėjo savo turtinguosius ir privilegijuotuosius, net meno pasaulio turtinguosius), jo tema – įvairios žmogiškosios ydos ir aistros, kurias tarsi reflektuoja viename laikrodyje sėdintis ant klozeto žmogutis („Homo sum“), o virš jo galvos lentynoje ar ant stalo guli skerdienos. Tos itin išeksploatuotos Šarūno Saukos. Nors Skudutis vis tik dešimtmečiu vyresnis ir savo kūrybinį kelią pradėjo gerokai anksčiau, tačiau nesiimsiu taip modernistiškai svarstyti, kas pirmas, o tiesiog pastebėsiu, kad nuogų kūnų minios iš šio menininko ir ketverto kolegų paveikslų plūsta nuo tų senų laikų, nes visuomenė visada turi kokių nors ydų, kurias verta viešinti. „Proto miegas gimdo košmarus“, sakė ir vaizdavo senasis meistras Goya, jo dvasią galima justi ir šioje parodoje. Tiesa Skudučio prieiga yra ne savintis motyvus ar simbolius, jis greičiau naudojasi Goya grotesko strategija, taikydamas ją šiuolaikinei visuomenei, nors kažkas giminingo yra ir pačioje tapysenoje, ypač tai justi žiūrint į „Bakchą“ – girtuoklį raudona nosimi gulintį lovoje su šalia besimėtančiais buteliais. O vietoje laikrodžio skaičių – bėgančios pelės. Tos mūsų minutes ir valandas suėdančios laiko pelės.
Minios keistų žmogystų, sudarančių mūsų visuomenę, užpildė laikrodžius „Dizonauras virš miesto“, „Kaukės“, įvairių žmogiškų keistenybių pilna „Vestuvių puota“, tačiau nurimusi ir jauki „Senoji Vilniaus rotušė“, tik keli vaikai dūksta ant grindinio ir žvelgia visai dabarties moterys.
Kur moterys, ten ir feminizmas („Feminizmas“) ar jo kritika. O kritikos autorius negaili net sau pačiam – vienas iš tos truputį pamišusios, gerokai siautulingos ir aistringos visuomenės narių – pats menininkas, kurio autoportretas susirūpinusiu žvilgsniu (išgautu labai tikslia realistine tapyba) žvelgia į mus, sukdamas ties suraukta kakta įstatytas rodykles. Autoportretą galime atrasti ir laikrodyje „Kūrybinės kančios“, „Tuščia galva“, save jis nutapo dvigubame portrete su dukra („Tėvas ir dukra“).
Moterys, moterys
Atskira visuomenės grupė, kaip minėjau – geidulingosios ar geidžiamos moterys, tačiau šį kartą nežiūrint publikos lūkesčių, kad mylimas menininkas išlaikytų atpažįstamą stilistiką, temas, nesikeistų, Skudutis pristato grupę kūrinių, kuriuos galima įvardinti kaip kitokie. Tai – įvairiakilmės klasikos interpretacijos. Čia moterys vėl susigrąžina beveik akademiškai nutapytą kūną, ramiai sau lošdamos kortomis su skeletu („Gyvenimas yra lošimas“), gražius ir visai negeidulingus veidus („Gulinti Venera“), o Europa ant jaučio ir suvisai klasikinė („Europa“). Ir tos gal vardan komercijos, o gal dėl naujumo paaukotos aistros, geidulio, keistumo čia pritrūksta. Maestro, argi nežinote, kad klasikams keistis neleistina? Tik atidžiau peržiūrėjusi visus kūrinius, turėčiau pati sau paprieštarauti, nukauta „Otelo“ argumentu – puikus mažytis pasakojimas, šiek tiek pamėkliška interpretacija, paslaptis ir šviesus nuogas moters kūnas. O dar vienas maestro – Albrechtas Diureris – pats priverstas dalyvauti Skudučio tapybos naratyve („Diureris ir triušiai“). Ir lyg žiurkėnas narvelyje sukasi bėgdamas laikrodyje ar pačiame laike per pusę padalintas žmogeliukas („Bėgantis laike“). Kaip mes?
Žodžiu – visko čia buvo, alų midų gėriau, burnoje nieko neturėjau, nors yra laikrodis su vaišių stalu ir mielu primityvistiniu natiurmortu („Laikrodis geresniam gyvenimui“), tačiau beveik visi kūriniai jau išpirkti, o jų geidžiantiems lieka tik žiūrovo vaidmuo. Turėjimo teks palaukti iki to kada nors, kai menininkas vėl panorės kurti mažytes istorijas, sukančias ar sustabdančias, kaip pridera tikrai kūrybai, laiko rodykles.
