Tik sukaupus patirties išmintį gaivališkai prasiveržė aistra tapyti, nors apie jokį meninį išsilavinimą negalėjo būti ir kalbos. Išsiliejusi jo saviraiška paliko mums apie 500 darbų, kurių kiekviename – itin išbaigtas, kruopščiai įgyvendintas pasaulėvaizdis.
Apie ką Vincento Vasiliausko paveikslai? Manau, apie paprastą sudėtingo gyvenimo formulę, tyrą lyg vaiko žvilgsnį į aplinką, žmones, miestą, gamtą, į visa tai, kas mus supa kasdien ir dažnai lieka nepastebėta. Šitas vaizdas itin tirštas, geranoriškas, spontaniškas, įkūnijamas su būties troškuliu, su džiaugsmu įsisavinant kiekvieną detalę, surenkant visus gyvenimo trupinius. Čia aštresni pojūčiai atsiranda tik tuomet, kai užpučia stiprus, susigūžti verčiantis vėjas. O daugumoje atvejų išlaikomas tvirtas žinojimas apie tai, kas kalbama, ir natūralių tonų savitvarda.
Žanrų prasme Vincento Vasiliausko paveikslai laikosi tradicijos – tai peizažai, natiurmortai, portretai. Tapoma guašu, aliejumi, akvarele ant popieriaus ar kartono. Viskas tarsi nesudėtinga. Tačiau kiekvienas darbas lyg sprogsta nuo sumanymo galios, kaskart siekiant sudėtingo plastikos uždavinio. Peizažai beveik visada daugiaplaniai: tai ir vingiuojančios upių kilpos, ir aukštyn kylantys takai, ir daugybė miško ir kalvų masyvų. Ypatingas čia medžių lajų ar žolynų ištapymas ne potėpiais, o trumpais teptuko prisilietimais, detalios ir konkrečios kamienų linijos, kai visa tai susilieja į ištisus persišviečiančius ažūrus.
Akivaizdu, kad autorius nesiekia lengvo kelio ir ieško itin individualaus, autentiško sprendimo. Jis tiksliai žino, kaip suręstos sudėtingos jo gamtovaizdžių struktūros ir ką jomis nori pasakyti. Tarp medžių pasitaikantys pastatai labai mieli savo chaotiška perspektyva ir kruopščiai išpieštomis detalėmis. Tačiau ringe susikovus architektūrai ir gamtai visad laimi pastaroji – būtent jai puoselėjami patys šilčiausi jausmai ir nuoširdus susižavėjimas. Esama ir peizažų, kuomet viena kitą keičiančios, besivejančios gamtos formos suskamba sodriais apibendrintais tonais ir vaizdas priartėja prie abstrakcijos ir spalvos lauko tapybos.
Jei peizažuose mėgstamos epinės panoramos, platūs vaizdai į tolius, tai natiurmortai dvelkia namų jaukumu, kvapniomis vakarienėmis prie šeimos stalo arba jubiliejaus proga gautų gėlių puokštėmis. Ir čia, kaip ir peizažuose, mėgstami lokalinių spalvų plotai, viskas tapoma itin vientisu koloritu, kuriame dominuoja žemės spalvos, jas kūrybingai niuansuojant. Kiekvienas objektas turi savas potėpių struktūras, nelygu faktūra ir forma. Stiprus tapybos gūsis užpildo visą paveikslo erdvę, kiekvienas lopinėlis pulsuoja neišsenkančia energija. Perspektyva, žinoma, nenuosekli, laužyta: štai vaza enface, stalas iš viršaus, atvirkštinės perspektyvos kambario kontūras. Formos strimgalviais seka ir lenkia viena kitą, tarsi norint labai daug perteikti, viską su kaupu užfiksuoti. Ir kai su įkvėpimu tapoma paprasta indauja su produktais, kompozicijai tiksliai atitinkant popieriaus stačiakampį ir kruopščiai ištapant kavos ar druskos pakuočių logotipus – regis, matai prieš save itin modernų, profesionalų darbą, primenantį kažką iš mainstreaminės dailės istorijos.
O su dailės istorija senolio santykiai ypatingi – matyt, kadaise nutapytų paveikslų studijos kartais tapdavo įkvėpimo šaltiniais. Tačiau nekopijuojama pažodžiui: perteikiamas tik garsaus kūrinio esminis įspūdis, pagrindiniai šviesos blyksniai ar spalvos. Taip nutapomas visiškai savarankiškas darbas. Tam tikrą sąlytį su profesionaliu piešimu liudija ne tik išmanus kolorito derinimas, kai nėra akibrokštų ir rėksmingų sąskambių, bet ir meistriškas štrichavimas pieštuku, jei paliekamos dažais nepadengtos vietos. Rankos judesiai išties išlavėję ir galbūt nusižiūrėti iš profesionalų, o gal ir ne.
Atskiro paminėjimo nusipelno Vincento Vasiliausko žmonių figūros ir portretai, sudėtingiausi piešėjo uždaviniai. Juose, matyt, ryškiausia deformacija, akivaizdžiausia priklausomybė „sekmadienio dailininkams“, nors netaisyklinga kūno ar portreto anatomija tapoma taip pat užtikrintai ir su įkvėpimu, tiksliai žinant savo užduotį.
Jau paminėjau santykį su dailės istorijos kanonu. Pasaulyje jau nieko nebestebina meno lauko užribyje užgimęs „autsaiderių“ menas. Nuo 1993 m. Niujorke kasmet organizuojamos jam skirtos meno mugės (Outsider Art Fair), leidžiami specialūs žurnalai. Muziejai rengia išsamias, didelio publikos dėmesio susilaukiančias šio meno parodas, ieško paaiškinimų, kaip jis siejasi su profesionaliu menu. Ir nors savamoksliai niekada nepaisė institucinio statuso, o kūrė tiesiog iš aistros kurti, institucijos juos vis dėlto pripažįsta ir įtraukia į savo veiklų kalendorius.
Paminėtina 1974 m. Walkerio meno centre surengta paroda „Naivieji ir vizionieriai“, „Juodasis liaudies menas Amerikoje, 1930-1980“ Corcorano dailės galerijoje (1982), „Paralelinės vizijos: šiuolaikiniai menininkai ir autsaiderių menas“ (1992) Los Andželo apskrities meno muziejuje LACMA ir kt. Kad dėmesys savamoksliams tolydžio auga, ypač ryšku paskutiniais metais, kai 2018 m. Smithsonian Amerikos meno muziejuje vyko paroda „Tarp pasaulių: Bill‘oTrayloro menas“, o Los Andželo apskrities meno muziejuje LACMA – „Pašaliniai ir Amerikos avangardas“, kuriose tyrinėtos abipusės savamokslių ir profesionalų įtakos. Taip tradiciškai mažiau dėmesio anksčiau sulaukdavusi savamokslė kūryba įrašoma į meno vartotojų apyvartą ir sužėri visomis savo ryškaus pasaulėvaizdžio spalvomis.
Išvardintos parodos išraiškingai liudija, kad iš tikrųjų nėra „autsaiderių“ ir „insaiderių“, kad meninį išsilavinimą gavę autoriai gali kurti prastus kūrinius ir, atvirkščiai, niekur nesimokę autoriai gali tapyti itin talentingai. Viskas priklauso nuo žiūrovo žvilgsnio ir jautrumo.
Lietuvių meno pasaulyje dar neturime tokių išsamių savamokslio meno studijų ir parodų. Tiesa, šio meno pavyzdžiai kartais įtraukiami į profesionalaus meno ekspozicijas, juos įsigyja muziejai, organizuojami autorių solo pasirodymai. Tačiau atidesnio menotyrininko prisilietimo prie šios temos vis dėlto dar stinga. O kol kas – įtraukime senolio Vincento Vasiliausko vardą greta Petronėlės Gerlikienės, Monikos Bičiūnienės, Elenos Kniūkštaitės, Adelės Velykienės, Algimanto Stankevičiaus, Liongino Šepkos ir kitų lietuvių tapytojų, skulptorių ir meistrų, kurie savo kūriniais puošia pasaulį, nesiekę nieko gauti atgal.
Vincento Vasiliausko tapybos ir piešinių paroda atidaroma kovo 20 d. 16 val. „Vilkamirgės“ galerijoje Ukmergėje.
