Dabar populiaru
Publikuota: 2017 gruodžio 1d. 22:25

Dailininkė S.Želnytė: „Mes nuolat kintam. Kaip smėlis – kruopelė po kruopelės“

Parodos atidarymas
Aliaus Koroliovo/15min nuotr. / Parodos atidarymas

„Kūryba laužo formas, trukdančias išeiti iš beprasmio judesio, kuriame nėra jokios slinkties. Skausmingiausia būti tarpinėje erdvėje, rutinoje, kurioje pokyčio būsenos yra tarsi pasikartojančios, bet nieko nekeičiančios. Nesvarbu – būsena maloni ar ne. Svarbu lūžis, pokytis“, – sako menininkai Saulė Želnytė ir Martynas Jankevičius.

Kauno muziejaus Rotušės skyriuje savaitgalį abu kūrėjai pristatė parodą „Slinktis“, kurios anotacija pasirinkta Kobo Abės knygos „Moteris smėlynuose“ ištrauka.

„Gyvenime kartais tu galvoji, kad visiškai niekas nekinta, kad nuolat atsikartoja tam tikri veiksmai: tu keliesi iš ryto, eini į darbą. Kitaip tariant, lyg darai tą patį, todėl niekas nesikeičia. Bet taip nėra. Tu keitiesi, ir vyksta nežymus pokytis.

Aš nesugebėjau žodžiais įvardyti pokyčio, bet tą padarė Martynas. Poslinkis yra tada, kai tu kuri. Nesvarbu, ką darai – ar gamini maistą, ar tvarkaisi, bet kai tavyje įvyksta kūrybinis momentas, tai ir yra tikrasis poslinkis.

Todėl ši paroda apie slinktį. Mes nuolat kintam. Kaip smėlis – kruopelė po kruopelės. O smėlis, kaip rašė Kobo Abė, niekada nesiilsi“, – sakė S.Želnytė.

Vizualiai pristatyti S.Želnytės kurtas miniatiūras ėmėsi M.Jankevičius. Dailininkė iš pradžių buvo išsigandusi pernelyg margų muziejaus sienų. Tačiau M.Jankevičius kiekvienai miniatiūrai pasiūlė įrengti atskirą erdvę, taip pat sukūrė specialiai šiai parodai sukurtą japoniško stiliaus muziką.

„Kas buvo visų pirma, muzika ar paveikslai? Pasiskolinsiu Kęstučio Navako mintį: muzika man tiesiog atsitinka. Taip buvo ir šį kartą“, – kalbėjo M.Jankevičius.

Pasak kūrėjų, į parodoje pristatomus darbus galima žiūrėti kaip į vieną bendrą visumą arba kaip į atskiras miniatiūras.

Kiekvienas paveikslas yra „apgyvendintas“ baltame popieriaus lape su apribota erdve.

„Parodos anotacijoje sudėliojome taškus. Žmogus ateina į parodą ir išeina iš jos toks pats, koks buvo, bet jam kažkas atsitiko. Kas atsitiko – jis ir pats nežino“, – sakė M.Jankevičius.

Kaip pasakojo S.Želnytė, asociacijos su knyga „Moteris smėlynuose“ kilo M.Jankevičiui.

„Jis sakė, kad mūsų bendravimas jam asocijuojasi su „Moterimi smėlynuose“. Įdomiausia, kad aš tos knygos nebuvau skaičiusi.

Tačiau jaučiau, kad manyje yra susikaupę daug dalykų, kad esu išgyvenusi tam tikrus kūrybinius procesus, kurių dar nebuvau ištransliavusi. Jaučiau tam poreikį. Taip pradėjo gimti mažos miniatiūros, o tada pradėjau skaityti ir knygą. Pagalvojau, nustebau: joje kalbama apie mano išgyvenamas būsenas, apie tai, ką aš noriu pasakyti.

Esu labai dėkinga Martynui už kūrybinį impulsą ir dalyvavimą pačiame kūrybiniame procese: kuriant mano paveikslams instaliaciją.

Kiekvienas popieriaus lakštas – tai atskira erdvė, kviečianti asmeniniam santykiui su mažu tapybiniu išgyvenimu – miniatiūra. Martynas visą erdvę užpildė ir dramatiška muzika. Jis – kaip Kobo Abės herojus – buvo įvyniotas į kūrybinę smėlio „slinktį“, tokią neišvengiamą, visą apimančią ir dramatiškai skausmingą“, – kalbėjo S.Želnytė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Išmanus kaimas

Festivalis „Galapagai”