Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 kovo 2d. 20:47

Dizainerė N.Orlenok: žaislas turi būti tarsi baltas lapas, ant kurio vaikas išlieja save

Neringa Orlenok, žaidžiantis vaikas Interviu
Asmeninio archyvo / 123rf.com nuotr. / Neringa Orlenok, žaidžiantis vaikas

Neringa Orlenok – dizainerė, kurios įprastą darbo dieną sudaro ne tik kūryba ir braižyba, bet ir daugybė žaismo. „Dienų dienas praleidžiu prie žaidimų: ir žaidžiu, ir paišau, ir kuo tik nebūnu. Tai padeda išsikrauti ir suteikia labai gerų emocijų“, – sako žaislų ir baldų vaikams kūrėja. Anot jos, suaugusieji neturėtų pamiršti „paleisti savęs“ ir pabūti vaikais. Interviu 15min N.Orlenok pasakoja, kokia filosofija vadovaujasi savo darbe, apie ateities tendencijas ir žaislus be instrukcijų.

– Kaip pati pasukote žaislų dizaino link? Kodėl pasirinkote šią kryptį?

– Pasirinkau šią sritį jau studijų laikais. Pirmame kurse Vilniaus dailės akademijoje buvo galima pasirinkti darbo temą, o viena iš jų buvo vaikiškas žaislas-baldas. Man labai patiko ta tema, tiesiog pajutau, kad tai daryti buvo malonu.

Paskui kiekvienais metais visos tos temos vis keitėsi, išbandžiau daug ką. Atėjus laikui rinktis bakalauro darbo temą, galėjau rinktis iš dviejų kelių – išsikelti užduotį ir kurti produktą pačiai arba pasirinkti įmonę, kuri turi kokio nors produkto poreikį ir jau yra suformavusi užduotį. Tada pasitaikė „Edu2“, kurie norėjo naujo šviesos stalo ir man ši tema labai patiko. Šis daiktas man pasirodė unikalus savo tematika – tai ir stalas, ir žaislas, ir šviesos šaltinis. Šie trys elementai mane labai sužavėjo. Tad šis stalas ir buvo mano bakalauro darbas, ir nors šis produktas neišvydo savo komercinės sėkmės, bet aš jį vis dar turiu, o dabar juo naudosis mano dukra. Vėliau ir pradėjau bendradarbiauti su ta įmone, galiausiai įsidarbinau ir dirbau 6–7 metus. Tad natūraliai pasukau žaislų ir vaikiškų baldų-žaislų kūrimo keliu.

Dizainas turi paskirtį ne tik suaugusiųjų pasaulyje.

Be to, mačiau, kad ši kryptis buvo mažai išplėtota Lietuvoje. Iš tiesų, nors yra, kas daro pavienius darbus šia tema, vis dėlto šiuo metu nėra daug kūrėjų besispecializuojančių šioje srityje. O man patiko susikoncentravimas, įsigilinimas į problematiką, į tą kitą pasaulį.

Asmeninio archyvo nuotr./N.Orlenok kurtas „Monai“ šviesos stalas
Asmeninio archyvo nuotr./N.Orlenok kurtas „Monai“ šviesos stalas

Manau, kad dizainas turi paskirtį ne tik suaugusiųjų pasaulyje. Jis turi žavėti ne tik suaugusiųjų akis. Vaikų erdvė ir vaikų daiktai taip pat nusipelno turėti dizaino dalelę savyje.

– Ar pamenate, koks buvo jūsų mėgstamiausias žaislas vaikystėje? Ir ar tie vaiksytės prisiminimai šiandien padeda darbe?

– Padeda. Nuo pat vaikystės mano mėgstamiausias žaislas buvo „Lego“. Net mano pirmasis gautas „Lego“ iki šiol yra pas tėvus. Dabar su tomis detalėmis, kurios yra per tiek metų dar išlikusios, žaidžia mano sesers dukra. Tai nemirtingas žaislas. Aišku, gamtos atžvilgiu tos detalės nėra pačios geriausios, bet savo ilgaamžiškumu, unikalumu ir pritaikomumu man tai buvo vienas geriausių žaislų.

Taip pat, kiek žinau iš mamos pasakojimų, nes juk ne viską kai gali pats prisiminti, man labai patikdavo įvairūs virtuvės įrankiai, puodai, keptuvės. Mama sakė, kad galėdavau tiesiog kraustyti stalčius – sukrauti–iškrauti, sukrauti–iškrauti...

Nuo pat vaikystės mano mėgstamiausias žaislas buvo „Lego“. Net mano pirmasis gautas „Lego“ iki šiol yra pas tėvus. Tai nemirtingas žaislas.

Kai kuriate žaislą, ar pagalvojate apie save vaikystėje – kas jums būtų pačiai patikę?

– Negaliu teigti, kad pagalvoju apie save, bet aš kiekvieną kartą pagalvoju ir bandau įsijausti į vaiką, pati pabūti vaiku. Mano darbe daug laiko atitenka žaidimams. Aš peržaidžiu scenarijus, žiūriu, ar žaislas patogus, kiek skirtingų scenarijų įmanoma sugalvoti su vienu daiktu.

Tai mane visą laiką vežė ir veža iki šiol – kad daiktai ir žaislai tarnautų ir būtų įdomūs ilgą laiką.

Mano pagrindinė filosofija yra ta, kad žaislas turi būti atviras – neturi būti uždaro žaidimo, turi būti keli jo variantai. Iš esmės su žaislais turėtų būti galima bet kokį žaidimą sugalvoti ir jie turėtų kisti su vaiko poreikiais – kai vaikas mažesnis, su žaislu žaidžiami vieni žaidimai, kai vaikas didesnis – jau kiti žaidimai.

Noriu, kad vaikai vis sugrįžtu prie žaislo ir tame daikte vis pamatytų ką nors naujo.

Tai mane visą laiką vežė ir veža iki šiol – kad daiktai ir žaislai tarnautų ir būtų įdomūs ilgą laiką. Visiems vaikams, ypač mažesniems, bet taip pat ir didesniems, yra sudėtinga ilgai sukoncentruoti dėmesį – jau 15 minučių yra daug. Vaikus supa didžiulis srautas informacijos, aplinkui daug daiktų, tad natūralu, kad ir žaidimų kaita yra didelė. Bet noriu, kad vaikai vis sugrįžtu prie žaislo ir tame daikte vis pamatytų ką nors naujo.

Asmeninio archyvo nuotr./Neringa Orlenok
Asmeninio archyvo nuotr./Neringa Orlenok

– Kai kuriate žaislą, koks jums svarbiausias tikslas? O gal teisingiau būtų klausti – kokią problemą ar problemas sprendžiate kurdama žaislus? Kaip atrodo tas kūrybinis procesas?

– Kūrybinis procesas atrodo įvairiai, nes kiekvienas produktas turi savo niuansus. Tačiau vienas iš pagrindinių tokių aspektų kūryboje yra tai, kad žaislas tarnautų žaidėjui, kad daiktas neužgožtų žaidėjo savimi. Pagrindinis žaidėjas turi būti vaikas, o daiktas – priemonė. Siekiu, kad žaislas nebūtų tiesiog daiktas, kurį pastačius šis žybsi, šaukia ar dar ką nors daro. Vaikas turi būti pagrindinis žaidėjas, jis turi kažką veikti su tuo daiktu – galvoti, daryti. Svarbiausia yra įtraukti vaiką į žaidimo procesą.

– Kai kuriate žaislus vaikams, kur ieškote įkvėpimo?

– Visur – aplinkoje, nes visi daiktai yra kažkokioje aplinkoje, dėl to dažnai įkvepia tiek namų aplinka, tiek gamta. Stengiuosi, kad produktai būtų įsiliejantys į aplinką, kad nebūtų per daug iššaukiantys. Noriu, kad tai būtų daiktas, kurį žmogus pastebi, bet nepastebi, kad jis yra iššaukiantis.

Iš gamtos ateina ir pati produktų spalvinė paletė. Ji labai rami – medis, šviesios spalvos, natūralumas. Siekiu, kad pats daiktas būtų neutralus spalviniu atžvilgiu ir savo forma, o žaidimas vyktų jau ant to daikto.

N.Orlenok asmeninio archyvo nuotr./Žislai
N.Orlenok asmeninio archyvo nuotr./Žislai

Pagrindinis įkvėpimo šaltinis yra gamta, aplinka ir dalykai, kurie sukelia tam tikrus potyrius, pavyzdžiui, smėlis, vanduo. Iš esmės tie dalykai, kurie suteikia kokias nors emocijas.

– Kokia žaislo ir žaidimo paskirtis turi būti vaiko gyvenime? Žaidimų kūrėja Cas Holman yra sakiusi, kad žaisdami vaikai turėtų ne sekti instrukcijas, kaip kad tai skatina daryti dauguma žaislų, bet sekti savo vaizduote. Ar pritariate šiai minčiai?

– Visiškai pritariu. Ir „Edu2“ kuriamuose žaisluose instrukcijų netaikome, nėra nei nurodymų, nei instrukcijos, kaip žaisti. Manau, kad daiktas pats turi suteikti galimybę vaizduotei išsireikšti. Tai kaip baltas lapas, ant kurio tu gali išlieti save. Žaislai yra kaip priemonė pasireikšti – tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.

Žaislai, kuriuos kūriau ir kuriu, turi ir šiokį tokį meditacinį poveikį. Kai su jais įsižaidi, tas procesas, į kurį pasineri, veikia raminančiai. Stebėdama žaidžiančius vaikus, matau, kad jie tarsi išeina į kitą pasaulį. Žaislai yra produktai vaizduotei. Pats vaikas turi nusistatyti savo žaidimo ribas ir susikurti instrukcijas.

Žaislai yra kaip priemonė pasireikšti – tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.

– Turbūt dažnuose namuose žaislų yra kalnai. Seni galbūt pamirštami, o naujų vis reikia. Kaip manote, ta gausybė žaislų – geras dalykas ar visgi nelabai?

– Ir taip, ir ne. Jeigu nebūtų to didelio pasirinkimo, tuomet būtų trūkumas. Tačiau, iš tikrųjų, šiais laikais yra visko perteklius – medijos perteklius, žaislų perteklius. Dabar reikalingiausias įgūdis – mokėjimas atsirinkti. Svarbu mokėti atsirinkti tai, kas tau yra svarbiausia, tinkamiausia. Nėra vieno dalyko, kuris tiktų visiems. Vieniems pasiteisina įvairūs plastikiniai žaislai, kuriuos panaudoji, išmeti ir nebesuki sau galvos. Kitiems svarbus ilgaamžiškumas – galimybė daiktą taisyti, remontuoti, kad šis turėtų savo gyvenimą ir toliau. Kitiems svarbu natūralumas ir etiškumas – iš kur ir kaip pagaminta, kitiems svarbi kilmės vieta, pavyzdžui, kad viskas būtinai būtų lietuviška.

Dabar reikalingiausias įgūdis – mokėjimas atsirinkti.

Mano požiūriu, gausybė daiktų niekada nėra gerai, nes tada ir pasimeta, ir pasimiršta. Tačiau tai yra neišvengiama, kartais tas žaislų srautas yra nesustabdomas, visi kažką nori atvežti padovanoti, o juk nestovėsi prie durų ir nesakysi „ačiū, nereikia, neneškit“, vis tiek kažkaip susiakumuliuoja tie daiktai namuose.

Bet manau, kad galėtų būti tam tikra rotacija – vienus žaislus paėmi, duodi kitus, kad perteklius nebūtų vienoje vietoje. Pavadinčiau tai „žaislų vadyba“.

N.Orlenok asmeninio archyvo nuotr./Žaidimų baldas Tetrikubas
N.Orlenok asmeninio archyvo nuotr./Žaidimų baldas Tetrikubas

– Lietuvoje, o turbūt ir kitur, vis dar gajūs lyčių stereotipai prasideda jau vaikystėje. Dažnai mergaitėms perkamos lėlės, berniukams – mašinėlės, o atvirkštinis variantas turbūt daug retesnis. Ir žaislų parduotuvėse sunku nepastebėti išskirtinai rožinių lentynų mergaičių žaislams, ir mėlynų – berniukų žaislams. Kaip manote, gal laikas išsivaduoti iš tokio skirstymo? O gal tas skirstymas atsiranda iš tingėjimo pasidomėti, ką visi vaikai turi bendro? Gal žmonėms tiesiog lengviau susikoncentruoti į tuos galbūt netgi įsivaizduojamus skirtumus, griebti lėlę mergaitei ir mašinėlę berniukui, pernelyg apie vaikų poreikius ir norus negalvojant?

– Manau, kad tas skirstymas yra nei geras, nei blogas. Aš negalėčiau ir nenoriu teigti, kad toks skirstymas yra blogai arba gerai. Bet savo kūryboje aš renkuosi žaislų mergaitėms ir berniukams neskirstyti. Tas paskirstymas ateina iš mūsų – suaugusiųjų. Mes paskiriame mergaitėms tas lėles, o berniukams tas mašinas.

Savo kūryboje aš renkuosi žaislų mergaitėms ir berniukams neskirstyti. Tas paskirstymas ateina iš mūsų – suaugusiųjų.

Manau, kad reikėtų leisti vaikams patiems rinktis ir žiūrėti į būtent jų norus. Verta nebijoti į žaislų parduotuves eiti kartu su vaikais. Nors būna, kad atėjus su vaiku į žaislų parduotuvę, kuriose visko tiek daug, būna sunku iš jų išeiti, bet kartais tai naudinga, nes tu matai, ką vaikas renkasi pats. Galbūt jis ir pasirinks tokius dalykus, kurie tau gali ir nepatikti, bet kažkodėl jis pasirinko būtent juos.

123RF.com nuotr./Žaidžianti mergaitė
123RF.com nuotr./Žaidžianti mergaitė

O dėl spalvinių dalykų – dabar žaisluose atsiranda jau kitų spalvų – pavyzdžiui, violetinė, žalia – jos jau yra mažiau skirstomos negu kad mėlyna ir rožinė. Savo produktuose vengiu spalvinio pasiskirstymo, nes jis labai apriboja, galima pagalvoti, kad čia skirta tik vieniems ar kitiems vaikams. Konkrečios spalvos nebuvimas kaip tik padaro produktą universalų. Tiek pasirinkimo atžvilgiu, tiek aplinkoje – žaislas būna neerzinantis ir nekliudantis akies.

– Kokių kuriamų žaislų daugiau norėtumėt matyti ateityje? Minėjote ne kartą ilgaamžiškumą, kaip tokį gan svarbų kriterijų. Ar tai turėtų galbūt būti tendencija ateityje žaislų dizaineriams?

– Taip, manau, kad tendencija turėtų būti ilgaamžiškumas ir žaislo transformacija – tai, kad tas pats žaislas skirtingu vaiko gyvenimo periodu taptų kitoks ir kistų kartu su vaiku.

– Šiandien tikriausiai didžioji dalis vaikų jau nuo visai jauno amžiaus į rankas dažnai paima telefoną ir planšetę, jais žaidžia, o kartais tiesiog pasyviai žiūri filmukus ar kitokius vaizdo įrašus. Kaip manote, ar ateityje tai gali turėti įtaką jų kūrybiškumui ir formavimuisi bendrai?

– Telefonų era ir vieno piršto valdymas yra problema. Kai vaikas dirba su abiem rankom, dešimčia pirštų, vyksta daug smegenų susijungimų. Su vienu pirštu jų vyksta dešimt kartų mažiau.

Telefonų era ir vieno piršto valdymas yra problema.

Aš nesu psichologė, negaliu pasakyti, kaip tai veikia psichologiškai. Tačiau faktas tas, kad ekrano laiką reikia sekti ir riboti, juk ne paslaptis, kad tai priklausomybė. Mūsų kartai pastovus žiūrėjimas į ekraną išsivystė galbūt nuo dvidešimties. O dabartiniai vaikai mato tėvus su telefonais ir patys jais gauna pasinaudoti, tad manau, tai yra tėvų atsakomybė – kaip pristatyti tą įrenginį savo vaikams. Ar jis skirtas tik tam, kad padavus telefoną į rankas nežinia kuriam laikui bus ramu? Juk telefoną irgi galima panaudoti kaip priemonę. Galima atsirinkti lavinančius žaidimus, juk tikrai ne visi žaidimai ir filmukai yra blogi. Tiesiog svarbu mokėti atsirinkti ir padaryti namų darbus – pasižiūrėti patiems, peržaisti, pasidomėti, kokią naudą jie duoda, ar yra tinkami vaikams pagal amžių.

Ar jis skirtas tik tam, kad padavus telefoną į rankas nežinia kuriam laikui bus ramu? Juk telefoną irgi galima panaudoti kaip priemonę.

Vaikas kartoja tai, ką mato, kad daro tėvai. Kai vaikas mato, kad ir tėvai, ir visi apskritai turi telefonus, tai jiems natūralu, kad jis nori to, ką ir tu turi. Todėl svarbu mokėti atsirinkti ir riboti.

123RF.com nuotr./Vaikas naudojasi telefonu
123RF.com nuotr./Vaikas naudojasi telefonu

Nemanau, kad tai yra blogis, juk be visų tų įrenginių galėtumėme grįžti į akmens amžių.

– Kuriate žaislus vaikams. Bet gal ir suaugusiesiems nereikėtų pamiršti žaidimo džiaugsmo?

– Tikrai taip. Ir visiems suaugusiesiems, ir patiems tėvams, kurie renka ir perka įvairius žaislus, rekomenduočiau patiems pažaisti, įsijausti į tai. Kartais egzistuoja stereotipas, kad žaidžiantis suaugęs atrodo kažkaip keistai. Tačiau verta pažaisti, su tais pačiais plastilinais ar dažais, mokėti paleisti save, atsipalaiduoti ir kartu su vaiku pabūti vaiku bei parodyti jam pavyzdį.

Aš pati dienų dienas praleidžiu prie žaidimų: ir žaidžiu, ir paišau, ir kuo tik nebūnu. Tai padeda išsikrauti ir suteikia labai gerų emocijų.

Dažnai būna, kad tėvai nuperka kažkokį žaislą tam, kad turėtų laiko atsipūsti ar pabūti ramiai. Juk naujas žaislas visą laiką kažkiek sudomina vaiką, bet labai dažnai būna, kad tai labai greitai praeina. O kartais to greitas praėjimo priežastis yra tai, kad tėvai neparodo susidomėjimo žaislu. O tai padaryti vertėtų – parodyti, ką dar galima su juo nuveikti, įsitraukti kartu į žaidimą, nes kartais vaikams tėvų įsitraukimo į žaidimą pritrūksta.

Aš pati dienų dienas praleidžiu prie žaidimų: ir žaidžiu, ir paišau, ir kuo tik nebūnu. Tai padeda išsikrauti ir suteikia labai gerų emocijų. Naudinga mokėti pabūti vaiku kartu su savo vaikais, o jei ir neturi vaikų, tai kažkas artimoje aplinkoje jų turi. Gera įsijausti ir pamiršti, kad esi suaugęs.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/