Dabar populiaru
Publikuota: 2016 birželio 22d. 16:57

Edita Grudzinskaitė: Dantų ir įstatymų belaukiant

Festivalio pristatymo renginys
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Edita Grudzinskaitė

Vis šmėkšteli optimistinių pastebėjimų, kad Kaunas atgyja: kyla nauji statiniai, plečiasi privačių kvartalų tinklas. Faktas, kad iškyla nauji pastatai, deja, tėra tik faktas, kad judama. Tačiau jei judama be krypties, anoks čia judėjimas. Sėdint patogiame krėsle, taip pat galima judėti, bet neatsikėlus nuo jo, kur nors nueiti – vargiai įmanoma.

Architektams – laisvė, miestiečiams – grybai

Nesiginčysiu, kad architektai nejuda. Juda. It skruzdėlės, šmirinėja savivaldybės ar KVAD'o koridoriuose, derindami projektus. Tikslas tik, deja, kuklokas: gauti valdininkų parašus. Mes, eiliniai kauniečiai, pastatomi prieš jau „pastatytą“ faktą – kokią abejotinos architektūrinės vertės stiklinę išmonę ties senamiesčio vartais.

Duobės, sutikite, lengvai užlyginamos, o pridygusių architektūrinių „grybų“, deja, taip lengvai nesulyginsi su žeme.

Dejuoti dėl duobėtų Kauno gatvių – viešai ar užstalėje – tapo mados reikalu. Duobės, sutikite, lengvai užlyginamos, o pridygusių architektūrinių „grybų“, deja, taip lengvai nesulyginsi su žeme.

Miesto ir užmiesčio sklypai atiduoti nežabojamai architektų saviraiškai skleistis. Žinoma, tai neprieštarauja gamtos dėsniams. Savirealizacija būtina. Tačiau siekiant darnos ir skambėjimo, visgi, norėtųsi priekyje matyti kompetentingą dirigentą, kuris talentus sustyguotų. Kaip chore.

Mieste, išaugus kokiam nevalgomam grybui, bent jau socialiniuose tinkluose nuvilnija nepasitenkinimo banga ir pasitaškoma argumentų purslais. O užmiestis? Dievo, valdžios ir žmonių pamirštas kampelis, kur jau daugybę metų štampuojami Nif Nifo ir Naf Nafo namukai, it „Rūtos“ saldainiai į dėžutę – monotoniškai, nuobodžiai ir, deja, tradiciškai prastai.

Nieks kits čia nekalts

Nieko nekalu prie kryžiaus. Po postsovietinės architektūros eros būtų sunku tikėtis šimtaprocentinio pataikymo tiesiai į dešimtuką, mat individualios architektūros tradicijos tiesiog neturime. Vertėtų pasidžiaugti, kad bent jau pasveikome nuo „pilių – pilaičių“ viruso: bokšteliai nusileido, pastatų kvadratūra sumažėjo iki namų šeimininkei išplaunamo ploto, o architektūrinės formos abstrahavosi iki stačiakampio ar kvadrato.

Tačiau, regis, su laivės vėjais atskriejusios architektūrinės inspiracijos materializavosi Lietuvos žemėse ne pačiomis geriausiomis formomis. Architektai teisinasi, kad tokių pastatų nori žmonės. Žinote, jei rašyčiau tokius tekstus, kokių, nujaučiu, norėtų žmonės, savo CV būtų sąžininga nurodyti, kad dirbu dar ir prostitute.

Garsus vokiečių architektas Ludwigas Mies van der Rohe yra teisus, sakydamas, kad klientas dažniausiai niekada nežino, ko jis nori. Tai reiškia, kad visi mes – architektai, žurnalistai, TV laidų kūrėjai, turime daug daugiau galios, nei esame įpratę galvoti ar bent jau deklaruoti.

Kaunas rausta iš gėdos

Suvokiami pirmieji bandymai sukurti kažką šiuolaikiško ir modernaus, lygiai taip, kaip ir kimšti į pilvą viską, kas atkeliavo iš užsienio ir pavergė blizgančia ir patrauklia pakuote. Tačiau, laikas išaugti. Labai taikliai šį laikotarpį apibūdino architektas Rimantas Buivydas – „Apsinuodijimas laisve“.

Garsus vokiečių architektas Ludwigas Mies van der Rohe yra teisus, sakydamas, kad klientas dažniausiai niekada nežino, ko jis nori.

Daugybės sričių atstovai ir net eiliniai piliečiai jau pasveiko. Tačiau architektų bendruomenėje vis dar apstu liekamųjų ligos reiškinių. Jie, ambicingi miesto ir užmiesčio stilistai, Kauną rengia it neturinčią skonio damą: vienas pasiūlo vakarinę suknelę, kitas apauna sportiniais batais, trečias padaro prancūzišką makiažą, o ketvirtas ant kaklo pakabina pigų bižuterinį vėrinį. Ir dama, ir praeiviai rausta iš gėdos.

Ką atvers „Tauro vartai“?

Su pirmosiomis pavasario kregždėmis, Kauno pakraštyje nutūpė naujas architekto Nerijaus Kelmelio suprojektuotas kvartalas „Tauro vartai“. Jis ir įkvėpė šį tekstą.

Man jis pasirodė kaip atsakingo ir sąmoningo verslo pavyzdys. Milžiniškos investicijos mestos kuriant gerbūvį, kuris čia suvokiamas daug plačiau, nei būsto išplanavimas, komunikacijos ir kaina.

Estetiškumas ir kvartalo kontekstualumas verslininkų suvoktas kaip viena svarbių gerbūvio dedamųjų. „Tauro vartai“ turi vientisą architektūrinę ritmiką.

Ne atsitiktinai klasikinės architektūros pastatų komplekse fasadai neapkarstyti lietvamzdžiais, apskaitos spintomis ir kitais išorinį vaizdą gadinančiais atributais, daugiau negu trečdalis kvartalo teritorijos skirta laisvalaikio zonai, visas kvartalas apželdintas, ištiesti takeliai pasivaikščiojimams.

Privačiose valdose nieko jau nestebina mažosios architektūros elementai, o štai kvartale pastatyta Tauro skulptūra (skulptoriaus Marijaus Baukaus) – nustebino. Tai dar vienas verslininkų sąmoningumo įrodymas, meną ir grožį suvokiant, kaip pridėtinę vertę kuriantį elementą.

Kalbant apie gyvenamųjų kvartalų kontekstualumą, vientisą stilistiką, galima būtų paminėti ir „Kamšos“ bei „Medeinos“ namų kvartalus Kauno priemiestyje.

Tai patvirtina ir Kauno rajono savivaldybės urbanistikos skyriaus vedėjas Marius Torrau, teigdamas, kad Kaune būta bandymų pasiekti tūrių, silueto vienovės, tačiau „Tauro vartai“ – penkiomis galvomis aukščiau už iki šiol buvusius projektus. Jis unikalus tuo, kad vystytojas kompleksą baigė iki smulkiausių detalių, aplinkos aksesuarų.

Institucijos – bedantės

Kad situacija užmiestyje nevaldoma – daugiau nei akivaizdu. Jei miesto architektas, turi bent konsultacinį balsą, tai Kauno rajonas apskritai neturi jokio instrumento. Nėra net architekto pareigybės, tad apie kokią teritorijų planavimo politiką galime kalbėti.

„Aplinkos ministerija rengia projektą, kuriame numatytas šios problemos sprendimas. Tačiau viltis menka, nes jau 2014 metais priimtas teritorijų planavimo įstatymas iki šiol taip ir liko žodžiu, netapusiu kūnu, nes nėra lėšų. Mes – bedančiai“, – liūdnai konstatavo M.Torrau.

Daugelyje Europos šalių savivalda įsisavina užmiesčių teritorijas, sukuria infrastruktūrą, gatvelių tinklą, galiausiai pristato kvartalo viziją ir net namų architektūrinę išraišką, o tuomet teritorijas parduoda privačiam kapitalui.

Viliuosi, kad kol laukiame įstatymų ir dantų, privataus kapitalo valdytojai, nors garsiai ir nepripažins, kad jau turime vilties teikiančių pavyzdžių, kaip planuoti užmiesčio teritorijas, bent jau tyliai nusižiūrės šiuos užmiesčio kvartalų formavimo pavyzdžius.

Net jei viltis ir durnių motina, visgi, renkuosi ją.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria