Paskutinėmis gyvenimo akimirkomis atsivertęs į krikščionybę A.Beardsley’is maldavo draugų sunaikinti erotiškiausius jo darbus, bet, kaip žinia, „rankraščiai nedega“ – jo kultūrinis palikimas buvo išsaugotas ir meno mylėtojus iki šiol hipnotizuoja drąsiai, tačiau subtiliai ir pasakiškai apsinuoginę kūnai ažūrinių gėlių ir elegantiškų linijų klostėse.
Istorijos pradžia
Trumpa A.Beardsley’io istorija prasideda 1872 metų rugpjūčio 21 dieną, jam gimus skurstančio anglų klerko Vincento Beardsley šeimoje Braitone, Sasekse. Jo tėvas, teisme dėl kaltinimų sulaužyta vedybų priesaika netekęs kadaise solidaus palikimo, sudariusio ligtolinį pajamų šaltinį, turėjo parduoti šeimos namus ir griebtis raštininko pareigų alaus daryklose. O jo žmona Elena Agnus Pit papildomas pajamas rinko kaip siluetų piešėja ir muzikos mokytoja. Kaip ir jo tėvas, sirgęs paveldėta tuberkulioze, A.Beardsley’is nuo mažumės pasižymėjo prasta sveikata. Jau devynerių metų patyrė pirmąjį jį ligi mirties kamuosiančios ligos priepuolį. Tačiau sveikatos stygių kompensavo gyva ir nevaržoma berniuko vaizduotė. Kartu su metais vyresne seserimi Meibele jis nepaliovė stebinti žmonių kūrybiniais talentais. O sudalyvavęs keliuose privačiuose koncertuose, vos dvylikos metų buvo vadinamas mažuoju muzikos fenomenu.
Iliustratorių su seserimi Mabele Beardsley siejo gili draugystė, trukusi iki pat iliustratoriaus mirties. Kai 1884-aisiais pagilėjus finansiniams sunkumams ir suprastėjus motinos sveikatai vaikai buvo išsiųsti pas tetą, Obris su seserimi įprato leistis į ilgus pasivaikščiojimus Apreiškimo bažnyčios link, kurioje abudu vaikai gėrėdavosi prerafaelitų vitražais. Šie vitražai buvo vieni iš pirmųjų dailininko įkvėpimo šaltinių, kurių atgarsiai vėliau ataidės jo darbuose.
Po mokyklos jo laukė nepatrauklus darbas draudimo kompanijoje.
Kai mama pasveiko, vaikai grįžo į Londoną ir menininkas buvo išleistas mokytis į keturmetę Sasekso gramatikos mokyklą. Ten savo talentus išbandė piešdamas mokytojų karikatūras, o vėliau mokyklos laikraštyje publikuodamas pirmuosius eilėraščius bei iliustracijas.
Tačiau po mokyklos jo laukė nepatrauklus darbas draudimo kompanijoje. A.Beardsley’io tai netenkino – jis troško prasimušti į jaudinantį meno pasaulį. Savaitgaliais jiedu su seserimi Meibele ištrūkdavo iš darbų ir leisdavosi tyrinėti Londono: lankydavo parodas, kavines, privačias meno kolekcijas, kur jis vis labiau žavėjosi prerafaelitų kūryba, vakarais po darbo pats mėgindamas ranką piešime.
Vieną kartą jaunuoliams šovė mintis nekviestiems užsukti į vieno iš Beardsley mylimų dailininkų sero Edwardo Burne’o-Joneso studiją. Tarnas nesutiko jų įleisti, tačiau Joneso akį pro langą pagavo raudoni Mabelės plaukai ir jis pakvietė brolį su sese užsukti vidun – tai buvo lemiamas momentas A.Beardsley’io gyvenime. Dailininkas susižavėjo jaunojo vaikino piešiniais ir paskatino jį lankyti vakarinę Vestminsterio meno mokyklą. „Tavo darbai pilni minties, poezijos ir vaizduotės. Gamta tau davė dovaną, reikalingą, kad vieną dieną taptum didžiu menininku“, – teigė jis.
Vėliau A.Beardsley’is apie šį momentą pasakojo taip: „Jo gerumas buvo neišpasakytas – buvome visiški nepažįstami, jis nežinojo net mūsų vardų.“ Tad netrukus E.Burne’as-Jonesas tapo jaunojo menininko mentoriumi.
Ilgainiui A.Beardsley’io kūryba ėmė semtis iš naujų įkvėpimo šaltinių. 1982-aisiais jo akiratį praplėtė kelionė į šurmuliuojantį meno naujovių miestą Paryžių, kur dailininką ypač sužavėjo Tulūzo-Lotreko plakatų menas ir tuo metu madingi japoniški raštai.
Netrukus po to vaikinas sulaukė pirmojo stambaus užsakymo. Leidėjas Tomas Maloris, su kuriuo A.Beardsley’is buvo susidraugavęs dažnai lankydamas jam priklausantį „J.M. Dent and Company“ knygyną Karalienės gatvėje, pasiūlė jam iliustruoti Artūro mirtį – didžiulį 12 dalių darbą, kuriam reikėjo surasti „išradingą iliustratorių, pajėgų sukurti didelę daugybę dizainų, kurių šis darbas pareikalaus“.
Iš tiesų tai buvo varginantis darbas, metęs dailininko kūrybiškumui ne vieną iššūkį, tačiau būtent tai ir paskatino spartų meninį tobulėjimą. Iš viso iliustratorius Artūro mirčiai nupiešė 362 iliustracijas, įskaitant vinjetes ir antraštes. Nors pradžioje jo darbuose buvo matyti ryški E.Burne'as-Jonesaso įtaka, su laiku ją ėmė keisti naujoji dailininko aistra japonų medžio graviūroms, o šių įtakų sampynos rezultatas buvo unikalus medievalizmą ir japonizmą vienijantis autentiškas stilius.
Tokį dailininkui būdingą stilių suliejimą galima pastebėti žymioje jo 1894-ųjų iliustracijoje „Kaip seras Tristramas gėrė meilės gėrimą“ (angl. „How Sir Tristram drank of the love drink“.)
„Esu niekas, jeigu nesu groteskiškas“
Baigęs šį ir dar vieną J.M.Dento užsakymą, A.Beardsley’is tapo garsiausiu Anglijos iliustratoriumi. Būtent tada, 1893 metais, prasidėjo „Beardsley’io bumas“ – produktyviausias ir skandalingiausias laikotarpis dailininko gyvenime, kurį žymėjo bendradarbiavimas su išskirtine Anglijos asmenybe Oscaru Wilde'u. Jų pažintis, kuri galiausiai A.Beardsley’iui atneš ne vien šlovę, prasidėjo nuo „The Studio“ straipsnio, į kurį buvo įtraukta O.Wilde'o naujosios pjesės „Salomė“ finalui skirta menininko kurta iliustracija „Pabučiavau tave į lūpas, Jokananai“.
O.Wilde'as ir jo leidėjas Johnas Lane’as įsitikino, kad A.Beardsley’is yra būtent tas žmogus, kuris sugebės atlikti darbą. Anot jų, jis „pagavo pačią esmę“. Ir štai 1893 metų vasarį buvo išspausdinta originali prancūziška pjesės versija.
„Salomė“ sukėlė skandalą. Viena vertus, visuomenė piktinosi dėl to, kad pjesė vaizdavo kontroversišką Biblinę temą. Siužete Salomėja bando sugundyti Jokananą (Joną Krikštytoją). Kita vertus, dėl sardoniškų ir drąsių iliustracijų su šuoliuojančiais satyrais, nuogybėmis ir moteriškais vaikinais.
Dar didesnis sujudimas kilo išleidus O.Wilde’o mylimojo, lordo Alfredo Douglaso anglišką pjesės vertimą. Kai kurios A.Beardsley’io iliustracijos buvo atmestos prieš pat leidybą. Net pats Wilde'as nutarė, kad iliustracijos jo darbą vulgarizavo. Pati paskutinė pjesės iliustracija vaizdavo du satyrus išnešant nuogą Salomėjos kūną. „Mielasis Obris pernelyg paryžietiškas: niekaip negali pamiršti, kad vieną kartą lankėsi Djepe“, – viename laiške prasitarė garsus anglų rašytojas. „The Times“ pažėrė dar daugiau kritikos: „Iliustracijos fantastiškos, groteskiškos, daugiausia nesuprantamos, o jeigu suprantamos, tai pasišlykštėtinos… Juokelis ir, manome, labai prastas juokelis“.
Bet A.Beardsley’is jau buvo prisiėmęs ekscentriko vaidmenį. „Mano vienintelis tikslas – groteskas. Esu niekas, jeigu nesu groteskiškas“, – yra sakęs jis.
„Geltonoji knyga“
Ir 1894 metais su amerikiečių rašytoju Henry’iu Harlandu pradėjo naują prieštaringo likimo projektą „Geltonąją knygą“. Šis kas ketvirtį metų einantis leidinys, kuriame buvo publikuojama to meto dekadentų kūryba, buvo apipavidalinta vizualiai pribloškiančių juodai baltų A.Beardsley’io iliustracijų.
O puikiai išreklamuota J.Lane'o vos per naktį susilaukė didžiulio pasisekimo. Tačiau kritikai paskelbė „Geltonąją knygą“ nešvankia. Ypač nepalankia linkme šis vertinimas pakrypo 1895-aisiais, kai buvo suimtas ir dėl homoseksualių santykių kalėti nuteistas O.Wilde'as. Jį suimant buvo rasta geltonos spalvos knyga, klaidingai palaikyta „Geltonąja knyga“, nors iš tiesų rašytojas nieko bendro su šiuo leidiniu neturėjo. Tačiau dėl tariamo ryšio su O.Wilde'u knyga buvo taip atakuojama, kad H.Harlandui teko iliustratorių atleisti.
Tuo pasinaudojo pornografija ir erotika garsėjęs leidėjas Leonardas Smithersas, užsimojęs sukurti „Geltonajai knygai“ konkurencingą leidinį. Tad jis pasiūlė A.Beardsley’iui prisijungti prie jo komandos. Prieštaringos reputacijos nesibaidantis dailininkas mielai priėmė pasiūlymą ir netrukus gimė „The Savoy“, kuriame A.Beardsley’is atrado progą publikuoti ne tik iliustracijas, bet ir savo prozos bei poezijos kūrinius.
„Po kalnu“ tapo išskirtiniu tekstu, o jo įkvėpimo šaltiniu tapo populiarios viduramžių legendos apie kalne Veneros būstą atradusį riterį Tanhoizerį.
Kitas „The Savoy“ išleistas A.Beardsley’io literatūros darbas buvo eilėraštis „Kirpėjo baladė“. Vėliau jis drąsiai ėmėsi erotinio vaizdavimo, iliustruodamas tokius garsius kūrinius kaip „Aristofano Lisistratė“, o Alexanderio Pope’o „Spynos išprievartavimą“ apipavidalino dekadentiškais XVIII a. rokoko stiliaus piešiniais. L.Smithersas išleido ir pirmąją A.Beardsley’io darbų kolekciją – „Penkiasdešimties piešinių knygą“.
Tačiau šiuo laikotarpiu A.Beardsley’io sveikata ėmė staigiai prastėti. Pirmasis vidinis kraujavimas dėl tuberkuliozės jį ištiko 1896-ųjų sausį, „The Savoy“ išleidimo vakarą. Bet dailininkui trumpai pagerėjo. Nors ir nusilpęs, jis ėmė toliau dirbti prie iliustracijų A.Pope’o „Spynos išprievartavimui“. Priepuoliams tęsiantis A.Beardsley suvokė artėjant mirtį ir šis suvokimas atvedė jį prie netikėto vidinio perversmo.
1897 metais kartu su visuose gyvenimo iššūkiuose jį lydėjusia seserimi Mabele jis atsivertė į krikščionybę ir priėmė pirmąją komuniją. 1898 metais iš Prancūzijos Alpių, kur buvo išvykęs gydytis, Smithersas gavo laišką, raginantį sunaikinti iliustratoriaus kūrinius:
„Jėzus yra mūsų teisėjas ir Viešpats.
Mielas drauge, meldžiu sunaikinti visas Lisistratės ir kitų bjaurių piešinių kopijas… Dėl visko, kas šventa, visus nepadorius piešinius.
Aubrey Beardsley
Mirties agonijoje.“
Žinoma, Smithersas dailininko prašymo nepaklausė ir toliau pardavinėjo tikrus bei suklastotus jo piešinius.
Iliustratorius mirė 1898-ųjų kovą, slaugomas motinos ir sesers. Jis buvo vos dvidešimt penkerių metų. Apie tai O.Wilde’as atsiliepė laiške L.Smithersui: „Jo sielos oloje slypėjo neįtikėtinos galimybės. Išties makabriškas ir tragiškas faktas, kad tas, kuris į gyvenimą įnešė dar vieną košmarą, mirė būdamas gėlės amžiaus.“
Tokią savitą žymę palikęs A.Beardsley’io vardas nebuvo užmirštas. Iliustratoriaus darbai padarė didžiulę įtaką prancūzų simbolistams, 1890-ųjų plakatų meno judėjimui, vėlyvojo Art Noveau kūrėjams, tokiems menininkams kaip Frankas Papé ir Haris Klarkas. O jo kūryba ilgai išlaikė kone legendomis apipintą skandalingą reputaciją.
