Individualus būdas išgyventi traumą – savo ar kitos moters – yra pasirinkti „moterišką“ siuvinėjimo techniką ir privesti ją iki absurdo. Tiksliau, paversti ją kasdiene šiuolaikybės meditacija.
„Pradėjau moters kasdienybės dienoraštį, kai dienos siuvinys skiriamas tuo metu aktualaus žiniasklaidos pranešimo apmąstymui. Temos skaudžios – priekabiavimas, smurtas, lyčių stereotipai, moteriai priskiriant menkesnius ar net žeminančius vaidmenis. Ir jos vis nesibaigia, diena iš dienos matai, kaip žiniasklaida visa jėga stumia tą seną surūdijusį vyro ir moters šabloninio vaizdavimo viešoje erdvėje traukinį. Nesitikėjau, kad man pasidarys taip tamsu. Beviltiškumo jausmas apėmė ne tik mintis, bet ir kūną, pajutau, kad nebegaliu iš vis nieko padaryti. Nes kokia prasmė, jei nejudame į priekį? Nutraukiau straipsnių analizę ir kolekcionavimą tam, kad apskritai galėčiau tęsti kasdienę meninę praktiką. Keletą metų siuvinys man tapo tarsi antra oda“, – sako autorė.
Įkvėpimo menininkė sėmėsi žvalgydamasi į Niujorko Metropoliteno muziejų, kur tūkstantmetę žmonijos kūrybos istoriją atspindėjo vyrų menininkų kūriniai, o moterys tebuvo kūrėjų vaizdavimo objektas. Ir tik XVIII a. – XIX a. pasirodo „Moterų išsilavinimo pavyzdžiai“ – siuviniai su artimos aplinkos vaizdais. Jie įtraukti kaip išnykusios architektūros dokumentacija. Pasak menininkės, „moterų siuviniai tapo vyrų projektuotos architektūros archyvu“. Todėl sąmoningai rinkdamasi rankdarbius D.Deikė kvestionuoja visuomenės ir meno hierarchiją.
20 mėnesių ji siuvinėjo peizažą – nei konkretų, nei abstraktų – kaip regimybę. Kaip iliuzinė yra ir lyčių lygybė. Siuvinėjimas D.Deikei yra kaip „pasipriešinimo forma, tiksinti bomba“. Neatsitiktinai „šventą“ idealaus peizažo paveikslėlį primenantis siuvinys yra su metalo apkaustais. Tik tie apkaustai aštrūs ir visai ne sidabriniai.
Antroji, kolektyvinė projekto dalis vyko Vilniaus miesto krizių centre. Į socialiniame tinkle paskelbtą menininkės skelbimą atsiliepė smurtą patyrusios moterys, sutikusios paaukoti drabužį ir pasidalyti savo istorija. Menininkė iš skaudžią patirtį išgyvenusių moterų drabužių nėrė „skausmo kūnelius“, kuriuos susiuvo į kilimą. Krizių centre gyvenančios moterys kartu su vaikais įsijungė į bendrą darbo procesą. Nepaisant pagalbos ir palaikymo, tik nedaugelis moterų išdrįso papasakoti savo istoriją. Diletos kūrinys yra tarsi pauzė tarp „dar negaliu“, ir „jau nebenoriu“, suteikianti bendros pajautos galimybę.
Parodos kuratorė – Laima Kreivytė.
Paroda veiks iki liepos 13 d.
