Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gyvenimas prie greitkelių – lietuviška svajonė

Autostradoje Klaipėda–Kaunas, netoli prekybos centro „Mega", pasviro tiltas per Nerį.
Eriko Ovčarenkos/15min.lt nuotr. / Autostrada Klaipėda–Kaunas
Šaltinis: 15min
3
Skaitysiu vėliau
A A

Važiuodami Konstitucijos prospektu Vilniuje matome naujojo miesto veidą – modernius dangoraižius. Nauji stikliniai pastatai su garsių įmonių logotipais ant stogų yra politikų ir daugelio miestiečių pasididžiavimas. Vilniuje šiuo metu yra daugiau nei pusė milijono kvadratinių metrų biurų, kurių didelė dalis yra naujuosiuose pastatuose.

Kaunas taip pat bando vytis šią svajonę – daugybė naujų biurų miesto centre tuoj pasiūlys keliasdešimt tūkstančių papildomų kvadratinių metrų. Visi šie nauji projektai rodo vieną aiškų dalyką – ir ne, tai nėra miesto centrų atsigavimas. Jie įkūnija lietuvio svajonę gyventi prie greitkelio.

Pasukime iš miesto centro į autostradą Vilnius–Kaunas. Čia architektūra visiškai kitokia nei mieste. Kai kas gal net pasakytų, kad jos nėra – paprastos pakelės užeigos, logistikos centrai ir fabrikai. Dar rasime keletą suklypusių trobų, praradusių viltis tapti pakelės kavinėmis. Architektūra pigi, greita ir foninė. Šiame 100 kilometrų ruože architektūrinės kokybės prasme išsiskiria tik du objektai – tai prekybos centras „Mega“ (rekonstruotas Rolando Paleko studijos) ir „Senukų“ biurų pastatas (G.Natkevičius ir partneriai). Solidūs, masyvūs pastatai, kurie tvirtai stovi šalia agresyvaus transporto srauto, vedančio į du didžiausius Lietuvos miestus.

Vievio cerkvė yra simbolis, rodantis, kas iš tikrųjų vyksta su mūsų miestais, kuriuose prioritetas yra gatvės arterija, bet ne vieša erdvė ir pėsčiųjų judėjimas.

Bet įdomiausias ir simboliškiausias objektas yra Vievio cerkvė. Tikras drive-in kultūros zenitas. Tūkstančiai automobilių kasdien „aplanko“ šią cerkvę 130 kilometrų per valandą greičiu. Vievio cerkvė yra simbolis, rodantis, kas iš tikrųjų vyksta su mūsų miestais, kuriuose prioritetas yra gatvės arterija, bet ne vieša erdvė ir pėsčiųjų judėjimas. Cerkvė turi nuostabų privažiavimą automobiliu, tačiau jei gyvenate Vievyje ir ją matote pro langus, jums gali tekti sukarti pusę kilometro iki pėsčiųjų viaduko ir dar tiek pat atgal iki cerkvės.

Norbert Tukaj nuotr./„Quadrum“ verslo centras
Norbert Tukaj nuotr./„Quadrum“ verslo centras

Nors tradiciškai cerkvė yra miestų centruose randamas objektas, apie viešąją erdvę, be automobilių stovėjimo aikštelės, daugiau nėra ką pasakyti, nes pastatas stovi tiesiog plyname lauke. Labai panaši situacija yra ir su naujais verslo centrais miestų centruose – nors jie stovi apsupti kitų pastatų, jų viešoji erdvė, ryšys su miestu yra toks pat kaip cerkvės Vievyje, „Megos“ prekybos centro ar „Senukų“ biurų pastato.

Neseniai Konstitucijos prospekte Vilniuje priešais Nacionalinę dailės galeriją baigtas statyti „Quadrum“ verslo centras reklamuoja žalias erdves, meno kolekciją – miestą mieste. Vien pati miesto mieste siekiamybė aiškiai atskleidžia, kad šiuo projektu nereiškiamas noras kontaktuoti su Vilniumi, o visos viešosios erdvės ir menas yra skirtos privačiam darbuotojų naudojimui, todėl apie vertę miestui kalbėti negalima. Kitas netoliese, prie žiedo, stovintis ovalo formos projektas „K29“ išvis atsiribojo nuo jį supančios aplinkos ir sėkmingai nepakitęs galėtų stovėti prie greitkelio Vilnius–Kaunas. Šio projekto vienintelis erdvinis „įdomumas“ yra didžiulis vidinis atrijus, kuris, tiesa, yra visiškai neįdomus eiliniam miestiečiui.

Kaunas modernizuoja savo centrą panašiais principais: pirmiausia – aklai statyti, padaryti patogų privažiavimą automobiliu, o integraciją į miestą, pėsčiųjų srautus palikti tolimai ateičiai. Tokiu būdu už viešąsias erdves svarbesnėmis tampa miesto transporto arterijos – Vilniaus atveju, šios pradeda užsikimšti. Tuomet belieka vienintelis sprendimas – naujos gatvės, o bet kokios mintys kai kurias gatves paversti pėsčiųjų ir dviračių takais tampa neįsivaizduojamomis fantazijomis.

Jeigu miesto centre stovintį pastatą mintyse galime lengvai įsivaizduoti stovint prie greitkelio – akivaizdu, kad kažkas negerai. O tokių projektų yra daug ir dažniausiai tai ne architektų kaltė. Lietuvoje miestai paprasčiausiai neturi aiškių vizijų.

Karaliaus Mindaugo prospektas Kaune, kuris atkerta miesto centrą nuo Nemuno, toliau drąsiai plečia savo transporto srautą. Nuo jo priklauso ne tik „Akropolio“ prekybos centras, „Žalgirio“ arena, bet ir naujai statomi biurų pastatai. Miestas vietoje bandymo priartėti prie upės ir sumažinti šią transporto arteriją, tik dar labiau įtvirtina per miesto centrą bėgančio greitkelio svarbą.

Netrukus buvusio „Respublikos“ viešbučio vietoje iškilsiantys „Magnum“ biurai, kaip ir pridera pastatui, projektuotam šalia greitkelio, koncentruojasi tik į vidų. O sprendžiant iš vizualizacijose pateiktų kreivų pirmųjų aukštų langų, iš projekto negalima tikėtis jokio gatvės ir pėsčiųjų srautų „aktyvavimo“. Šalia „Magnum“ jau betonines konstrukcijas rodantys nauji biurai „Arka“ į aplinką reaguoja geriau – pastatas pratęsia istorinę gatvės ašį, panašiai kaip „Swedbank“ būstinė Vilniuje per savo atrijų pratęsia Šnipiškių gatvės ašį. Tačiau kaip ši erdvė bus „aktyvuota“ ir ar išvis bus aktyvi – kol kas nežinia. Vis tik net ir toks minimalus architektūrinis bandymas įpinti pastatą į miesto audinį yra labai retas, palyginti su kitais biurų projektais.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kaunas nuo „Respublikos“ stogo
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kaunas nuo „Respublikos“ stogo

Jeigu miesto centre stovintį pastatą mintyse galime lengvai įsivaizduoti stovint prie greitkelio – akivaizdu, kad kažkas negerai. O tokių projektų yra daug ir dažniausiai tai ne architektų kaltė. Lietuvoje miestai paprasčiausiai neturi aiškių vizijų.

Pavyzdį, kad panorėjus įmanoma biurų pastatus įpinti į patį miestą, galime rasti Londone. Visa Londono Sičio teritorija yra nuklota biurų pastatais, stovinčiais ant senovinio gatvių tinklo. Automobilių srautas labai ribotas, nedidelis ir painus, todėl kone visi dirbantieji renkasi dviračius arba viešąjį transportą. Pastaraisiais metais pradėję dygti dangoraižiai yra priversti pasiūlyti miestui viešąsias erdves – nemokamas apžvalgos aikšteles, o jeigu tai neįmanoma – didelę atvirą erdvę pirmuose pastato aukštuose. Žinoma, Londonas turi gerą metro ir traukinių tinklą, kuris kompensuoja kelių trūkumą. Bet tai tiesiog yra šio miesto prioritetas, Lietuvoje miestai labiau linkę spausti maksimumą iš kelių tinklo ir ignoruoti alternatyvias susisiekimo galimybes.

Bėgdami iš miesto centro ir triukšmo bei ieškodami atviros erdvės, miestiečiai save stumia ne į gamtą, bet į gyvenimą, pririštą prie greitkelio.

Kas laukia verslo kvartalų Lietuvoje, galime išvysti Briuselyje. Teritorija, primenanti Konstitucijos prospektą Vilniuje, aplink šiaurinę Briuselio traukinių stotį iškilo 1970-aisiais ir dabar yra tapusi tikru galvos skausmu.

Architektai suka galvą, kaip šiuos biurus, XX amžiaus fabrikus, pritaikyti XXI amžiaus reikmėms. Dalis pastatų yra seni, jų išraiška moraliai pasenusi, o darbo vietos reikalavimai per paskutinius 40 metų gerokai pakito. Šios teritorijos privalumas – ji yra greta didžiulės traukinių stoties, todėl, priešingai nei biurų teritorijose Lietuvoje, Briuselyje bent jau galima išvengti miestą paralyžiuojančio automobilių srauto.

Bandymas pabėgti nuo šio beviltiško greitkelių urbanizmo Lietuvos miestų centruose yra viena iš priežasčių, kodėl dažnas lietuvis mieliau gyvens užmiestyje. Tačiau bėgdami iš miesto centro ir triukšmo bei ieškodami atviros erdvės, miestiečiai save stumia ne į gamtą, bet į gyvenimą, pririštą prie greitkelio.

Gyvenant užmiestyje išsiversti be automobilio tampa beveik neįmanoma, o jeigu automobilis tampa būtinybe, tam neišvengiamai reikalingas geras kelių tinklas, patogiai automobiliu pasiekiami prekybos centrai, pramogų vietos ir darbovietė. Po truputį uždarome save į ratą, iš kurio ištrūkti tampa vis sudėtingiau. Miesto centras tampa priklausomas nuo automobilių, nes taip patogiau atvykti iš užmiesčio, o žmonės keliasi į užmiestį, nes nori pabėgti nuo automobilių miesto centre.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Vilniaus dangoraižiai
Luko Balandžio / 15min nuotr./Vilniaus dangoraižiai

Geriau įsigilinus į didžiausius projektus Lietuvos miestuose – iškilusius biurų kvartalus, prekybos centrus – stebint, kas vyksta užmiestyje, aiškėja, kad lietuviškas miestas tolsta nuo tradicinio europietiško, į pėsčiuosius ir dviratininkus orientuoto, miesto modelio.

Bet galbūt niekam ir nereikia pėsčiomis, dviračiais ir patogiu viešuoju transportu pasiekiamo miesto, galbūt greitkelis Vilnius–Kaunas yra viskas, ko reikia tikram lietuviui? Tuomet viskas gerai.

Naujieji kvartalai ir stambesni projektai vystomi pagal brutalų sovietinį inžinerinį urbanizmą – svarbiausia, kad transporto srautai neužsikimštų ir aukštingumas labai nedarkytų vaizdo. Dešinysis krantas Vilniuje yra geriausias to atspindys.

Pagrindinis šio kvartalo elementas yra įsivaizduojama, ore nupiešta kalvos kreivė, kai nėra jokios strategijos „ant žemės“. Kiekvienam biurų pastatui pasirenkama kitokia taktika, o šiame chaose dominuoja izoliacinė strategija – miestas mieste, kuri geriausiai tinka projektams, stovintiems prie greitkelių.

Lietuvoje esame linkę dirbti prie magistralinių kelių pastatytuose biuruose, gyventi užmiestyje, bet netoli greitkelio (kad būtų patogus susisiekimas), ir pramogauti dideles automobilių aikšteles turinčiuose prekybos centruose. Miestai su savo siauromis nepraktiškomis gatvelėmis ir aikštėmis tampa niekam nebereikalingi ir daugybė talentingų architektų Lietuvoje nieko padaryti negali. Ilgalaikės strategijos ir miestų vizijos yra pačių miestų ir urbanistų, o ne pavienių architektų atsakomybė.

Bet galbūt niekam ir nereikia pėsčiomis, dviračiais ir patogiu viešuoju transportu pasiekiamo miesto, galbūt greitkelis Vilnius–Kaunas yra viskas, ko reikia tikram lietuviui? Tuomet viskas gerai.

Komentarai: 3
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą