Kaip teigiama parodos aprašyme, laisvės, maišto, barikadų dvasia persmelkė J.Barilaitės kartos menininkų kūrybą, tačiau autorė nestato paminklo protestuotojams, veikiau kuria sceną gyvam veiksmui, į kurį gali įsilieti parodos lankytojai.
Paklausta, kiek parodoje atsiskleidžiantis kūniškumas nurodo į jos asmenines patirtis, o kiek – į platesnius kontekstus, J.Barilaitė teigė šiame projekte save naudojusi veikiau kaip medžiagą ar įvaizdį.
„Kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, man buvo 18 metų. Per visą ši laiką mes, tie, kurie 90-aisiais patyrė išlaisvėjimą – išlaisvėjimą visom prasmėm: laisva tapo ir mūsų valstybė, ir mes patys, jaunimėlis – labai pasikeitė. Kūnas jau yra pasenęs, pasikeitęs. Aš pati šiandien jaučiuosi ganėtinai negatyviai. Ne pačios Lietuvos atžvilgiu. Bet man atrodo, kad kažkas buvo praleista, kažkas buvo padaryta ne taip“, – kalbėjo menininkė.
Pasak jos, parodoje pristatomi objektai-hibridai – pvz., švilpaujanti bamba, dainuojanti akis, aidinti ausis – kalba apie destrukciją ir konstrukciją: „Stengiausi ieškoti simbolinių vaizdų ir per juos kalbėti apie tai, kas įvyko per du dešimtmečius tiek su šia šalimi, tiek su mūsų kūnais. O kūnas juk yra namai. Ir žmogaus namai, ir kalbos namai. Tai yra vienas tų dalykų, per kuriuos mes pažįstame save. Dėl to ir mano sukurta dainuojanti bamba, nuo kurios prasidėjo paroda, yra tarsi namas.“
Parodoje atsiranda ir politinių motyvų. Minimos įvairios kultūros institucijos, Lietuvos kino studijos uždarymas, biurokratija, lydinti projektų rašymą ir kt.: „Aš ieškojau kodų, kaip galėčiau kalbėti apie šią situaciją, kaip įvardinti liūdesį, negatyvų nusiteikimą dabarties atžvilgiu. Kartu čia prisimenamos ir pačios ištakos bei jas lydėjęs idealizmas. Labai liūdna, kai tie idealistiniai siekiai sugriūna,“ – kalbėjo menininkė.
„Vienoje salytėje yra nuorodų į devyniasdešimt kažkelintais metais susikūrusią grupę. Tokia ten ir grupė, iš tiesų, kelis kartus pagrojom ir viskas. Bet tuo metu tai buvo mūsų grupė. Remiantis pankų ideolgija kokioj nors Anglijoj, turėjome nekęsti valstybės, bet mūsų atveju viskas buvo visiškai atvirkščiai. Toje salytėje yra ir nuotraukos, kuriose aš nusirenginėju – tokie buvo pirmeji peformansai, tokia buvo išsilaisvinimo pradžia.
Tikiesi, kad gavęs laisvę ją ir turėsi, tačiau po kiek laiko tave pradeda varžyti. Kažkokia „Maxima“ lipa ant galvos, bankai... Iš tiesų, tai pasakojimas idealistą, kuris yra paverčiamas skeptiku“, – sakė J.Barilaitė.
Parodą lydi ir performansas-pasakojimas, kuriuo menininkė teigia siekianti parodyti, jog visa paroda yra procesas: „Tai nėra kažkas išbaigto. Visi eksponatai visą laiką keičiasi, veikia. Daugeliu iš jų gali groti, daugelį jų, perskaitęs istoriją, gali kitaip suprasti. Performanso metu taip pat svarbūs ir būgnai – grojimas jais yra tarsi kvietimas. Kaip ir rašau lydinčiame tekste, mūsų yra daugiau, aš nesu viena.“
Interviu 15min sakė J.Barilaitė, jog pirmasis sukurtas parodos objektas buvo švilpaujanti bamba, kurią meninkė susapnavo – augančią, didėjančią ir švilpaujančią sudėtingą melodiją.
„Parodos kūrimo procesas, nuo pirminio vaizdinio, truko dvejus metus. Viskas vyko po truputį. Iki tol į savo darbus neįtraukdavau tiek žmonių. Bet buvo labai įdomu, jaučiausi kaip kokia režisierė, nes prie parodos dirbo žmonės, kurie darė dalį objektų, ir kuriais aš visiškai pasitikėjau. Galbūt dėl to viskas taip ir pavyko: daug žmonių, daug energijų susiėjo į vieną vietą“, – sakė autorė.
Parodą kuruoja Laima Kreivytė. „Bamba Big Band“ „Vartų“ galerijoje veiks iki vasario 3 d.
