Svarbi šio renginio dalis – „Global Grad Show“ – ekspozicija, kuri pretenduoja tapti pasaulyje lyderiaujančia ir itin demokratiška dizaino scena, kurioje būtų pristatomi ateitį keičiantys dizaino sprendimai, pranokstantys esančias technologijas, geografinius, kultūrinius ir finansinius apribojimus.
Šiame renginyje, tarp dizaino ir technologijų srityje lyderiaujančių pasaulio universitetų, tokių kaip Masačiusetso Technologijų Universitetas (MIT), Milano Politechnikumas, Karališkojo meno universitetas (D.Britanija) ir kt., pirmą kartą dalyvavo ir Lietuvos atstovė – Vilniaus dailės akademijos produkto dizaino katedros magistrantė Austėja Platūkytė. Gyvenimo be atliekų projektą „Zero Waste“ sukūrusią konkurso „Jaunojo dizainerio prizas 2016“ laureatę lydėjo Vilniaus dailės akademijos (VDA) Dizaino inovacijų centro projektų vadovė Jurga Bakaitė.
Su ja ir kalbamės apie tai, kokios tendencijos išryškėjo šiame renginyje, kokias dizaino perspektyvas jis brėžia ir kaip tai gali išnaudoti Lietuva.
– Kaip reagavote į galimybę pirmą kartą prisistatyti Dubajaus dizaino savaitėje?
– Apskritai pirmasis įspūdis sužinojus apie „Global Grad Show“ buvo – ar tai realu? Organizatoriai rašė, jog organizuoja skirtingų pasaulio dizaino mokyklų baigiamųjų darbų parodą. Žinoma, studentai dažnai dalyvauja profesionalaus dizaino renginiuose ir tikrai netrūksta tarptautinių projektų tarp skirtingų dizaino aukštųjų mokyklų, bet vis tik tokio masto ir aprėpties paroda rodo jau visai kitas ambicijas. Tiesą sakant, kitu atveju toks renginys neatrodytų nei logiškas, nei apsimokantis, todėl turbūt nenuostabu, kad jis įvyko būtent Jungtiniuose Arabų Emyratuose – valstybėje, kuri balansuoja ant neįmanomo ribos ir nori pasiekti visus rekordus.
– Kokias tendencijas galima buvo įžvelgti konceptualaus dizaino ekspozicijoje „Global Grad Show?“
– Jau į pačią „Global Grad Show“ ekspoziciją buvo atrinkti labai panašūs darbai: kiekvienas jų, nesvarbu, ar sukurtas Peru, ar Indijos, ar Olandijos studento, atliepia į tam tikrą globalią problemą, o jos visame pasaulyje tos pačios: atsinaujinantys energijos šaltiniai, senėjanti visuomenė, maisto trūkumas, problemos miestuose ir pan. Skiriasi nebent prieigos, išryškėja skirtingos dizaino tradicijos. Pavyzdžiui, susidarė įspūdis, kad JAV dizaino mokyklų studentai kuria labai išbaigtus, konkrečius ir logiškus daiktus, tiesa, dėl tos priežasties kiek neįdomius. Tuo tarpu Eindhoveno dizaino akademija, priešingai, išsiskiria konceptualumu ir žaidybiniais, praktinių funkcijų neturinčiais elementais,Pietų Amerikoje dizainas labiau susijęs su tradiciniais amatais ir t.t.
Vis dėlto dizainas yra pakankamai globalus ir apie tradicijas vis sunkiau kalbėti. Be to, dizainas tampa ne tik meno, bet ir technologijų aukštųjų mokyklų disciplina (parodoje dalyvavo ir Masačiusetso technologijos institutas, Stenfordo universitetas ir daug technologijų aukštųjų mokyklų, o jų studentų darbai tikrai nesiskyrė nuo menų studentų eksponatų). Menų studentai, savo ruožtu, priešingai stereotipams, šiandien vis dažniau gilinasi į technologijas, robotiką, virtualią realybę, medijų technikas, eksperimentuoja su medžiagomis – kaip ir savo sukurtas pakuotes Dubajuje pristačiusi VDA studentė, kuri su savo nauju magistro darbo projektu turbūt daugiausiai laiko praleidžia chemijos laboratorijoje.
– Kokios temos dominavo projektuose, kokias problemas siekiama spręsti?
– Jei reikėtų išskirti konkretų aktualiausią klausimą ekspozicijoje – turbūt daugiausiai darbų susiję su technologijomis, padedančiomis spręsti geriamojo vandens klausimą – įvairiausi filtrai, prietaisai ir pan., skirti naudoti skirtingomis sąlygomis – nuo high-tech įrenginio karo laukui ir paprasto molinio, kurį gali pasigaminti kiekvienas puodžius Pietų Amerikos kaime. Gal tai susiję ir su parodos vieta – Dubajaus mieste naudojamas vanduo, šiaip ar taip, turbūt kainuoja brangiausiai pasaulyje, nes jo tiesiog nėra.
Žinoma, dauguma tokių idėjų spręsti globalius klausimus atrodo bent jau nepamatuotos, dažnai – banalios. Net ir turint gerai skambančią idėją, dizaineriui reikia atsakyti į tokius klausimus, kaip ekonominis atsipirkimas, logistika, rinkos ir panašiai.
Bet apie globalias problemas tokiose šalyse kaip Lietuva sunku rimtai galvoti ir dėl to, kad čia nepatiriame didelių grėsmių, vandens ar energijos trūkumo. Nepakankami ir pramonės mastai – juk ji yra pagrindinė paskata kurti inovatyvius gaminius, taikyti naujas technologijas, vystyti dizainą. Taigi, ilgainiui susidaro situacija, kad iš dizaino kūrėjų nereikalaujama sprendimų svarbioms visuomenės problemoms, ir dizainas asocijuojasi su butikais senamiestyje, tampa prabangos klausimu, prekės ženklo mados ir stiliaus reikalu.
O štai vienas parodoje sutiktas studentas iš Indijos sukūrė saulės energijos žibintus, skirtus naudoti Indijos kaimuose. Jų gamybą milijoniniu tiražu parėmė Indijos vyriausybė, nes jiems labiau apsimoka nupirkti tų žibintų, nei tiesti elektros linijas kalnuose. Tokie pavyzdžiai parodo, kad dizainas gali būti ne tik glamūras, bet ir būdas spręsti svarbias problemas, netgi sutaupyti lėšų valstybiniam sektoriui.
– Ar Lietuvos studentų idėjos yra konkurencingos tarptautiniame kontekste?
– Neseniai rankose atsidūrė prieš 20–15 metų Vilniaus dailės akademijos studentų kurtų darbų leidinys. Matyti, kad dizaino studentai anksčiau kūrė kėdes, stalus ir plakatus. Žiūrint į dabartinių VDA absolventų darbus, retas atvejis, kai kuriamas tiesiog daiktas – beveik visi studentai turi užsibrėžę tikslą spręsti kokią nors platesnę problemą: sukurti ligoninės interjerą, kuris mažintų baimę, sukurti geresnę pakuotę „neįdomiai“ prekei, sukurti programėlę ar interneto puslapį, kuriame būtų galima užsiimti psichologine saviterapija, patobulinti kriminalistų tiriamojo darbo įrankius ir t.t. Panašus ir Austėjos darbas, ieškantis sprendimo išteklių trūkumo ir atliekų pertekliaus problemai. Tokios idėjos, žinoma, ne visada realistiškos ir pamatuotos, tačiau bendra tendencija akivaizdi. Greičiausiai dizaino studentams reikia arba daugiau pastangų, arba pasiūlymų iš visuomenės ar verslininkų tam, kad jų darbai iš gražios minties taptų veikiančiu daiktu.
– Ko dar trūksta siekiant didesnio studentų ir jų projektų konkurencingumo?
– Čia galima galvoti ir apie tarpdiscipliniškumą, kuris šiandien aukštosiose mokyklose ir moksle pernelyg dažnai yra tik skambus žodis. Pavyzdžiui, studentas iš Suomijos Aalto universiteto sukūrė dizainą buitiniam prietaisui, kuris iš specialiai paruoštų ląstelių „išaugina“ vaisių, uogų ar daržovių masę – šis prietaisas pristatomas kaip sprendimas miesto gyventojams, kurie neturi galimybės valgyti natūraliai užaugusių maisto produktų.
Prie šio darbo dirbo biochemijos, IT, dizaino studentų komanda – kiekvienas jų su šiuo projektu apsigynė savo diplominį darbą savo srityje. Chemikai ir biologai sukūrė technologiją, o dizaino studento indėlis leido ją paversti realiai žmonių naudojamu daiktu, ne vien mokslinės fantastikos verta idėja. Tokia praktika, kai skirtingų disciplinų studentai ar mokslininkai kuria bendrą produktą nuo pradžios iki pabaigos, mano galva, leidžia ir kokybiškiau studijuoti, ir kurti geresnius mokslo produktus.
– Kokie bendri įspūdžiai iš Dubajaus dizaino savaitės?
– Po pasaulį gelbėjančių dizaino studentų ekspozicijos pati Dubajaus dizaino savaitė atrodė kaip didelis kontrastas, nes čia ir buvo galima pamatyti, kaip tame krašte suprantamas dizainas – o ir estetika.
Apie pasaulio problemų sprendimą čia jau nebuvo kalbos – ekspozicijos ir renginiai buvo skirti daugiausiai prabangos prekėms, o bendra erdvė buvo pagyvinta nekukliomis skulptūromis iš aukso ir brangakmenių. Estetine prasme tai didelis kontrastas, lyginant su Lietuvos tendencijomis, kur geru dizainu esame pripratę laikyti aptakių formų, kuklaus kolorito ir praktiškus dizaino kūrinius. Chromu ir aksomu Dubajaus dizaino savaitėje spindėjo net ir IKEA ekspozicija!
O industrinio dizaino Dubajuje nebuvo matyti. Tai kompensuoja tas pats prabangos dizainas, o kaip pagrindinis regiono dizaino išskirtinumas dažniausiai akcentuojamas ryšys su tradicinės arabų kultūros elementais. Dėl to ir patys dizaineriai dažnai dirba panašiai, kaip amatų meistrai – su kaligrafija, auksakalyste, kilimų audimu, deimantais, kupranugario oda ir panašiai. Dubajaus dizaino savaitės programoje, pavyzdžiui, buvo ir kūrybinės dirbtuvės vaikams... apie brangakmenius ir juvelyrikos kūrimą.
Čia vėlgi prisiminiau lietuvių studentų prieš 20 metų kuriamus darbus – o ir to laiko namų interjerus – kur vyravo raudonmedis, stiklas ir oda, kitaip sakant, prabangos įspūdis. Dizaino istorija tikriausiai yra gera proga pagalvoti ir apie tai, kaip pasikeitė Lietuvos visuomenė.
– Kaip dizaineriai reaguoja į visuomenės nelygybę, atskirtį, kuri itin ryški Dubajuje?
– Reikėtų turėti omenyje, kad Dubajuje politika ir visuomenės problemos nekritikuojamos. Taigi, menininkai, dizaineriai ir architektai – ne išimtis, radikalių meno kūrinių nepamačiau, ir tikriausiai jų nebūna. Tačiau stebint neįtikėtiną miesto augimą, neišvengiamai kyla kūrybinių industrijų atsakomybės dėl visuomenės atskirties klausimas. Tipinis darbo klasės Dubajaus gyventojas toje pačioje Dubajaus dizaino apskrityje, kur vyko Dubajaus dizaino savaitė, apsilankys nebent kaip statybininkas ar aptarnaujantis personalas, ir savo laisvalaikio bei pinigų čia jis neleidžia.
Dubajaus dizainas, orientuotas į prabangos sektorių, iliustruoja tai, kaip atsiranda dizaino elitizmas: šiandien pelningiausia kurti ir investuoti produktus pasiturinčiam vartotojui. Ir teoriškai tai teisinga – kuriami nauji patrauklūs daiktai, niekas neabejoja – inovacijos, auga ekonomika ir didėja pridėtinė vertė. 2020 metais Dubajus pastatys pirmąjį pasaulio besisukantį dangoraižį. Tik kai vakare darbus baigia tūkstančiai Dubajaus imigrantų darbininkų, jie išeina į gatves ir tiesiog sėdi ant šaligatvių – greičiausiai neturi ir nenori kur nors eiti. Atrodo, kad dizainas jų gyvenimui kol kas nieko nesiims siūlyti.
– Kuo ypatinga vieta, kurioje vyko dizaino savaitės renginiai?
– Dubajaus dizaino apskritis D3 (Dubai Design District) – prieš 4 metus pradėtas statyti miesto rajonas, kurio šiaip jau dažnas Dubajaus gyventojas net nežino. Tačiau tai ne koks bohemiškas kūrybininkų Užupis ir net ne kultūros ir laisvalaikio zona, o milijonais kvadratinių metrų kasdien į dykumą besiplečiantis rajonas, vyriausybės vadinamas kūrybiniu centru (hub), o praktiškai orientuotas į įspūdingo masto komerciją – ten kuriasi dizainerių ir architektų studijos, prabangos prekių parduotuvės.
Kai jame lankėmės, visą rajoną pereiti buvo galima per keliolika minučių, bet čia pat už paskutiniųjų rajono dangoraižių dieną ir naktį vyko statybos – dabartinę teritoriją planuojama išplėsti kelias dešimtis kartų, pastatyti viešbučių ir aukštos klasės gyvenamųjų kvartalų – visą naują kūrybinėmis industrijomis paremtą miesto infrastruktūrą. Palyginimui – kiti panašūs projektai mieste yra Finansų apskritis, Business Bay, Science Park, Media City ir pan.
Jungtiniuose Arabų Emyratuose siekiama diversifikuoti ekonomiką (norima gyventi ne vien iš naftos pinigų, sukurti žinių ekonomiką), taigi kūrybinės industrijos yra viena naujųjų užsibrėžtų krypčių. Šia prasme dizainas ir kūrybinės industrijos yra suprantamas kaip lygiavertis ekonominio augimo variklis greta kitų šiuolaikinės ekonomikos sričių.
– Kokiomis priemonėmis Dubajuje skatinamas dizaino vystymasis?
– Dubajuje jau kitais metais turi atsidaryti pirmoji Dubajaus dizaino aukštoji mokykla, irgi prisistačiusi Dubajaus dizaino savaitėje. Taip pat Dubajuje savo filialus atidaro nemažai Vakarų universitetų, į juos mokytis atvyksta studentai iš Azijos, ketinama atsivežti dizaino dėstytojus iš geriausių JAV universitetų. Dubajaus dizaino ir mados taryba, kuri yra valstybinė institucija, yra pateikusi skaičiavimus, kad regione per artimiausius du metus prireiks 30 tūkstančių dizainerių, o visa dizaino kuriama ekonominė vertė čia auga dvigubai greitesniu tempu, nei visame pasaulyje. Tiesą sakant, Vidurio Rytuose jau dabar dirba ne taip jau mažai lietuvių architektų. Dubajus pateikia aiškų atsakymą į dažnai girdimą nuostabą, kodėl dizaino skatinimas turėtų rūpėti strateginiu, valstybiniu lygmeniu, o ne tik Kultūros ministerijai – ir tai yra dizaino industrija.
