Dabar populiaru
Publikuota: 2017 gegužės 6d. 11:52

Ką italai perskaito Vilniaus sienose?

Piešinys Vilniaus stotyje
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Piešinys Vilniaus stotyje

Rašymas ant sienų – vandalizmas ar menas? Sienos – privačios ar mūsų visų? Tokius klausimus kelia italų trupė „Ateliersi“, kurios išskirtinis domėjimosi objektas – užrašai ant miesto sienų. Iš Bolonijos į Vilnių atvykusi muzikos kūrėjo, režisieriaus ir dramaturgės komanda kartu su lietuvių aktore Monika Poderyte sostinės sienas tyrinėjo rezidencijos „Menų spaustuvėje“ metu.

Sienų užrašus pavertę poezija, kartu su muzika juos pristatė žiūrovams ir iškeliavo tyrinėti kitų miestų. Apie tyrimo Vilniuje rezultatus ir tai, ką lietuviai kalba užrašais ant sienų, kalbamės su aktoriumi, režisieriumi ir „Atleieris“ meno vadovu Andrea Mochi Sismondi.

– Kaip prasidėjo darbas su užrašais ant sienų ir teatrinis tyrimas „Urban Spray Lexicon“?

– Dviese su Florencija šį darbą pradėjome nuo keleto šalių sienų užrašų analizės. Norėjome tirti ne tik dabartinius, bet ir praėjusio amžiaus užrašus, tad pradėjome nuo žymaus 1968-ųjų Prancūzijos studentų protesto metu ant sienų paliktų frazių. Tuomet buvo 1977-ųjų protestų mūsų gimtojoje Bolonijoje užrašai. Prie archyvinių eilučių jungėme šiandienius mūsų miesto sienų užrašus ir ėmėme galvoti, kaip visa tai galėtų sugulti į poemą.

Pradėjome dirbti su muzikantais, dramaturgais ir kartu gilintis į viešosios ir privačios erdvės ryšį. Sienos ėmė atrodyti kaip tam tikra vieša miesto oda, gausiai tatuiruota užrašais. Pagrindiniu mūsų tyrimo tašku tapo tas sekundės spendimas žmogaus galvoje, tas momentas, kai jis pasiryžta ir nusprendžia išeitį į gatvę ir ten parašyti, ką galvoja. Ta mažytė laiko dalelė, kai jis pasijaučia toks pilnas, perpildytas kažkokio jausmo ar idėjų, kad nebeištveria ir turi padaryti kai ką drastiška – parašyti tai sienose.

– Kokiu būdu surenkate tiek daug medžiagos, išsklaidytos po viso miesto sienas. Ar visus užrašus surandate patys?

– Senuosius užrašus sudokumentavome iš įvairių knygų ir fotografijos albumų – minėti protestai vis dėlto buvo istoriškai svarbūs įvykiai, tad informacija yra išlikusi ir saugoma. Dabartinius užrašus pradėjome rinkti patys, paprasčiausiai fotografuodami juos gatvėse, tačiau draugai ir bendraminčiai, sužinoję apie mūsų projektą, ėmė siųsti daugybę savo darytų nuotraukų, tad procesas labai palengvėjo.

– Užrašai ant sienų dažniausiai laikomi vandalizmu, o kaip juos matote jūs?

– Keistas klausimas, bet ar kas gali tiksliai nurodyti, kada vandalizmas tampa menu? Juk šiuolaikinis menas šiuo atveju yra viena didelė rinka, tad jei kas nors nusprendžia, kad kažkas yra menas, tai pristatoma ir parduodama kaip menas. Užrašai ant sienų mums sukelia įvairių emocijų, kartais – net pyktį, ypač jei jie susiję su sporto ar politinėmis temomis, tačiau mes vis tiek juos mėgstame ir matome juos kaip labai įdomų reiškinį.

Įdomu, kad žiūrint iš gatvėje einančio žmogaus pusės sienos yra viešos ir priklauso visiems – taip, kaip ir pati gatvė. Tačiau siena yra ir išorinė pastato dalis, tad jei esu pastato savininkas, man ji – privati. Todėl sienų užrašų fenomeno nelaikome šimtu procentų vandalizmu.

– Vilniuje surinkti užrašams turėjote vos keletą dienų. Kaip pavyko šis darbas?

– Taip, Vilniuje turėjome tikrai nedaug laiko, tačiau jį praleidome labai įdomiai. Siejant su ankstesniu klausimu, turiu pastebėjimą, kad čia dauguma sienų užrašų yra miesto centre, senamiestyje, o ne kituose rajonuose. Tai rodo, kad čia miesto centrą žmonės laiko labiau bendra, vieša erdve, atrodo, kad miesto centras yra skirtas gyventi, o rajonai – miegoti. Taip pat prisideda didesnis provokacijos efektas – į tavo užrašą dėmesį atkreips labiau, jei jį parašysi ant UNESCO saugomo senamiesčio sienų negu ant nuo centro nutolusių daugiabučių.

Rašymas ant sienų – vandalizmas ar menas? Sienos – privačios ar mūsų visų? Tokius klausimus kelia italų trupė „Ateliersi“, kurios išskirtinis domėjimosi objektas – užrašai ant miesto sienų.

– Gal pastebėjote kokią bendrą Vilniaus miesto užrašų tematiką ar tendencijas, kurios nusakytų rašantiesiems svarbius klausimus?

– Manau, kad Vilniaus užrašų esmė, pagrindinis branduolys yra gyvenimo prasmės klausimai. Čia labai daug egzistencinių, ironiškų užrašų, kurie iš esmės kelia klausimus apie žmogaus prasmę žemėje. Palyginti su Italija, ten kur kas daugiau politinių užrašų, palaikančių vienas ar kitas partijas. Vilniuje to nėra tiek daug, čia daugiau vietos užima filosofija, autorefleksija. Taip pat pastebėjome nemažai dialogą ir dar daugiau užrašų skatinančių pasisakymų, kurie klausia ir net duoda atsakymų variantų. Gana neįprastas dalykas buvo pasikartojimai – ne kartą pastebėjome užrašą „Vilnius full of space“. Manau, tai tam tikro judėjimo išraiška.

– Minėjote, kad šį projektą vykdote ir kitose šalyse. Kokių užrašų pastebite jose? Kokie šalių skirtumai išryškėja skaitant sienų užrašus?

– Šiuo metu dirbame Milane ir Marselyje. Šiuose miestuose užrašai tiesmukiškesni, tiesioginiai. Daug užrašų yra tam tikro protesto forma – pasisakymai prieš politikus, policiją. Ten taip pat matome daug pasižymėjimų vardu, pavyzdžiui, „Čia buvo Markus“ ir panašiai. Nuo Vilniaus užrašų jie skiriasi tuo, kad turi daugiau momentinės emocijos, atrodo, rašoma tai, kas tuo metu šovė į galvą. Vilniuje užrašai labiau apgalvoti – su kolegomis juokavome, kad čia šalta, todėl žmonės turi daug laiko apgalvoti savo užrašus prieš išeidami rašyti į šaltą gatvę.

Bernardinai.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Išmanus kaimas

Festivalis „Galapagai”