Sekite 15min Google
Berlyne gyvenančias ir kuriančias Almyrą Weigel, Marią Arendt ir Vaivą Moniką Lanskoronskytę jungia dėmesys rastoms medžiagoms, spaudos fragmentų pernaudojimui ir jau egzistuojančių objektų transformacijai. Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės kūryba į ekspoziciją įveda ilgametę rankų darbo popieriaus praktiką, kurioje svarbūs atminties, ritualo ir vidinių būsenų motyvai.
Maria Arendt
Marios Arendt kūryboje tekstilė tampa savotiška mobilia atminties architektūra. Gyvenant tarp skirtingų vietų jai svarbios lengvos, sulankstomos ir kartu su menininke keliauti galinčios medžiagos – savotiška „studija lagamine“. Tekstilę ji jungia su skirtingų kalbų laikraščių fragmentais, kuriuose susitinka trumpalaikė kasdienybės informacija ir daug ilgiau išliekanti fizinė medžiaga.
„Laikraštis užfiksuoja informacinį triukšmą, kuris pasensta jau kitą dieną, tačiau popierius jį išsaugo metų metus. Man svarbi ir išvirkščioji kūrinio pusė, dažnai net labiau už gerąją. Geroji rodo fasadą, užbaigtą vaizdą, o išvirkščioji atskleidžia mazgus, perėjimus, siūlų įtempimą – tikrąją kūrinio anatomiją. Išvirkščiojoje pusėje nieko nesuklastosi“, – sako M. Arendt.
Taip trumpalaikė laikraščio informacija M. Arendt darbuose įgauna fizinį tęstinumą, o žiūrovo dėmesys nuo užbaigto vaizdo nukreipiamas ir į tai, kas paprastai lieka paslėpta – kūrinio konstrukciją, jo atsiradimo procesą ir medžiagoje išlikusius pėdsakus.
Vaiva Monika Lanskoronskytė
Mugėje eksponuojamų Vaivos Monikos Lanskoronskytės darbų atspirties tašku tapo Berlyno gatvėse randamų objektų rinkimas – būdas susigyventi su nauja miesto ir asmeninės patirties realybe. Mišrios grafikos technikų asambliažuose bei instaliacijose ready-made objektai, atsitiktinai aptikti fragmentai ir tekstų ženklai jungiami į kompozicijas, tyrinėjančias santykį su atmintimi ir jau egzistuojančiomis pasaulio suvokimo struktūromis.
„Daugiau nei prieš metus išvykau į Berlyną sąmoningai tuščiomis rankomis, norėdama atrasti naują vizualinę kalbą, naują savęs versiją, nebekartoti senų istorijų. Kūrybos procesą pradėjau rinkdama atsitiktinius, akis pagaunančius objektus gatvėse. Nuo jų paviršių spaudžiau grafikos kompozicijas. Bet gana greitai pastebėjau, kad kuriant naujus vaizdus pasąmonė atkartoja seniai pamirštus vaikystės peizažų siluetus. Supratau, kad mūsų sąmonė intuityviai kuria jungtis su pažįstama forma, kuri pati savaime siejasi su atsiminimais ir praeitimi“, – pasakoja V. M. Lanskoronskytė.
Bandymas pradėti nuo nulio paradoksaliai tampa susitikimu su tuo, kas jau buvo. Naujame mieste rasti objektai ir jų paviršiai veikia ne tik kaip nauja kūrybinė medžiaga – per juos į darbus grįžta anksčiau sukaupti vaizdiniai ir asmeninės atminties fragmentai.
Almyra Weigel
Almyros Weigel kūriniuose laikraštis transformuojamas į siūlą ir tampa pagrindiniu paveikslo paviršiaus elementu. „ArtVilnius’26“ ji pristato dvi kūrinių serijas – „Žinios iš antrų rankų“ ir „Straipsnių rinkinys“, sukurtas iš rankomis suktų laikraštinių siūlų. Pirmojoje serijoje išsaugomas konkrečių skirtingų šalių dienraščių ar žurnalų formatas, tačiau jų tekstas pasislepia susuktuose popieriaus siūluose ir užleidžia vietą naujai paviršiaus struktūrai.
„Man visada svarbu pažinti medžiagą – jos savybes, jos prigimtį – ir kūrybos procese transformuoti ją į naują būvį. Medžiagos atmintis pasilieka, nors jos pėdsakai atpažįstami ir naujoje struktūroje. Kūriniuose iš rankomis suktų laikraštinių siūlų tekstas pasislepia, o paviršiaus struktūra naujai perteikia jo turinį. Kuriant šiuos darbus man svarbiausia buvo naujo, arba antrojo, gimimo idėja“, – sako A. Weigel.
Laikraštis A. Weigel darbuose nepraranda savo ankstesnės tapatybės visiškai – jo formatas, popierius ir spalviniai fragmentai išlieka atpažįstami. Tačiau informacijos perdavimui skirta medžiaga tampa vaizdu, o perskaityti skirtas tekstas išnyksta, įsilieja į spalvinę paveikslo kompoziciją. Šis virsmas leidžia kalbėti apie medžiagos „antrąjį gimimą“ ne kaip jos ankstesnės istorijos ištrynimą, bet kaip jos tęsinį kitu pavidalu.
Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė
Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės santykis su autoriniu rankų darbo popieriumi tęsiasi jau beveik tris dešimtmečius. Popieriaus gamyba jos praktikoje yra ne vien techninis etapas, bet ir kūrybinio proceso dalis, kurioje svarbūs pasikartojantys veiksmai, atsitiktinumas ir galimybė pačiai medžiagai paveikti galutinį rezultatą. Objektuose bei paveiksluose menininkė taip pat naudoja drobę, metalą, medį, vinis, vielą bei rastus, asmeninę reikšmę turinčius daiktus.
„Autorinis rankų darbo popierius jau beveik tris dešimtmečius yra svarbus mano kūrybos veiksnys, prilygstantis gyvenimo būdui. Gamybos procese dažnai leidžiu sau būti vedama nežinios. Monotoniški veiksmai, potyriai, rutina tampa savotišku ritualu, o pats popierius, gebėdamas „prisiminti“, pradeda diktuoti žaidimo taisykles. Man svetima destrukcija. Bandau siekti darnos. Nenoriu niekam teigti savo taisyklių, bet palieku atvirą „langelį“ norinčiam patekti į mano erdvę“, – sako E. K. Kriaučiūnaitė.
E. K. Kriaučiūnaitės kūryboje atmintis todėl nėra vien tema, kuri perkeliama į medžiagą. Ji atsiranda pačiame darbo procese – per prisilietimus, pasikartojančius veiksmus, į popierių patenkančius fragmentus ir daiktus, kurių reikšmė gali būti žinoma tik pačiai menininkei. Medžiaga čia ne tik paklūsta sumanymui, bet ir pati tampa kūrybinio proceso dalyve.
Skirtingos keturių menininkių praktikos ekspozicijoje susitinka per santykį su medžiaga ir jos ankstesne istorija. Laikraštis, tekstilė, rankų darbo popierius ar gatvėje rastas objektas čia nėra neutralios kūrybos priemonės – jų ankstesni kontekstai tampa naujų kūrinių ir pasakojimų dalimi. Vienur medžiaga išsaugo kasdienybės informaciją, kitur – asmeninį prisiminimą, darbo proceso pėdsaką ar ankstesnę savo funkciją. Keisdama pavidalą ji nepradeda istorijos nuo nulio.
„ArtVilnius’26“
Spalio 2-4
LITEXPO
Irenos Mikuličiūtės galerija, 5.15 stendas
