Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 6d. 20:26

Japonijos ir Lietuvos tekstilės paroda „Gilios upės teka tyliai“: neslysti paviršiumi

Paroda „Gilios upės teka tyliai“
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Paroda „Gilios upės teka tyliai“

„Tekstilė atrado kelią į tapimą šiuolaikiniu menu. Man atrodo, kad kalbant apie lietuvių tekstilę, jos upė yra plati“ , – sako Kauno M.Žilinsko dailės galerijoje atidarytos parodos „Gilios upės teka tyliai“ kuratorė dr. Rasa Žukienė. Iki rugsėjo 1-osios veiksiančioje parodoje pristatoma Japonijos ir Lietuvos šiuolaikinė tekstilė.

Tarptautinio projekto dalis

Paroda yra tarptautinio tekstilės meno projekto, 2019 metų pavasarį prasidėjusio Japonijoje, dalis. Kioto mieste, prestižinėje tekstilės meno galerijoje „GalleryGallery“ buvo eksponuojami Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto dėstytojų – profesorės Laimos Oržekauskienės-Ore ir docenčių Linos Jonikės bei Monikos Žaltauskaitės-Grašienės – kūryba.

Parodoje M. Žilinsko dailės galerijoje šią garsių Lietuvos menininkių trijulę papildė jaunosios kūrėjos – Giedrė Antanavičienė ir Greta Kardi-Kardišiūtė. Japonijos tekstilei Kaune atstovauja Nobuko Hiroi (Kioto Menų universiteto profesorė, Suzumi Noda (Kioto Menų universiteto profesorė), Haruko Honma (Kinran University profesorė, Yoshiko Tanabe (Seian University profesorė) ir Megumi Kishida.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Paroda „Gilios upės teka tyliai“
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Paroda „Gilios upės teka tyliai“

Tarp menininkių atranda bendrumo

Pasak parodos kuratorės R.Žukienės, paroda yra senokai prasidėjusio menininkių bendradarbiavimo tąsa.

„Tarp lietuvių ir japonių tikrai yra savotiško bendrumo. Tiek vienos, tiek kitos nekuria audinių tekstilės, jos kuria šiuolaikinį meną su minkštomis tekstilinėmis medžiagomis.

Labai svarbi yra ir fotografija. Čia jau kita – šiuolaikinių technologijų – dalis, kur nuotraukas savo darbams naudoja ir lietuvės, ir japonės. Nuotrauka, kaip šiuolaikinis spaudas, faktiškai yra tas pats, ką mes turime ant visokių marškinėlių.

Atrodo, kad paprastas dalykas, bet menininkės nuotrauką labai dažnai sujungia su medžiagos savybėmis, su medžiagos minkštumu, su skirtingomis faktūromis, spalva, dažymo būdais. Todėl tie tradiciniai archajiniai dalykai įdomiai jungiasi ir vienų, ir kitų darbuose“, – 15min sakė R.Žukienė.

Kai kurios menininkės susitinka ne pirmą kartą. L.Oržekauskienė-Ore, L.Jonikė, M.Žaltauskaitė-Grašienė savo darbus yra pristačiusios ir Japonijoje.

Tekstilės istorija – skirtinga

Gražaus estetinio audimo ar audinio tradicija Japoniijoje yra kur kas senesnė, nei Lietuvoje.

„Dėl to, kad pats kimono niekada nebuvo audžiamas paprastai ir tam, kad tik uždengtų kūną. Jis visada turėjo simbolines prasmes, raštus, spalvas. Mūsų tekstilė ilgą laiką, iki pat XX amžiaus vidurio, buvo suvokiama kaip audinys drabužiui, kaip audinys interjerui“, – kalbėjo R.Žukienė.

Tačiau, pasak kuratorės, mūsų tekstilėje, kuri irgi yra labai sena, yra įdomių audimo, siūlų perpinimo būdų, dažymo praktikų: „Tai didžiulis liaudies kultūros klodas, kuris įėjo į mūsų tekstilės tradiciją. Menininkėms yra įdomu bendrauti ir keistis tais dalykais.“

Į pavadinimą įpintos tradicijos

Parodos pavadinime panaudota japonų patarlė, kurios prasmė gana aiški, suprantama ir Lietuvoje. Šios patarlės atitikmenų galima rasti ir lietuvių folklore: „Išmintis vaikšto sermėga apsirengus“, „Tas išmintingas, kuris mažai kalba“, „Kas nėra stipriausias, turi būti išmintingiausias“ ir kitos. Ir japonų, ir lietuvių patarlėse įžvelgiama pagarba tradicijoms, humanistinei etikai, malonaus žmonių elgesio normoms.

Kalbėdama apie parodos pavadinimą R.Žukienė taip pat siejo jį su gilumu.

„Tie dalykai, kurie yra tikri, gilūs, filosofiški, niekada nesusiformuoja greitai ir jie nėra paviršiniai ir nėra išrėkiami.

Mes gyvename tokiais laikais, kai labai daug slydimo paviršiuje – visame kame. Net mene to daug, siekiama būti greitai pastebėtam, meno kūrinys padaromas irgi greitai. O šiuolaikinė tekstilė, net jei naudojamos kompiuterinės staklės, audimo procesai, paviršiaus formavimo procesai yra labai ilgi ir vienas kūrinys gali būti daromas net ir metus. Todėl negali slysti paviršiumi, o ilgas procesas menininkes nukreipia į gilesnes temas apmąstymus.

Menininkų darbuose yra filosofijos, amžinybės dvelksmas. Dėl to ir pasirinkau tokią mintį. Upelis visada teka šniokšdamas ir greitai, o didelė upė yra lėta“, – sakė R.Žukienė.

Kuratorės teigimu, Lietuvoje apskritai yra daug yra gero šiuolaikinio tekstilės meno: „Jei kalbėti taikomojo meno prasme, tai tekstilė turbūt kone stipriausia iš visų, kuri savo įdomumu ir reikšmingumu pralenkė ir keramiką, ir odą. Tekstilė atrodo kelią į tapimą šiuolaikinių menu. Todėl ji yra plati, o ne siaura“, – sakė R.Žukienė.

Pirmasis įvertinimas – Japonijoje

Lietuvos ir Japonijos tekstilės meną sieja ir daugiau tvirtų dalykinių bei profesinių ryšių. 1997 metais Japonijoje, Kioto V tarptautinėje tekstilės parodoje, jauna lietuvių menininkė L.Jonikė buvo apdovanota „Excellence Award“. Tai buvo pirmas aukštas lietuvių šiuolaikinės tekstilės meno įvertinimas, ir jis pelnytas Japonijoje.

Po to užsimezgė bendradarbiavimas su garsia Japonijos menotyrininke, tekstilės tyrinėtoja ir parodų kuratore Keiko Kawashima, atstovaujančia Kioto miesto galerijai „GalleryGallery“.

Jos pastangomis Japonijoje jau yra surengta ne viena Lietuvos tekstilės menininkių paroda. Japonijos menininkai daug kartų buvo kviestiniai svečiai Kauno šiuolaikinio meno bienalėse.

Kuratorė dr. Keiko Kawashima Kauno bienalėje „Tekstilė‘05“ kuravo devynių Japonijos tekstilininkų kolekciją (2005). Po kelerių metų, 2011-aisiais, Kauno bienalėje yra dalyvavusios žymiosios Japonijos menininkės Reiko Sudo, Hiroko Watanabe.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis
Skanumėlis

Šiuolaikiškos studijos

Video

00:47
01:15
00:57

Esports namai

URBAN˙/