Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Prenumeruoti

Kauno modernizmas: ateičiai ar praeičiai?

2018 m. vasario 14 d. Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje buvo atidaryta maža, tačiau didelio publikos dėmesio sulaukusi paroda „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas 1918–1940 m.“ Vilniuje surengta paroda buvo premjera prieš jos kelionę aplink Europą.
Optimizmo architektura
Optimizmo architektura / Tautvydo Stuko nuotr.

Kovą pristatyta UNESCO būstinėje Paryžiuje, paroda toliau pajudėjo į Milaną ir Romą, o gegužės gale grįžo atgal į šiaurę – keliavo į Taliną, Vroclavą, galiausiai vėlyvą rudenį bus atidaryta Briuselio meno centre BOZAR. Šį turą, kuris galbūt kirs Europos sienas, planuojama tęsti ir 2019 m. Paroda Europai ir pasauliui pristato Kauno tarpukario moderniąją architektūrą, ruošia dirvą paraiškai ją įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Parodos kelionę lydi birželį Kaune vykstanti tarptautinė vasaros stovykla, kurioje diskutuojama Kauno modernizmo architektūros specifika ir vertė, rugsėjį laukia Vidurio ir Rytų Europos modernizmo miestų forumas bei tarptautinė mokslinė konferencija „Modernizmas ateičiai“. Rugsėjo pradžioj Vroclave planuojama diskusija su Vidurio ir Rytų Europos architektūros tyrėjais apie šio regiono modernizmus ir jų ypatybes. Parodos naratyvą išplečia jos katalogas – beveik kolektyvinė monografija, išleista lietuvių ir anglų kalbomis. Atskiru leidiniu pasirodys ir konferencijos pranešimai. Tai jau ženklus įnašas į Lietuvos modernizmo architektūros, apskritai kultūros istoriografiją, suteikiantis papildomo svorio ir pačiai parodai, nuo kurios viskas ir prasidėjo. Apie parodos tikslus, turinį ir rengėjus NŽ-A redaktorius Nerijus Šepetys klausinėjo jos kuratorius – architektūros istorikę Mariją Drėmaitę, dailės istorikę Giedrę Jankevičiūtę ir architektūros istoriką bei paveldosaugos teoretiką Vaidą Petrulį.

– Kaip kilo parodos sumanymas, ko siekėte ją galvodami ir formuodami?

Marija Drėmaitė: Tarptautinės pa­rodos idėja kilo 2016 m. plėtojant bravūriškas idėjas apie Kauno modernizmo galimybes patekti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Manau, kai tai buvo tęsinys tos euforijos, kuri prasidėjo eilinį kartą „atradus“ Kauno tarpukario modernizmo architektūrą apie 2012 m. ir sugalvojus pagaliau parodyti ją pasauliui. Iš tiesų objektų, kurie pretenduoja patekti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, parengiamieji viešinimo darbai yra kruopščiai planuojami ir nuosekliai vykdomi, o parodos, konferencijos, diskusijos ir ekskursijos yra neatsiejama to proceso dalis.

Kauno modernizmas – beveik nežinomas reiškinys pasaulio žiūrovui. Tad pagrindinė šios parodos idėja buvo informacijos užsienyje sklaida.

Kauno modernizmas – beveik nežinomas reiškinys pasaulio žiūrovui. Tad pagrindinė šios parodos idėja buvo informacijos užsienyje sklaida. Paroda, ją lydinti knyga, konferencijos, diskusijos – visa tai turi padaryti Kauno modernizmą pažįstamą, arba bent jau girdėtą europiečiui, o jei pavyks – ir ne tik europiečiui. Drauge pastebėjome, kad šios architektūros palikimas mažokai pažįstamas ne tik apskritai Lietuvos žiūrovams, bet ir patiems kauniečiams. Todėl mūsų idėjos gerai sutapo su Valstybės atkūrimo šimtmečio tikslais – nutarėme šia proga paskelbti pozityvią žinią, kad per pirmosios Nepriklausomybės dvidešimtmetį norėta, tikėta ir sugebėta pastatyti ne tik patogią, bet ir gražią, kokybiškos architektūros sostinę bei sukurti stiprią architektų mokyklą.

Giedrė Jankevičiūtė: Parodos koncepcijos gimimas nebuvo akimirkos reikalas. Kauno architektūra nesileidžia dėliojama į lentynas pagal stiliaus požymius, nėra Kaune ir ypač ryškių pastatų, kuriuos būtų galima paversti tarptautinėmis tarpukario architektūros ikonomis. Kaunas truputį primena Briuselį, truputį šveicarų, truputį vokiečių miestus. Turi net Pietų Europos – Italijos, Portugalijos, Ispanijos – miestų modernizmo bruožų. Pavyzdžiui, tokie įtakingi architektai kaip Vytautas Landsbergis ir Stasys Kudokas yra italų mokyklos auklėtiniai, kitus jų kolegas išugdė vokiečių, prancūzų, belgų mokyklos. Kartu Kaunas pakankamai savitas. Tai tarsi jaučiame, „užuodžiame“, tačiau kaip tą savitumą apčiuopti, įvardyti? Pasakę, kad Kauno modernizmo architektūra mažesnio mastelio nei kitur, dėl to jaukesnė, arba kad modernistiniai kvartalai Kaune kompaktiški ir dėl to tiršti, arba kad ši architektūra tvari, ilgaamžė, nes sukurta kruopščiai dirbant iš kokybiškų, nors nebrangių medžiagų, Kauno specifikos neperteikiame. Visa tai tiesa, bet Kauno ypatingumas glūdi dar kažkur. Dėl to labai vykusiu laikau optimizmo terminą. Jis tinka Kaunui, nors ir galima pasakyti, kad tai PR kampanijos elementas. Jei bent kiek nuodugniau pažvelgsime į tarpukario istoriją, suprasime, kokie sunkūs ir neramūs buvo tie laikai – kupini įtampos, prieštaravimų, apviltų lūkesčių. Visgi tikėjimo ateitimi irgi buvo labai daug ir sakyčiau, būtent jis dominavo, nepaisant visų pesimistinių prognozių ir siūlymų kurti atsarginę Lietuvą Madagaskare. Optimizmo būta daug, nes jauną šalį, juolab jos naują sostinę kūrė jauni žmonės.

Tautvydo Stuko nuotr./Giedrė Jankevičiūtė
Tautvydo Stuko nuotr./Giedrė Jankevičiūtė

– Jei paroda ir jos leidinys – naujas žvilgsnis į Kauną, tai norėčiau paklausti, kada ir kaip jis atsirado? Viena kita knyga ar projektas vis pasirodydavo, bet apie Kauno miesto veido išskirtinumą prabilta ne taip ir seniai. O kai prabilta, tai su trenksmu. Man truputį neaiškus tas proveržis. Kas pasikeitė? Įtikinkit mus, kad čia tikrai ypatingi, nepakartojami ir išskirtiniai dalykai, kurių nėra niekur pasaulyje.

M. D.: Kai man pasiūlė kuruoti šią parodą, iškart kilo pagrindinis klausimas – kas yra tas Kauno modernizmas tarptautiniame kontekste? Kaip ir ką papasakoti užsienio žiūrovui? Ar tai unikalus, išskirtinis reiškinys, ar bendraeuropinis, tipiškas ir būdingas? Sunkumų kėlė ir tai, kad nors pats architektūrinis palikimas neblogai ištyrinėtas, – daug žinome apie atskirus pastatus, miesto planavimą, augimą ir architektus, – tačiau bendrame tarptautinio modernizmo judėjimo lauke Kauno modernizmas dar mažai pažintas. Tyrimas malšino tą „mūsų unikaliojo tarpukario modernizmo“ euforiją, aiškiai matėm, kad nors mums visiems šis palikimas labai reikšmingas ir brangus, tačiau, žvelgiant į Kauną tarptautiniame kontekste, čia nerasime išskirtinių šedevrų ar avangardinės architektūros mokyklos. Tad reikėjo rasti būdą kažkaip kitaip, ne per stiliaus prizmę pristatyti Kauno architektūros reikšmingumą pasauliui.

Šią dilemą padėjo išspręsti optimizmas – sąmonės būsena, kuri gerai apibūdina tarpukariu susiformavusių, poimperinių valstybių didžiulį entuziazmą ir siekį statyti savo valstybes, kurti naujus, modernius identitetus. Taigi pasirinkta ne architektūrinio išskirtinumo, o optimistinio tikėjimo, kurį išreiškia tos architektūros gausa, modernumas, naujumas, iš Vakarų atsivežtos ir adaptuotos naujovės idėja. Šį optimizmą liudija ir radikali miesto transformacija, 1919 m. netikėtai jam tapus laikinąja Lietuvos sostine.

Tautvydo Stuko nuotr./Optimizmo arhcitektura
Tautvydo Stuko nuotr./Optimizmo arhcitektura

Per 20 metų miestas patyrė demografinį šuolį, jo teritorija išaugo septynis kartus, išduota 12 000 statybos leidimų, iškilo daugybė modernių pastatų. Architektūra čia atliko didžiulį vaidmenį. Jos svarba nesumenko ir sovietinės okupacijos metais, kai Kauno modernistinis paveldas įkūnijo prarastą valstybingumą, tapo jo atminimu, simboliniu langu į Vakarus ir kokybės pavyzdžiu Lietuvos architektams. Ankstyvuoju sovietmečiu „socia­listinio realizmo“ ideologija nepajėgė transformuoti susiklosčiusios Kauno architektūrinės tradicijos. Reprezentacinėse gatvėse atsirado netgi tiesmukų tarpukario pastatų kopijų. Šiandienos Kaunui modernistinis paveldas yra svarbus tapatybės šaltinis.

G. J.: Pirmą profesinį impulsą susidomėti Kauno modernizmo architektūra gavau rengdama art deco apraiškoms Lietuvos mene skirtą parodą, kurią su Osvaldu Daugeliu atidarėme Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje lygiai prieš dvidešimt metų – 1998 m. Tada pirmą kartą ištraukėme į viešumą nesisteminius kūrinius ir autorius, kurie netilpo į tuometinį meno istorijos kanoną. Eksponavome, pavyzdžiui, Karinininkų ramovės interjerų dekoro projektus, „atradome“ tokius architektus kaip Leonas Ritas ar Bronius Elsbergas, kurie buvo marginalizuoti matuojant architektūros vertę bauhauziškojo modernizmo kriterijais. Būtent art deco tyrimai mane paskatino dailės ir architektūros kūrinius matyti ne kaip sau pakankamus, o ieškoti juos suformavusių priežasčių – meninių, kultūrinių, socialinių, kai kada ir politinių.

Naują postūmį būtent taip pasižiūrėti į Kauno architektūrą davė valstybės poreikius išreiškusios dailės tyrimai, kuriuos apibendrinau 2003 m. išleistoje knygoje Dailė ir valstybė: Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940 m. Kai kurie jos pasažai – paruošiamoji medžiaga parodos skyriui apie simbolinius pastatus, dalį jos panaudojome perkėlę į naują kontekstą, sujungę su Vaido ir jo bendradarbių grupės atliktais tyrimais. Beje, mano knyga, kaip ir tuo pačiu laiku pasirodę Jolitos Mulevičiūtės tekstai, atskleidė, kad Lietuvoje nuo ketvirto dešimtmečio modernizmas dažnai buvo tapatinamas su neotradicionalizmu. Tai padėjo nebesijaudinti, kad nepalikome ryškesnių pėdsakų avangardo istorijoje, ir pažvelgti į mūsų dailę bei architektūrą kitaip, susiejant jos plėtotę tiek su vidiniais šalies visuomenės poreikiais, tiek su tarptautinio masto procesais. Tai labai pravertė apmąstant sąvoką „optimizmo architektūra“, kurią , kaip minėjau, laikau puikiu sprendimu.­

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Vaidas Petrulis
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Vaidas Petrulis

Vaidas Petrulis: Paroda yra gerokai platesnio proceso dalis. Diskusijose ne kartą buvo iškilusi mintis, kad viena svarbiausių Kauno tarpukario architektūros žinomumo ir vertinimo prielaidų – nuolatinis dėmesys, nepaliaujamai konstruojamas ir perkonstruojamas diskursas. Ši architektūra visuomenės ir paveldosaugininkų dėmesio sulaukė dar sovietmečiu. Antai 1972 m. dėl architektūrinės vertės dalis šių pastatų atsirado paveldo sąraše. Ko gero, tai vienas ankstyviausių modernizmo architektūros įpaveldinimo pavyzdžių tarptautiniu mastu. 1990 m., atgavus nepriklausomybę, susidomėjimas Kauno tarpukario architektūriniu sluoksniu augo su vis didesniu pagreičiu. Populiarūs straipsniai, parodos, ekskursijos, interneto svetainės pradėjo kurti naują, šiuolaikinį miesto pasakojimą.

Fenomenas pradėtas reflektuoti ir tarptautiniame kontekste. 2015 m. balandžio 15 d. Briuselyje „1919–1940 m. Kaunui“ buvo iškilmingai įteiktas Europos paveldo ženklas, patvirtinantis laikinosios sostinės fenomeno svarbą kuriant Europą. Tais pačiais metais Kaunui suteiktas ir UNESCO dizaino miesto statusas. Tarpukario palikimas čia įvardytas kaip vienas iš pagrindinių kriterijų. Į laikotarpį atsigręžta ir rengiant Kauno paraišką 2022 m. Europos kultūros sostinės vardui laimėti. Vienoje iš programų – „Modernizmas ateičiai“ tarpukario artefaktai bus interpretuojami platesniame meniniame, socialiniame ir kultūriniame kontekste. Pagaliau 2017 m. Kauno modernizmo architektūra įrašyta į UNESCO preliminarųjį sąrašą. Taigi akivaizdu, kad modernizmo palikimą kauniečiai sąmoningai prisiima kaip vieną iš kertinių miesto identiteto elementų, siekia paversti Kauną vieta, liudijančia apie moderniąją XX a. pirmos pusės Europą. Paroda yra natūrali visų šių procesų seka, jos tikslas Kauno modernizmo gerbėjų auditoriją išplėsti už Kauno ir Lietuvos ribų.

– Na, jei kas manęs paklaustų, kas man yra Kaunas kaip nesugriautas tęstinumas iš anos Lietuvos, užsimerkęs vardinčiau: Prisikėlimo bažnyčia, nusimetusi Radijo gamyklos aptaisus, be vinies (sakydavo anuomet) pastatydinta Halė, Karo muziejus, be abejo. Na, gal dar Paštas. Beveik tas pats, kaip pas jus. Kiek tokie skyrimai, išrinkimai nulemti vadinamojo „subjektyvaus skonio“, o kiek – atsinešamos legendos, susikaupusio mito, lydinčių pasakojimų?

V. P.: Simbolinių pastatų kategorijos atsiradimas paro­doje yra svarbus elementas siekiant santykinai kukliame parodos stende perteikti kuo išsamesnį miesto paveikslą. Anot urbanisto ir architektūros teoretiko Kevino Lyncho, būtent orientyrai yra vienas svarbiausių miesto suvokimo būdų. Ieškoti orientyrų ir pagal juos formuoti miesto žemėlapį yra kone instinktyvus veiksmas, atsidūrus naujoje aplinkoje. Orientyrai yra savitas pirmasis miesto pažinimo sluoksnis, padedantis atskirus urbanistinės erd­vės fragmentus jungti į bendrą pasakojimą. Taigi simbolinio miesto orientyro bei mazgo, traukiančio ir traukusio žmonės, reikšmė tapo dar vienu svarbiu atrankos kriterijumi.

Tautvydo Stuko nuotr./Optimizmo architektura
Tautvydo Stuko nuotr./Optimizmo architektura

G. J.: Vaidas jau atsakė, kad rinkdami simbolinius pastatus orientavomės į legendą, mitą, tradiciją. „Sub­jektyvaus skonio“ čia nėra. Penkis tarpukario Kauno reprezentacinius pastatus rinkome galvodami, kad per juos turime atskleisti svarbiausius tarpukario Lietuvos visuomenės orientyrus, pamatines tos visuomenės vertybes. Vytauto Didžiojo muziejus perteikia kolektyvinės tapatybės ieškojimus, pagrįstus visuotinai priimtu istorijos pasakojimu ir kultūros paveldo turtų pažinimu, Prisikėlimo bažnyčia yra paminklinė šventovė, kurią norėta paversti ir tautos panteonu, Karininkų ramovė simbolizuoja karinę, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai – ekonominę galią, Centrinis paštas – komunikacijos plėtrą, atvirumą pasauliui. Turime dar ir šeštą objektą, apie kurį iki šiol beveik nekalbėta ir nerašyta. Tai nepastatytieji Valstybės rūmai – didžius užmojus, vizionieriškas ambicijas ir nepakankamą politinės realybės suvokimą simbolizuojantis projektas. Šis skyrius, kaip ir instaliacija su ažūrine užuolaida uždengtu šviestuvu, atkartojanti būdingą modernizmo architektūros detalę – apskritą langą, geriausiai liudija, kad parodoje ir jos kataloge pasakojama ne vien apie architektūrą. Tiksliau apie architektūrą kalbame, pasitelkę šalies, miesto, pastatų statytojų ir jų naudotojų gyvenimus. Dėl tokio požiūrio visi sutarėme iš karto, juk būtent taip mąstome apie architektūrą ir dailę, rašome apie juos ir kituose savo tekstuose.

– Paskiri pastatai – bet kuriame pasaulio mieste visada rasi ką ypatingo, tai, ką verta parodyti ir pamatyti. Kur kas rimčiau ir reikšmingiau, jei esama visumos, tam tik­ro kompleksiškumo. Trečio dešimtmečio viduryje Kauno išskirtinumas turbūt buvo neįtikėtinas medinukų, taip pat ir gerokai apgriuvusių, kiekis, jų skaičius net ir cent­re, ir titulinės nacijos miesto šeimininkų pasimetimas, kurį apibūdinčiau: vaikšto su tom suk­nelėm ir kostiumčikais kaimiečiai, suvažiavę į svetimą miestą ir vaidina valstybę. Kas sudaro tą jūsų paišomo Kauno miesto vaizdo kompleksiškumą ir kaip jį atskleidžiat? Pagal kokius principus paišėt tą modernaus miesto ir jo statinių bei erdvių kolektyvinį portretą? Kokios jo kiekybinės charakteristikos?

Tautvydo Stuko nuotr./Optimizmo architektura
Tautvydo Stuko nuotr./Optimizmo architektura

V. P.: Visų Kauno modernistinių pastatų skaičius yra išties įspūdingas: kaip jau paminėjo Marija, per mažiau nei 20 metų buvo išduota daugiau nei 12 000 statybos leidimų, iš jų 7000 – gyvenamiesiems namams. Šiandien priskaičiuojame daugiau nei 6000 statinių, kurių statybos data iš prieškario, daugiausia ketvirto dešimtmečio. Natūralu, kad tai ne tik minėtieji simboliniai objektai ar kiti reikšmingi visuomeniniai pastatai. Miesto atmintis, jo genius loci atsiskleidžia ir kasdienėje aplinkoje. Veikiantys Žaliakalnio bei Aleksoto funikulieriai, gyvenamieji namai, mokyklos, pramonės įmonės ir kiti objektai formuoja platų, įvairius interesus apjungiantį miesto audinį. Ne kiekvienas jų yra unikalios architektūros pavyzdys. Svarbi jų visuma. Be abejo, ir individualūs architektūros bruožai, kiekvieno jų unikali istorija. Savitą vietos dvasią kuria ne tik fasadai, bet ir išlikę originalūs smulkieji aplinkos elementai, pastatų tarpusavio santykis. Vaikščiodami miesto gatvėmis galime suskaičiuoti šimtus individualaus dizaino medinių modernizmo stilistikos durų. Interjerus puošia autentiški turėklai bei kiti elementai, todėl kalbant apie Kauną kaip miestą, kuriame modernizmas yra svarbi vietos dvasios dalis, svarbu suvokti, kad tai įvairiapusis reiškinys, tiesiogiai susijęs ne tik su paminklais, bet ir su kasdiene rutina.

Monikos Jasevičiūtės nuotr./Marija Drėmaitė
Monikos Jasevičiūtės nuotr./Marija Drėmaitė

M. D.: Jei šeši simboliniai pastatai parodoje reprezentuoja naujos sostinės ir naujos tapatybės kūrimą, t. y. jų išorės architektūra moderni, o vidaus dekorui būdingos tautinio stiliaus paieškos, tai sostinės augimas ir modernizacijos mastai atskleisti per funkcinę miesto modernizaciją (vandentiekio, kanalizacijos, susisiekimo, socialinės apsaugos infrastruktūros kūrimą) ir pastatų gausą. Išryškinome tokius aspektus kaip nauji sporto, pramogų, sveikatos apsaugos, administraciniai ir ypač gyvenamieji pastatai – visa įvairi kasdienybės architektūra. Naująjį Kauną statėsi naujieji kauniečiai. Miestą tarpukariu projektavo apie 400 žmonių. Įdomu, kad urbanistinio planavimo požiūriu čia nerasime vieno įtakingo protagonisto – miesto perplanuotojo. Kaunas augo spontaniškai, be patvirtinto plano. Daugelis šių aspektų, naujų pastebėjimų apie tarpukario Kauno plėtrą, išplėtota parodą lydinčioje knygoje, kurią rašė net septyni autoriai – be mūsų trijų, dar penki savo sričių specia­listai: Vilma Akmenytė-Ruzgienė, Norbertas Černiauskas, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Viltė Migonytė-Petrulienė ir Arvydas Pakštalis.

– Optimizmas neatsiejamas nuo futurizmo, nuo ateities vizijos. Kiek tam skirta vietos parodoje?

M. D.: Suprantama, kad naujai statomą sostinę lydėjo nuolatinės vizijos apie jos ateitį, būsimą pavidalą. Pavyzdžiui, nugriauto soboro vietoje pastatyti vienuolikos aukštų nacionalinę biblioteką iš stiklo ir plieno. Šią temą savo tekste išplėtojęs Paulius Tautvydas Laurinaitis daugiausia rėmėsi spaudoje publikuotomis vietinių vizionierių idėjomis. Dailininko Liudo Parulskio paprašėme šią medžiagą parodai vizualizuoti – jis sukūrė smagų grafikos koliažą apie tai, kaip atrodytų Kaunas, jei tos visos idėjos būtų įgyvendintos.

Tautvydo Stuko nuotr./Optimizmo architektura
Tautvydo Stuko nuotr./Optimizmo architektura

– Kokie dar specialūs ekspo­natai, į kuriuos siūlot atkreipti dėmesį ir kuriuos norit paaiškinti?

G. J.: Parodos simbolinis centras – šviesos instaliacija. Jos inspiracija – Aleksandros Iljinienės valgomojo (K. Donelaičio gatvėje pastatytą namą suprojektavo architektas Arnas Fun­kas 1933 m.) apskritas langas. Tai labai būdingas modernizmo architektūros elementas, sutinkamas viso pasaulio ketvirto dešimtmečio architektūroje. Tačiau parodoje (kaip ir ponios Iljinienės namuose) šį langą dengia tiulio užuolaida su kutais, toks kaunietiško „buržuazinio jaukumo“ simbolis, pasiūtas Marijos rankomis. Švari geomet­rinė detalė ir minkštas miesčioniško jaukumo atributas tobulai perteikia ketvirto dešimtmečio namų jaukumo idealą ir simbolizuoja to meto kauniečių gyvenamąją aplinką. Tai patvirtina išlikusios interjerų nuotraukos.

M. D.: Šią instaliaciją sugalvojo paro­dos architektai Ieva Cicėnaitė ir Matas Šiupšinskas, kurie nuo pat pradžių dalyvavo kuratorių susitikimuose, diskusijose, medžiagos aptarimuose. Architektų vaidmuo šioje parodoje apskritai buvo kertinis, nes labai aiškiai žinojome, kad nenorime sukurti „knygos ant sienos“ – stendų su nuotraukomis ir daugybe teksto, o norim perteikti formas, gausą, išskirtinumą, radikalią transformaciją. Architektų sukurta instaliacija kviečia iš išorės paliesti užapvalintą Kauno ir apskritai modernizmo architektūrai būdingą kampą, apžiūrėti miesto svarbiausius akcentus, o po to leistis kelionėn po jį, užėjus į instaliacijos vidų.

V. P.: Tikiu, kad norint pažinti miesto veidą būtina ieškoti neįprastų požiūrio taškų. Vienas iš tokių – galiniai miesto namų fasadai, kurie asocijuojasi su reprezentacijos stoka, nepagražintu miesto ir miestiečių gyvenimu. Būtent tokio rakurso ieškojome su fotografu Gintaru Česoniu, vystydami fotoesė, skirtą galiniams Kauno miesto fasadams. Paradoksalu, tačiau vertinant šios dienos akimis – būtent galinės namų erdvės, kuriuose dominuoja pragmatiškas utilitarumas, mums atsiskleidžia kaip autentiškas modernizmo estetikos liudijimas. Reprezentaciniai fasadai dažnai reprezentaciniai – su solidžiais balkonais, karnizais, įmantrių formų paradinėmis durimis bei prabangaus tinko sluoksniu. Tuo tarpu galiniai fasadai paprasti, nedekoruoti, kukliomis tarnų laiptinėmis paženklinti. Jie retai atsiduria dėmesio centre. Čia nėra architektūrinio dekoro. Ornamentas čia nusikaltimas, jei prisiminsime žymiąją austrų modernisto Adolfo Looso frazę, kurioje puošnumas įvardytas kaip svarbiausias modernumo stokos požymis. Savo fotoesė bandome atskleisti, kad naujoji modernaus miesto gyvenimo kokybė bei galutinis atotrūkis nuo carinės Rusijos imperijos architektūrinio mentaliteto įvyko modernų pavidalą suteikus kiemų erdvėms.

M. D.: Dinamišką miesto transformaciją perteikėme specialiai parodos įvadui sukurtu videofilmu (autoriai – laidos STOP juosta komanda Svetlana Gužauskienė, Jurgė Pridotkaitė, Rytis Titas ir animatorius Vytautas Aukščiūnas su dizaineriu Linu Gliaudeliu). Tai glaustas penkių minučių pasakojimas apie Kauną (ir apskritai Lietuvą) nieko nežinančiam žiūrovui. Architektės Vikos Pranaitytės ir Jomanto Padgursko sukurtas Kauno miesto planas su penkių simbolinių pastatų maketais leidžia suvokti Naujamiesčio plėtrą ir grafiškai ja pasigėrėti. Atskirą meno kūrinį sukūrė ir skulptorius Lukas Šiupšinskas – tai pastato (ar net viso miesto) archeologiją primenantis objektas, kuriame įkomponuotos autentiškos tarpukario medžiagos ir detalės. Prie šio eksponato atsiradimo prisidėjo ir Kauno kolekcininkai.

Manau, kad apskritai svarbu, jog į architektūrą paro­doje ir tyrimuose žvelgiame ne kaip į siaurą profesinį reikalą ar vien tik estetinio pasigėrėjimo objektą, bet kaip į bendros tarpukario kultūros dalį, kuri reprezentuoja valstybę.

– Knygoje įspūdį daro šimtukas: priekiniai ir užpakaliniai fasadai, puošybos elementai, detalės ir interjerai. Gražu žiūrėti. Bet kas tai – ar daugiau išlikęs, ar daugiau dingęs miestas? Turiu čia galvoje ir žmones: buvusius šeimininkus, statytojus, užsakovus. Kiek jų atsidūrė Sibire, IX forte, Lenkijoje ar Vokietijoje, Australijoje, JAV? Koks tas žmogiško turinio tęstinumas, kad ir šimte veidų?

G. J.: Prieš keletą metų atrodė, kad Kaunas miršta, bet dabar matome, kad jis bando atsigauti, prasiveržė kažkur kaupta energija. Kas bus, kol kas sunku pasakyti, miestas gerokai suvargęs, sunaudotas, vietomis tiesiog nuniokotas. Man atrodo, kad dabar kaip tik ir sprendžiasi Kauno likimas: jis arba pakeis savo tapatybę ir tarpukario dvasia galutinai nugrims į praeitį, arba atsinaujins integruodamas turimą paveldą, kuris bent kol kas yra patraukliausia ir žaviausia Kauno savybė. Vienas kitas šios tendencijos simptomas matyti – tvarkomi Iljinų namai, restauruotas daktaro Gylio namas. Sunkiai, vargingai, bet juda Vytauto Didžiojo muziejaus rekonstrukcija. Gaivindami pastatus ir sužinome žmonių istorijas. Apie žmones – užsakovus, statytojus, naudotojus – nemažai kalbame savo tyrime. Man atrodo, kad mūsų parodoje ir leidinyje tai atsispindi. Konstruodami pastatų istorijas, iškėlėme tikrai nemažai primirštų, pamirštų ar visai nežinotų vardų. Tai gijos, kuriomis galima sekti. Kalbant apie architektūros gyvybę, tegaliu priminti, kad mes – istorikai. Ne investuotojai, restauruotojai ar paveldo operatoriai.

Naudojam tokius instrumentus ir įrankius, kokius turim. Parodoje ir kataloge bandėme atkreipti dėmesį į tuos pastatus ir jų savybes, kurios mums atrodo tipiškiausios arba vertingiausios. Norėjom parodyti gražų Kauną, nes suvokiam jį kaip gražų miestą. Nei praeities, nei dabarties neidealizuojam, gerai matom, kokioj apverktinoj būklėj šiandien yra kai kurie tarpukario Kauną formavę pastatai – Pienocentras, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai. Nerimaujam ir jaudinamės dėl Vienybės aikštės, Pašto, Lietuvos banko likimo. Bet parodoje ir leidinyje siekėme rekonstruoti istoriją, o ne kelti opų visų šių pastatų likimo klausimą. Be istorinės rekonstrukcijos vargiai įmanoma visavertiškai suvokti dabartį.

Kita vertus, Marija su Vaidu nemažai laiko ir jėgų skiria ne tik tyrimams, bet ir jų rezultatų sklaidai masinėje žiniasklaidoje, t. y. ugdo plačiąją visuomenę, stengiasi pasiekti tuos, nuo kurių priklauso sprendimai ir investicijos. Jie abu veikia ir paveldosaugos srityje, Vaidas palaiko ryšius su Kauno savivaldybe. Bet tai jau kiti dalykai – su paroda susiję, bet tik iš dalies. Tam, kad atsirastų geri sprendimai, reikia istorinės savimonės, skonio, entuziazmo ir pinigų. Paroda nukreipta į pirmuosius tris. Beje, entuziazmą PR kampanijos kartais visai neblogai paskatina, o tai padeda rasti gerus sprendimus. Esam optimistai.

Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Vasarinių padangų sezonas: kur rasti geriausią kainos ir kokybės santykį?
Reklama
Pranešimas apie prašymų dėl triukšmo mažinimo priemonių įgyvendinimo išlaidų kompensavimo priėmimą
Reklama
Atėjo metas apsitverti sklypą: specialistų patarimai
Reklama
„CFMOTO“ tapo naujos motociklų vairavimo akademijos Lietuvoje partneriais
Užsisakykite 15min naujienlaiškius