Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 4d. 10:59

Keramikos meistras Egidijus Talmantas: „Įminti tūkstantmetes keramikos paslaptis padėjo užsispyrimas ir begalinis noras suprasti“

Egidijus Talmantas Interviu
Nuotrauka iš E.Talmanto šeimos archyvo / Egidijus Talmantas

„Sovietmetis – toks jau buvo mano laikas, todėl daugiausia tuomet kūriau keraminius indus. Tačiau labiausiai mane domino technologijos: suprasti ir padaryti taip, kaip darė žmonės prieš du tūkstančius ar dar daugiau metų. Mokiausi bandydamas, eksperimentuodamas ir klysdamas. Štai tokia mano – empirinė – mokykla“, – teigia keramikas Egidijus Talmantas (g. 1933), pažįstamų bei bičiulių vadinamas tiesiog Gyčiu.

Jis pirmasis Lietuvoje atkūrė iki to pamirštą ir pasaulyje nežinoma laikytą antikinę molio glazūrą, skaičiuojančią daugiau nei du tūkstančius metų. Savo dirbiniuose E.Talmantas taip pat ėmė naudoti senąsias japonų, kinų, egiptiečių keramikos technologijas, kurios praturtino ir į naują kokybės lygį kilstelėjo Lietuvos keramikos sampratą.

Maža to, keturis dešimtmečius jis skyrė pedagoginei veiklai M.K.Čiurlionio meno mokyklos Dailės skyriui, kurį su kolegomis ir įkūrė, o sovietmečiu pavertė modernizmo kalve, į meno pasaulį išleidusia didžiulį būrį šiandien klasikais tituluojamų Lietuvos menininkų. Jis su Albinu Kentra taip pat aktyviai dirbo, organizuodami Vilniaus universiteto interjerų puošybos darbus. Šiomis titaniškomis pastangomis buvo sukurtos monumentalios freskos, gobelenai, tapybos bei mozaikos darbai ir būtent tai senąjį Universitetą išgelbėjo nuo perkėlimo į Saulėtekį.

Vis dėlto, geriausiai E.Talmantas ir jo atradimai yra žinomi keramikų bendruomenei, kuri iki šiol dar bando įminti kai kurias mįsles, kurias savo laiku praktikoje išbandė meistras Gytis.

Nuotrauka iš E.Talmanto šeimos archyvo/Egidijaus Talmanto krikštynos 1934 m. sausio 13 d.
Nuotrauka iš E.Talmanto šeimos archyvo/Egidijaus Talmanto krikštynos 1934 m. sausio 13 d.

– Esate gimęs tarpukario Kaune. Kokie ankstyvieji jūsų prisiminimai iš tų dienų?

– Mano gyvenimo istorija prasideda smagiu nesusipratimu, nors anuomet tokių dalykų pasitaikydavo gan dažnai. Gimiau 1933 metais prieš pat Kūčias, tačiau mano metrikose įrašyta 1934 metų sausio 1 d. data. Rodos, pridėta savaitė – niekai, tačiau tai tapo reikšminga smulkmena pokariu, kai ėmė grėsti tarnyba sovietinėje kariuomenėje. Tuomet jaunuoliai ankstino savo gimimo metus, kad kaip nors pavėlintų gresiantį siaubą. Aš gi gavau šią dovaną nuo mažens, matyt, grynai per atsitiktinumą.

Gyvenome ant Vytauto kalno, Perkūno alėjoje 17 numeriu pažymėtame name, kurį tėvas pastatė pačioje Nepriklausomybės pradžioje. Artimieji pasakojo, kad tuo metu čia nebuvo net gatvės, o šaligatvius atstojo paprasčiausios lentos. Mano vaikystėje ši miesto dalis buvo jau gan civilizuota.

Šeimoje buvau jauniausias vaikas iš penkių. Mano vyriausias brolis ir sesuo tuomet jau gyveno savo gyvenimus, vieno brolio nepažinau, jis mirė mažas, o dar vienas, visai jaunuolis, 1947 metais Kražiuose užmuštas neaiškiomis aplinkybėmis.

Mano tėvas Jurgis Talmantas buvo gabus ir darbštus žmogus, darė viską, ko tuo metu reikėjo besikuriančiai Lietuvos valstybei ir jos žmonėms: rašė literatūros vadovėlius, sudarinėjo „Visuotinės literatūros chrestomatiją“, įvairiuose žurnaluose pasisakydavo kalbos klausimais, rengė žodynus ir t.t. Jis mokėjo rusų, vokiečių, lenkų kalbas, todėl vertė ir romanus, pavyzdžiui, Jules'io Verne'o „20000 mylių jūros gelmėmis“, kuri vėliau tapo žinoma kaip „20000 mylių po vandeniu“, taip pat krikščionišką literatūrą – „Šv. Teresėlę“, „Kristaus gyvenimas“. Kadangi labai mėgo teatrą, vertė ir pjeses spektakliams, pavyzdžiui, Shakespeare'ą, Čechovą bei kitus dramaturgus.

Ankstyviausias mano prisiminimas kaip tik ir susijęs su tėvu ir knyga: pamenu jį sėdint prie pečiaus ir skaitant man „Robinzoną Kruzą“.

Įdomu, kad sovietmečiu jis buvo įtrauktas į „Tarybinę enciklopediją“. Prie jo pavardės, šalia kitų darbų, parašyta: „vertė menkavertę literatūrą“. Tuomet sau galvojau: jei jau literatūra menkavertė, tai kam jį išvis įtraukti į šį sąrašą (juokiasi).

– Vadinasi, augote apsuptas knygų?

– Išties. Beje, ankstyviausias mano prisiminimas kaip tik ir susijęs su tėvu ir knyga: pamenu jį sėdint prie pečiaus ir skaitant man „Robinzoną Kruzą“.

Tėvo biblioteka buvo labai didelė, o ją sudarė ne tik lietuviškos, bet ir lenkiškos, rusiškos, vokiškos, prancūziškos bei angliškos knygos. Deja, biblioteka pergyveno karo metus, tačiau sudegė 1947 metais per rusų kareivio sukeltą gaisrą. Tais neramiais karo metais, mūsų bei apylinkės gyventojų namuose, nieko neatsiklausę, iš pradžių gyveno rusai, tuomet vokiečiai, paskui vėl rusai. O gaisras tuomet įvyko per kareivio kvailumą, mat į žibalinę lempą įpylė benzino ir uždegęs ją išėjo. Buvo naktis ir mes visi vos nesupleškėjome su knygomis ir namu. Ačiū Dievui, atvažiavo kelios gaisrinės ir būtų viską užgesinę, bet, žiūrėk, vienoje nėra vandens šlangos, kitoje dar kažko trūksta... Netoli stovėjo kareivių garnizonas, tai jie gesino kibirais. Bet iš jų buvo daugiau nuostolių, mat jų supratimas – ką išgelbėjo iš ugnies, tas jau jo. Tad kas nesudegė, tą išvogė...

Na, bet tai mus ištiko jau po karo. O iki to mes gyvenome ramų, gražų gyvenimą. Mano mama Felicija Mockutė kilusi nuo Kelmės. Jos tėvas buvo kontrabandininkas – iš Rytprūsių slapta gabeno knygas, iš to praturtėjo, galiausiai tapo pasiturinčiu ūkininku. Iki santuokos mama mokėsi sodininkystės Dotnuvoje, o ištekėjusi tapo namų šeimininke – prižiūrėjo namus bei nemažą sodelį, kuriame augo vaismedžiai, o mama sodindavo įvairias daržoves. Ir mane išmokė krapštytis prie žemės. Karui prasidėjus ir atėjus vargo dienoms, tas žemės lopinėlis buvo mūsų išsigelbėjimas – tai bulvę, tai dar kažką pasisodinti.

Nuotrauka iš E.Talmanto šeimos archyvo/Egidijus su tėčiu Jurgiu Talmantu, sese ir broliais Kaune apie 1936 m.
Nuotrauka iš E.Talmanto šeimos archyvo/Egidijus su tėčiu Jurgiu Talmantu, sese ir broliais Kaune apie 1936 m.

– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas 1940-aisiais atėjus Raudonajai armijai?

– Viskas staiga apsivertė vos per kelias dienas. Iš to laiko atsimenu specifinį kvapą, kurį atsinešė rusų kareiviai. Ta smarvė buvo justi visame mieste. Ir tai tikrai jokia ne metafora ar vaikiškos vaizduotės išmonė. Taip tikrai buvo. Į akis krito ir apgailėtina tų kareivių išvaizda – daugelis jų kojas buvo apsivynioję autais ir tai atrodė labai keistai. Mat Kaune buvau matęs mūsų kariuomenės aprangą – blizgantys batai, tvarkingi ir švarūs drabužiai, o rusų armiją niekaip nepriminė kariuomenės.

Miestą užplūdus šiems vargetoms, netrukus prasidėjo ir vežimai į Sibirą. Mūsų gatvės taip pat neaplenkė ši nelaimė – buvo vežami visi iš eilės. Mūsų artimiausias kaimynas, mano krikšto tėvas, buvo literatas Ignas Malinauskas – jų šeimą išvežė vienus pirmųjų. Kitas kaimynas buvo Lietuvos saugumo viršininkas Augustinas Povilaitis, kuris 1941 metais sušaudytas Maskvoje.

Tėvo biblioteka pergyveno karo metus, tačiau sudegė 1947 metais per rusų kareivio sukeltą gaisrą.

Vieną dieną pas mus taip pat atėjo ginkluotas kareivis ir liepė ruoštis. Tėvai sukrovė būtiną mantą ir mes tris paras gyvenome ant maišų. Nežinau kas nutiko, tačiau mūsų tiesiog neatvažiavo paimti. Tiesa, mano sesuo nesulaukė šitos pabaigos – pabėgo per kiemus. Iš gretimo namo civiliai rusai dar taikėsi ją nušauti, bet laimingai pro šalį, tad ji liko gyventi.

– Kaip manote, kas galėjo nutikti, kad jus buvote palikti?

– Aš nežinau. Tai man liko mįslė visam gyvenimui... Galėjo būti tiesiog atsitiktinumas – gal traukinys buvo pilnas, gal mašina sulūžo... Nežinau. Po trijų dienų mus saugojęs kareivis tiesiog išėjo, o mes toliau gyvenome savo namuose. Žinoma, ramybėje mūsų nepaliko. Reguliariai į namus ateidavo kažkokie vyrai, tardydavo tėvą. Kartais jį išsivesdavo, o mes su mama žiūrėdavome pro langą jam pavymui nežinodami, gal matome paskutinį kartą. Tai buvo labai neramios dienos, tačiau tėvas nieko mums nepasakojo.

Beje, netrukus po okupacijos, mūsų namuose įsikūrė kareiviams skirto žurnalo „Фронтовой юмор“ („Priekinės linijos humoras“) redakcija. Gaila, paties žurnalo vartyti neteko, bet pamenu namuose nuolatos zujančius rusų kareivius ir barškančią spausdinimo mašinėlę.

Prasidėjus karui, Kaune užvirė tikros baisybės. Už kelių šimtų metrų nuo mūsų namų stovėjo aukštas radijo stulpas, nuo kurio kažkas šaudė bėgančius rusų kareivius. Kulkos lėkė tiesiai virš mūsų galvų. Dar vokiečiams neatėjus prie mūsų namų sunkvežimis atvežė ir prie ąžuolo paliko krūvą šautuvų – galėjo imti kas nori. Matyt, tai buvo skirta rusų išvarymui. Šaudymams aprimus, pamenu, buvau nuėjęs prie šalia mūsų tekėjusio Girstupio upelio, kuris dabar jau paslėptas po žeme. Jis buvo pilnas priverstas vežimų, automobilių ir įvairios karinės technikos.

Taip rusų kareivius pakeitė vokiečiai. Kadangi mūsų kvartale netrūko gražių, prabangių namų, kaimynystėje įsikūrė jų karininkai. Tėvas tuo metu parengė vokiečių-lietuvių kalbų žodyną. Prie jo sudarymo prisidėjo ir vokietis Fulcas, rodos, buvęs vienuolis ir kalbininkas, o kitas – vokiečių saugumietis, kuris prižiūrėjo, kad nebūtų parašyta ko nereikia. Šis jų darbas taip pat vyko mūsų namuose.

Netrukus po okupacijos, mūsų namuose įsikūrė kareiviams skirto žurnalo „Фронтовой юмор“ („Priekinės linijos humoras“) redakcija.

Atrodytų, kad tokia tėvo veikla turėjo suteikti kokių nors privilegijų, tačiau nieko panašaus nebuvo. Kaip ir daugelis miestiečių, gyvenome labai sunkiai. Neturėjome ko valgyti, tai mes, vaikai, eidavome prie į Sibirą išvežto kaimyno Povilaičio namo, kuriame dabar gyveno vokiečių kareiviai ir po langais rinkdavomės išmestas prastas bulves. Netoli įsikūrusiems vokiečių kareiviams atveždavo skardinius termosus maisto, o mamai duodavo juos išplauti. Tai mes maitinomės tuo, kas likdavo ant dugno. Tačiau ilgainiui ir patiems vokiečiams tapo riesta: juos pačius ėmė pasiekti vien apipelijusi duoną. Tuomet išpjaustę kraštus su pelėsiais, juos atiduodavo mums.

Tačiau net ir tokioje sudėtingoje situacijoje, mūsų šeimoje išliko rūpestis ir kitais, dar labiau nelaimingais. Jei pasitaikydavo kiek daugiau maisto, mama įduodavo nunešti karo belaisviams – iš pradžių rusams, paskui vokiečiams. Juos voromis miesto gatvėmis varydavo įvairiems darbams, tai galėdavai kuklų davinį paduoti tiesiog į rankas.

– Prasidėjus karui likote mieste ar traukėtės į ramesnes vietas?

– Visa mūsų šeima pasitraukėme į tėvo gimtinę Stončaičių kaimą, 7 kilometrai nuo Endriejavo – tai tarp Rietavo ir Klaipėdos. Iš tų dienų atsimenu tik gaisrų pašvaistes vakaruose, kai degė Klaipėda ir Karaliaučius. Tolumoje girdėjome fronto artilerijas bei tankų ūžesį. Tad mūsų kaime buvo gan ramu, saugu, o ir pragyventi kiek lengviau.

Bėdos prasidėjo užėjus rusams. Pamenu, vieną dieną tolumoje pamatėme ateinantį keliasdešimties vyrų būrį. Pasirodo, tai buvo dezertyrai, ėję paskui frontą ir plėšikavę. Pamatęs juos brolis per trobos langą nėrė į mišką – nežinojome, ko iš jų tikėtis. Ir įsivaizduokite: jie atsinešė žalios mėsos ir liepė mamai ją iškepti. Tik paskui paaiškėjo, kad tai buvo iš gyvo kaimyno jaučio išpjautas gabalas... Vėliau žmonės kalbėjo, kad šitą banditų šaiką kareiviai suėmė. Bet kas ten žino, buvo taip ar ne – tuomet sklandė daug visokių kalbų, nuogirdų ir baimių.

Į Kauną sugrįžome tik 1947 metais. Ši kelionė pėsčiomis ar pakeliui prisiglaudus arklio traukiamame vežime, užtruko 11 dienų. Nebepamenu kaip atrodė namai, ką ten radome ar ko neradome. Svarbu buvo, kad išlikome, o namai stovėjo kaip stovėję. Taip, pamažu, gyvenimas stojosi į normalias vėžes. Po ką tik praūžusio karo žmonės norėjo tiesiog gyventi, o čia – sovietai su savo nauja tvarka... Nebuvo nei lengva, nei paprasta. Mano brolį iškart paėmė į armiją, bet jis pabėgo, sugrįžo namo, o paskui slapstėsi.

– Jūs tuomet jau buvote paauglys, tad po karo metų grįžote į mokyklą?

– Man tuomet jau ėjo trylikti metai, bet aš dar nebuvau lankęs mokyklos. Tad pagal savo amžių iškart patekau į penktąją klasę 4-oje vidurinėje mokykloje. Pamenu, buvo jau po Kalėdų, visi pažengę moksluose, o aš – tik pradedantis. Tai iškart prisirinkau dvejetų ir galiausiai mane paliko antriems metams.

Į Kauną sugrįžome tik 1947 metais. Ši kelionė pėsčiomis ar pakeliui prisiglaudus arklio traukiamame vežime, užtruko 11 dienų.

Iš mokytojų atmintyje įstrigęs matematikos mokytojas, chemijos daktaras Pocius, prieškaryje, tik pamanykite, Amerikoje dirbęs pas garsųjį išradėją Thomą Edisoną. Tai tik parodos, kokie kardinalūs pokyčiai tuomet vyko tiek konkrečių žmonių, tiek ir šalies gyvenime. Vieni bandė prie to prisitaikyti, kiti miškuose kovojo... Šį mokytoją pravardžiuodavome „štiku“, mat jis negailėjo mums vienetų. Jei iš matematikos gaudavai trejetą, tai jau būdavo labai gerai, ketvertas – retenybė, o penketui, matyt, mokėjo tik Dievas.

Nors pradžioje mokslai sekėsi gan sunkiai, tačiau vėliau įsivažiavau ir galiausiai turėjau 4,5 ar 4,8 balo vidurkį. Žinoma, iki pat mokyklos baigimo sunkiausiai buvo su matematika – neturėjau gero pagrindo, todėl tai man išliko tamsiu mišku. Visi kiti dalykai buvo įdomūs ir sekėsi gan gerai.

Penktojo dešimtmečio pabaigoje gyvenimas buvo labai varganas. Pavyzdžiui, paltą aš įsigijau tik įstojęs į institutą, vadinasi, 1953 metais. O iki to laiko – užsimeti švarkelį – vieną ir tą patį visiems gyvenimo atvejams – ir eini... Ir nesvarbu koks metų laikas – jokio kito varianto tiesiog nebuvo. Daugelis tuomet buvome apskurę – nelabai ką turėjome, gyvenome nuolatiniame varge ir nepritekliuje.

– Miestuose tuo metu gyvenimas pamažu ėjo į įprastas vėžes, tuo tarpu kaimuose karas dar nebuvo pasibaigęs: miškuose veikė partizanų būriai, o stribai ir kariuomenės garnizonai juos medžiojo. Ar jūs ką nors žinojote apie tai?

– Aš ne tik žinojau, bet ir savo akimis mačiau. Tuo metu mano sesuo su vyru gyveno tai Skaudvilėje, tai Kaltinėnuose, brolis – Varniuose, tad per atostogas tai pas vienus, tai pas kitus aš ir vasarodavau. Pamenu, Skaudvilėje sesuo gyveno buvusioje klebonijoje, paverstoje ambulatorija. Vieną dieną atvažiavo sunkvežimis pilnas sužeistų kareivių – lyg malkos jie buvo suversti – kas be rankos, kas be kojos. Pasirodo, partizanai surengė vieno žmogaus patikrinimą: parodė jam bunkerį, o tada užminavę pasitraukė. Tokiu būdu norėjo įsitikinti – patikimas jis ar ne. Na, ir pamatė... Tąkart žuvusių kareivių buvo gal kelios dešimtys – savo akimis tai mačiau. Buvo klaiku, nesinorėjo į tokius dalykus net žiūrėti, bet viskas vyko mūsų kieme, tad nebuvo kur slėptis...

Tuo metu naujoji valdžia valstiečius užvertė dideliais mokesčiais. O iš kur gauti tiek pinigų? Žmonės juk ne ką teturėjo. Tai jiems pagelbėti ateidavo partizanai, kurie užimdavo bankus, paimdavo pinigus ir juos išdalindavo kaimo gyventojams, savo rėmėjams. Sykį, Kaltinėnuose atėjo partizanai, iš kelių pusių apšaudė miestelį šviečiamosiomis kulkomis – suprask, miestelis apsuptas, visiems striokas. Ramiai užėjo į banką, suvarė moteriškes į rūsį, uždėjo kelmą ir pasakę, kad užminuota, išsinešė, rodos, 17 tūkst. rublių. Tą patį pakartoję Laukuvoje išsinešė 20 tūkst., o Rietave, suklaidinę garnizoną Poežerėje padegę tvartą, paėmė net 53 tūkst. rublių.

Žemaitijoje partizanai buvo labai organizuoti: jauniems apylinkių vyrams jie buvo nurodę mobilizacijos planą – kur rinktis prasidėjus karo veiksmams.

Nors buvau dar visiškas pienburnis, nuo manęs niekas nebuvo slepiama.

Daug istorijų apie tuos įvykius man pasakojo sesers vyras, dirbęs gydytoju ir nesirinkdamas gydęs tiek miškinius, tiek stribus bei kareivius. Iš jo lūpų girdėjau pasakojimus apie partizanų žygdarbius, jų įvykdytas išdavikų, skundikų ar su komunistais susidėjusių žmonių baudimo akcijas. Nors buvau dar visiškas pienburnis, nuo manęs niekas nebuvo slepiama. Supratau, kas vyksta ir visą gyvenimo dvipusybę tuomet pamačiau labai aiškiai.

– O iš kur tuomet, pokario varge, toje nežinioje, jūsų susidomėjimas menais ir kūryba?

– Iš matematikos nemokėjimo (juokiasi). Vyresnėse klasėse matematikos mokytojas sakydavo: „Kur tu, Talmantai, gali įstoti? Į veterinariją arba Dailės institutą“. Nors man patiko gamtos mokslai, tačiau kažkodėl pasirinkau antrąjį variantą. Kodėl – sunku pasakyti. Juk, atvirai sakant, jokių rimtesnių piešimų, jokių pasirengimų dailei neturėjau. Tiesa, vienu metu tėvas mokytojavo Kauno Dailės institute, tai mane nusivesdavo parodyti, kaip tie menininkai dirba. Atsimenu pažintį su skulptoriumi Liudu Truikiu. Tiek to ryšio su menais iki instituto ir tebuvo.

Kai atvykau stojamiesiems į Vilnių, tapytojas Dilka manęs paklausė: „Tai kodėl ne į tapybą stoji?“. Bet aš nemaniau, kad ten galėčiau patekti – juk buvo didžiulis konkursas. O į keramiką – tik septyni į vieną vietą (juokiasi). Tai ėjau ten, kur konkurencija buvo mažesnė. Matote, anuomet būta tvarkos, jog čia gali mokytis studentai iš visos Rusijos. Stodavo net Maskvos ar Leningrado meno mokyklas baigę jaunuoliai. Kai kurie jų piešė labai gerai... O aš juk buvau baigęs tik paprastą vidurinę mokyklą – kur jau man konkuruoti su tokiais. Tačiau vėliau, norint įstoti, buvo padarytas privalomas lietuvių kalbos egzaminas, taip visi rusakalbiai atkrito. Bet pirmaisiais metais rusų institute buvo gan daug. Pamenu, vyrų tualete ant durų buvo toks dviprasmiškai šioje vietoje skambantis Puškino dvieilis, žinoma, užrašytas rusiškai: „Čia rusiška dvasia, čia Rusija kvepia...“ (juokiasi)

Nuotrauka iš E.Talmanto šeimos archyvo/Egidijaus Talmanto keramikos darbas
Nuotrauka iš E.Talmanto šeimos archyvo/Egidijaus Talmanto keramikos darbas

– Vadinasi, keramika jūsų gyvenime buvo grynas atsitiktinumas?

– Atvažiavęs į Vilnių neturėjau nė mažiausio supratimo, kas ta keramika. Apskritai, apie meną, jo istoriją nieko neišmaniau. Per stojamuosius reikėjo nupiešti portretą – tai kažką į tą pusę padariau. Dar buvo toks momentas – girtas studentas pro šalį praeidamas nykščių brūkštelėjo per mano piešinį, tokiu būdu nutamsindamas visą jo šoną. Viešpatie, galvoju, jis viską man sugadino... (juokiasi). O, pasirodo, vienu judesiu meistriškai padarė šešėlio toną ir tokiu būdu mano piešinį kilstelėjo į kitą lygį. Aš, žinoma, apie tai supratau tik po kelerių metų.

Dabar galima svarstyti: ko jaunuolis, matęs karo baisumus, patyręs okupacijų vargus, nepriteklių, badą, pokario tragedijas, sugalvojo stoti į dailę? Juk tai visiškai nepraktiška, pragmatiškai mąstant, nenaudinga veikla, visiška kvailystė... Bet buvo, matyt, ilgesys kažko gražaus, tikro, nesubjauroto. Vargu ar tuomet kas nors galėjome šitaip įvardyti: tokios mintys ateina į galvą į viską žvelgiant iš laiko distancijos. Tačiau dabar, kaip prisimenu, tokių kvailių kaip aš buvo visai nemažai (juokiasi).

– Tačiau jūs augote tarp tėvo knygų – logiškiausia būtų buvę pasirinkti kokią nors humanitarinę, inteligentišką specialybę. O dabar – keramika. Maža to, kad grynas amatas, dar ir purvinas. Iš esmės, juk tai darbas su žeme.

– Taip, esate visiškai teisus – tai darbas su žeme. Ir nors aš augau Kaune, tačiau, matyt, manyje buvo gyvi žemdirbio genai. Ne kartą mamai padėjęs kapstytis mūsų darže ir man tai buvo artima. Žinoma, traukė ir tėvo knygos, tačiau mamos įtaka, pasirodo, buvo stipresnė.

– Kas labiausiai jums įsiminė pokario Vilniuje?

– Tuomet gyvenimas mūsų nelepino. Gaudavome stipendijas, tačiau reikėjo ir už mokslą mokėti, nepaisant to, kad oficialiai mokslas buvo nemokamas. Kai besimokant antrame kurse mirė tėvas, tuomet net ir prasimaitinti tapo sudėtinga. Mama gaudavo 17 rublių našlės išmoka, tai aš jau negalėjau tikėtis, kad ji dar ir mane rems. Todėl mokslus teko derinti su darbu – dieną institute, o vakarais – darbe. Vienas iš smagiausių darbų buvo Dramos teatre, kur ant stendų rašydavome reklamines afišas.

Gyvenau bendrabutyje Cvirkos, dabar Pamėnkalnio, gatvėje 53 name. Tai buvo gyvenimui visiškai nepritaikytas pastatas. Viename kambaryje mūsų buvo 12 žmonių. Maža to, tai buvo pereinamasis kambarys į dar kelis tolesnius kambarius. Tad mes gyvenome tartum kokioje sankryžoje (juokiasi).

Keramikoje daug technologinių žinių, kurios susijusios su chemija – tai mėgau nuo mokyklos. Tad jaučiausi savo vietoje.

Tuo metu miestas dar nebuvo atsigavęs po karo gaisrų ir bombardavimų, o senamiestyje buvo pilna griuvėsių. Sykį, pamenu, ėjau pro tą vietą, kur dabar stovi Salomėjos Nėries gimnazija, žiūriu, moteris sustingo ir išgąsčio pilnomis akimis žvelgia į mane. Galvoju, kas čia tokio. O, pasirodo, per kelis žingsnius nuo manęs mūro luitas ant šaligatvio krenta... Jei būčiau bent kiek stabtelėjęs, dabar nekalbėtume.

– O kaip sekėsi mokslai? Nesigailėjote ne ten pataikęs?

– Kaip jau minėjau, buvau visiškai žalias šiuose dalykuose, todėl man viskas buvo labai įdomu. O kartu ir sekėsi. Juk keramikoje daug technologinių žinių, kurios susijusios su chemija – tai mėgau nuo mokyklos. Tad jaučiausi savo vietoje. Beje, mane visuomet labiau traukė ne dekoratyvumas, o noras suprasti, kaip tai padaryti. Savo prigimtimi esu labiau amatininkas nei menininkas.

Įdomiausia mokytis tapo trečiame kurse, kai prasidėjo technologinės studijos, o dėstytojas Jonas Mikėnas rodė visokius bandymus, mėgindamas įminti įvairias, su keramikos gamyba susijusias paslaptis.

– Papasakokite kokia apskritai tuomet buvo keramikos samprata bei lygis Lietuvoje? Pirmiausia kas šauna į galvą – tai liaudies meistrų daromos puodynės ir ąsočiai pritaikyti naudoti buityje. Žodžiu, visiška tautosaka. O kokia tuomet keramika buvo Dailės institute?

– Lietuvoje keramika buvo gan žemo lygio, nes ir mūsų rudas molis yra tinkams tik plytoms, čerpėms ir vazonams. Jei norisi kažko gražesnio – tai papuoši vazoną ornamentais ir jau dailu (juokiasi). Žinoma, kasdieniam kaimo žmonių gyvenimui visiškai pakako puodžių gamybinio sumanumo ir gan primityvios jų estetikos.

Iš kur mes galėjome atsinešti kito lygio keramikos sampratą? Tik iš miestų, kuriuose buvo keramikos pramonė. Artimiausi tokie mums buvo Ryga ir Praha. Tad tradiciją perėmėme iš to, kuris arčiau ir pigiau – latvių. Šitokiu būdu mus pasiekė žemos degimo temperatūros keramikos patirtis. Ką tai reiškia? Kadangi esame šiaurinio klimato kraštas, tokia keramika buvo pritaikyta naudoti išimtinai namų sąlygomis, mat išdegta žemoje temperatūroje ji prisigeria drėgmės, o šąlant suskyla.

Lietuvoje keramika buvo gan žemo lygio, nes ir mūsų rudas molis yra tinkams tik plytoms, čerpėms ir vazonams.

Tuo tarpu, jei būtume mokęsi iš čekų, turėtume aukštos temperatūros keramikos sampratą ir būtume puoselėję porceliano meną. Tiesa, prieškariu Rygoje taip pat buvo du porceliano fabrikai, bet kažkodėl į juos nebuvo kreiptasi. Šitokiu būdu mūsų keramika tapo gan ribotos paskirties.

– Atleiskite už neišmanymą, bet kaip gaunamas porcelianas?

– Kaip ir žmogus, porcelianas yra sudarytas iš trijų medžiagų: kaulų, mėsos ir kraujo. Porcelianas gaminamas iš kaolino – molio, pradedančio sukepti prie 1500 laipsnių temperatūros, trečdalio mėsos – smėlio, kurio lydimosi temperatūra nuo 1700 laipsnių ir trečdalio lauko špato – lydingo akmens, kuris ima tirpti prie 1160 laipsnių. Porcelianas degamas 1380 laipsnių temperatūroje. Iš pradžių išsilydęs lauko špatas ima tekėti ir tirpdyti kitas dvi medžiagas ir tokiu būdu atsiranda nauja medžiaga – porcelianas. Jo kristalai taip susipina tarpusavyje, kad sugeria labai mažai drėgmės – štai ir visa paslaptis. Tokią medžiagą galima išgauti tik prie aukštos temperatūros. Tuo tarpu Lietuvoje keramika buvo degama tik iki 1000 laipsnių. Štai čia ir visas skirtumas bei paslaptis.

Sovietiniais laikais Kaune buvo pastatytas porceliano fabrikas „Jiesia“, kuriame porceliano gamybai, anglišku pavyzdžiu, buvo naudojamas kalcio fosfatas iš karvių kaulų. Bet tai buvo visiška kvailystė, nes pusė produkcijos neatitiko kokybės. Įsivaizduokite: dviem laipsniais per mažai – porcelianas atrodo kaip gipsas, dviem laipsniais per daug – išsilydo. Šiame darbe būtina maksimali koncentracija, dėmesingumas ir tikslumas, nes ir nedidelis netikslumas gali kardinaliai pakeisti rezultatą. Tad šalyje, kurioje buvo gaminami kaliošai ir traktoriai, negali tikėtis subtilaus požiūrio į tokį trapų dalyką kaip keramika.

Nuotrauka iš E.Talmanto šeimos archyvo/Egidijaus Talmanto keramikos darbai
Nuotrauka iš E.Talmanto šeimos archyvo/Egidijaus Talmanto keramikos darbai

Tarpukary Lietuvos keramikos sampratą į kitą lygį kilstelėjo iš Prancūzijos grįžę Liudvikas Strolis ir Jonas Mikėnas, vėliau dėstę Dailės institute. Abu jie buvo nepaprasto ryškumo, tačiau skirtingos asmenybės. L.Strolis – išmintingas keramikas, puikus menininkas ir amatininkas, gerai išmanantis technologijas. Jis labiausiai ir prisidėjo formuodamas Lietuvos keramikos pagrindus. Sovietiniais metais Strolis išpopuliarino įspūdingai atrodančią redukcinę glazūrą, kuri buvo daroma tik Lietuvoje. Į Vilnių šios technologijos mokytis atvykdavo net iš kitų respublikų.

Tuo tarpu J.Mikėnas – buvęs Lietuvos karo lakūnas, majoras, po karo tapęs žymiu skulptoriumi bei keramiku – buvo labiau praktiku, pats daug eksperimentavęs ir tokiu būdu įgijęs nemažai patirties. Jis mus daugiausia ir mokė prancūziškos technologijos. Pamenu jį buvus labai ramaus būdo, aukštos kultūros ir elegancijos žmogų.

– Jūsų patirtyje gan nemažai technologinių keramikos paslapčių įminimų – bandymų keliu siekėte suprasti, kaip prieš tūkstantmečius buvo daroma viena ar kita keramikos rūšis, kurios technologija per amžius tiesiog buvo pamiršta. Kaip atėjote prie šios specializacijos – ne meno kūrimo, bet pastangos sužinoti, kaip tai padaryti?

– Tuomet buvo įsišaknijęs vienas keistumas – jei kas atranda įdomią technologiją ar perpranta būdą, kaip buvo daroma anksčiau, tai, gink Dieve, niekam nesako, nerodo, o laiko paslaptyje. Bet tai visiška kvailystė. Iš to laiko man įstrigo XVI a. gyvenusio seniausio žinomo Prancūzijos keramiko Bernaro iš Palisy pasakymas: „Kvailys, kuris slepia savo nežinojimą, yra protingesnis už gudruolį, slepiantį savo žinias.“ Ne kartą ir pats esu klausęs dėstytojo Mikėno, kaip padaryti vieną ar kitą glazūrą, tačiau jis nesakydavo. Tada man ir kilo noras pačiam mėginti tai įminti ir padaryti. Būtent taip aš ir pradėjau gilintis į seniausios keramikos technologijų subtilybes. O kai sėkmingai prisikasdavau iki rezultato, tuomet visiems, kam tai galėjo būti įdomu, pasakydavau. Gaila tik, kad mažai kam tai rūpėjo.

Besimokant trečiame ar ketvirtame kurse, meno istorijos dėstytojas Umbrasas pasakojo apie graikų keramiką ir užsiminė, kad iki šiol nežinoma, kaip buvo daroma graikiška glazūra. Išgirdus tai man kilo nenumaldomas noras ir užsispyrimas tai suprasti ir padaryti pačiam. Pradėjus domėtis paaiškėjo, kad viskas yra gan paprasta. Žinoma, tai tapo įmanoma tik po to, kai spektografu buvo atliktas šios keramikos pavyzdžių paviršiaus tyrimas. Jo metu paaiškėjo, jog molis ir glazūra yra tas pats. Atsispyrus nuo šio fakto, lyg kokiam detektyvui, reikėjo išmąstyti kaip tai gali būti.

O paslaptis gan paprasta. Tai susiję su skirtingo smulkumo molio dalelėmis: mažosios išsilydo 200 laipsnių mažesnėje temperatūroje nei stambiosios, todėl degimo metu jos ir tampa glazūra. Graikai bei romėnai šią technologiją naudojo tiesiog preciziškai. Jei neklystu, ji buvo žinoma jau ir Tripolio kultūroje, keletą tūkstančių metų prieš Kristų.

1965 metais daug galvojant ir mėginant, galiausiai man pavyko atrasti graikų glazūros gamybos būdą.

Tad dedukciniu būdu išmąstyti, kaip tai galėjo būti padaryta – viena. Visai kas kita – praktinė dalis – sukurti metodą, kuris leistų atskirti smulkias ir stambias molio daleles. Na, bet čia jau specifinė keramikos technologijos virtuvė, kuria jūsų neapsunkinsiu. Pasakysiu tik tiek, kad 1965 metais daug galvojant ir mėginant, galiausiai man pavyko atrasti šios glazūros gamybos būdą. Apie savo atradimą parašiau straipsnį į žurnalą „Mokslas ir gyvenimas“, tačiau redakcija atsakė, kad ši technologija iki šiol yra nežinoma, o mano tekstą, matyt, tiesiog išmetė, nes niekas negalėjo šiuo atradimu patikėti.

– Tad iki jūsų atradimo ši technologija buvo visiška paslaptis?

– Taip, niekas jos negalėjo įminti. Bet, kaip minėjau, spektografo tyrimas buvo lemiamas veiksnys, leidęs iškelti hipotezes. Tokių tyrėjų kaip aš, panašiu metu atsirado daugiau ir nepriklausomai vienas nuo kito, mes visi priėjome prie to paties rezultato. Tarp šių atradėjų buvo škotas, dvi olandės, taip pat Metropoliteno muziejaus vice direktorius Josephas Veach Noble, 1965 metais išleidęs knygą „The Techniques of Painted Attic Pottery“, kurioje prisipažino, kad tai jo išradimas. Tačiau išties viskas vyko paraleliai tuo pačiu metu.

Tad tokiu būdu padaręs nedidelį dubenėlį, nuvežiau jį į Maskvą parodyti Blavackiui, 1953 metais išleidusiam knygą „Antikinės keramikos istorija“. Paėmęs į rankas mano dirbinį, palaižė – tokiu būdu patikindamas ar jis sugeria drėgmę ar ne – tuomet pakėlė akis ir tarė: „Tai yra IV amžius prieš mūsų erą“. Daugelis šią technologiją klaidingai vadino „graikišku laku“. Dabar ši glazūra jau turi savitą terminą – terra sigillata – „antspauduota žemė“. Išties tenka pripažinti, kad keramikos gamyboje tiek technologine, tiek ir menine prasme graikai buvo labai toli pažengę ir mums prireikė daugybės metų ir technologinių išradimų, kad suprastume, kaip jie tai padarydavo. Tad kultūra tobulėja ir vystosi tik sėslioje, o ne klajoklių bendruomenėje. Kodėl gi mes taip žavimės Italijos, Graikijos architektūra, jų skulptūromis ir kitokiu palikimu? Nes čia per amžius toje pačioje vietoje gyveno žmonės, kurie iš kartos į kartą tobulino įgūdžius, amatus, statė kvapą gniaužiančią architektūrą. Jie buvo aborigenai – sėslūs žmonės – norėję gyventi gražioje aplinkoje ir savo laiką skyrę tobulumo paieškoms.

– Na, o jūs, atrasdamas tai, kas buvo pamiršta, plėtėte keramikos sampratą ir galimybes dabarties laikais.

– Tačiau tai niekam nerūpėjo. Kiek sykių bandžiau kitiems keramikams rodyti tuos atradimus, visi tik rankomis numodavo... Graikiškos glazūros atradimas galėjo būti įdomus kultūros istorijai, tačiau pas mus nebuvo kas tuo užsiimtų.

Beje, Lietuvoje mes turime nuostabią graikiškos keramikos kolekciją iš Italijos, kuri saugoma Lietuvos Nacionaliniame muziejuje. Tų šūkių – keliasdešimt. Pamenu, dar sovietmečiu šių pavyzdžių skaidres nuvežiau parodyti mokslininkams Ermitažo muziejuje. Jie žiūrėjo seiles varvindami. Ant vienos iš šukių yra pavaizduotas juodaodis ir tai buvo vienas iš trijų tokių eksponatų pasaulyje. Tai išties labai vertinga ir įdomi kolekcija, tačiau neeksponuojama, nerodoma, nes, matyt, nėra kas suprastų ir įvardytų jos vertę.

Senovės graikai buvo aborigenai – sėslūs žmonės – norėję gyventi gražioje aplinkoje ir savo laiką skyrę tobulumo paieškoms.

– Pagal profesiją esate keramikas, tačiau net keturis savo gyvenimo dešimtmečius atidavėte pedagoginei veiklai. Tad ar galima sakyti, kad jūsų pašaukimas – pedagogika?

– Žinote, man keramika, visų pirma, mokslas. Dar studijuodamas institute 1958 metais pradėjau savo kaip pedagogo kelią, kuris tęsėsi iki pat 2000-ųjų. Tad pedagogika bei keramika buvo tai, kam skyriau visą savo brandaus žmogaus amžių. Darbo dienomis buvau mokytoju, o savaitgaliais – keramiku bandytoju. Aišku, abi veiklos vienaip ar kitaip susijusios su molio gabalo pavertimu keramikos kūriniu.

Pirmoji mano kaip pedagogo darbo vieta buvo keturmetė vaikų dailės mokykla, kuri tuo metu net neturėjo savo patalpų, todėl užsiėmimai vykdavo Dailės instituto aktų salėje. Po kiek metų ji persikėlė į savo patalpas, o dar vėliau gavo Vienožinskio vardą. Aš, tuomet, dar visai pienburnis buvau vienas iš trijų pirmųjų šios mokyklos mokytojų kartu su vitražistu Antanu Garbausku ir grafiku Juozu Galkum. Mes mokėme ne tik savo profesijos, bet visko, ko tuomet reikėjo. Buvome universalūs mokytojai.

Tačiau kai 1960 metais baigtas statyti naujos muzikos mokyklos pastatas Kosciuškos gatvėje, čia nuspręsta atidaryti dailės skyrių. Taip drauge su Garbausku mes pabėgome iš keturmetės mokyklos ir įkūrėme dailės skyrių šioje mokykloje, kuri vėliau pavadinta M.K. Čiurlionio meno mokykla. Čia aš praleidau lygiai keturiasdešimt metų. Nors nebuvau mokęsis pedagogikos, tačiau dirbau iš vidinio entuziazmo ir užsidegimo.

– Čiurlionio mokykla yra minima kaip modernizmo kalvė, iš kurios išėjo nemažas būrys būsimų menininkų nonkonformistų. Kaip jūs patys matėte savo kaip pedagogų užduotį?

– Didžiausias mūsų rūpestis buvo kūrybingumo ugdymas bei siekis vaikams atskleisti grožio poveikį, įskiepyti jo poreikį, žodžiu, užkrėsti estetinio pasaulio patyrimo būtinybe.

Ar žinote, kodėl vaikystėje visi piešia, o paskui, nei iš šio, nei iš to, nustoja? Tai susiję su tuo, kad vaikas vadovaujasi intuityviu protu, o jam bręstant vystosi racionalusis protas, vėliau paimanti viršų. Tuomet žmogus pradeda kitaip vertinti pasaulį ir suvokia, kad nebegali nupiešti taip, kaip mato. O juk iki tol jis tiesiog braukydavo brūkšnius ir žinodavo, kad nupiešė mamą, namą ar medį. Jis tikėjo tuo, nes būtent taip ir matė. O kad tas brūkšnys kitam visai nepanašus nei į mamą, nei į medį, vaikui visai ir nerūpi. Jis tiesiog šitaip mato ir patiria pasaulį. Būtent tai įsisąmoninę mes ir bandėme plėsti vaikų supratimą apie meną, kūrybą, pasaulį. Pereinamajame jaunuolių amžiuje svarbu buvo parinkti tokias užduotis, kad jiems nepraeitų noras piešti, nenusiviltų savimi ir savo kūrybiniais sumanymais.

Mes pratinome vaikus prie darbo, nes tai ypač svarbi kūrybos dalis. Tokiu būdu bandėme šią mokyklą padaryti kitokia.

Iš pirmosios mūsų laidos paskui išėjo gražus būrys menininkų – Stanislovas Kuzma, Rimas Bičiūnas ir daugelis kitų. Jiems mes atidavėme visas savo jėgas ir širdis. Žinoma, buvo paprasta, nes tuo metu tai buvo vienintelė klasė. Paskui teko dėmesį ir jėgas paskirstyti ir kitiems. Bet tie pirmieji buvo eksperimentiniai vaikai – mes juos mokėme net to, ką Dailės institute patikėdavo tik „seniams“, pavyzdžiui, kalti akmenį. Mes pratinome vaikus prie darbo, nes tai ypač svarbi kūrybos dalis. Tokiu būdu bandėme šią mokyklą padaryti kitokia.

– Ar toks jūsų požiūris tiko valdžiai, o gal gyvenote gan savarankiškai?

– Oi ne, kontroliuojami buvome ne tik vietinių valdininkų, bet ir Maskvos, mat mokykla priklausydavo tai Švietimo, tai Kultūros ministerijai. Todėl kai reikėdavo vežti parodas į Maskvą, rodėme tik mažų vaikų darbus, nes didieji jau kūrė savarankiškai. Tai galėjo atsirasti iš pasitikėjimo kuriančiu jaunu žmogumi bei ugdant jį kaip asmenybę – mąstančią, kritišką, išsilavinusią, drąsią. Tokiu būdu į mūsų kultūrą ilgainiui atėjo jauna menininkų karta, kuriai nebuvo įdomus socrealistinis menas ir jie ieškojo savitų, individualių kūrybinių sprendimų.

Pavyzdžiui, vienuoliktokams aš skaitydavau Plotiną ir jo požiūrį į meną. Aš nežinau ar jie ką nors iš to suprato, tačiau nepaisant to, tokie dalykai įsigeria į žmogaus pasąmonę ir lieka ilgam. Todėl esu tikras, kad su vaikais reikia kalbėtis rimtomis temomis, analizuoti, svarstyti, provokuoti jų mąstymą, o ne pataikauti miesčioniškumui ar patogumui.

Kartais, prisipažinsiu, aš nežinodavau, ką su mokiniais daryti, kaip jiems perduoti vieną ar kitą teoriją, kaip supažindinti su viena ar kita meno kryptimi. Bet dažnai pasitelkdavau intuiciją, kuri sužadindavo kūrybiškus sprendimus. Žinoma, gal ne visada tai atitiko to meto pedagogikos standartus... Bet niekas neįskundė nei valdžiai, nei saugumui.

– O buvo už ką?

– Oooo, daugybę kartų. Aš stengiausi nieko nevynioti į saldainių popierėlius. Pavyzdžiui, praneša, kad ateis komisija, todėl ją pasitinkant reikia parašyti šūkį: „Jei turėsi visas žinias, kurias turi pasaulis, būsi kaip Leninas“. Bet juk tai kliedesys. Tuomet aš vaikams cituodavau poeto T.S.Elioto eiles, kuris sakė visiškai priešingai: „Kur Gyvenimas, kurį parandame begyvendami? Kur Išmintis, kurią pametėme žinojime? Kur Žinios, kurias pametėme žinutėse?“ Tai, mano galva, ir buvo tikrasis švietimas, kurį mūsų mokykla turėjo propaguoti.

Mokiniai turėjo šimtus priežasčių mane įskųsti už kitokio požiūrio pateikimą, netipiškus tam laikui svarstymus ir drąsesnes replikas, tačiau iš jų nė karto nesulaukiau tokios šunybės.

Sykį į mokyklą buvo atvykęs etnografinio meno ansamblis iš Vilniaus universiteto. Susitikimo metu man liežuvis išsikišo daugiau nei pridera ir pasakiau Krėvės Mickevičiaus žodžius apie svetimiems pinamus garbės vainikus ir šveičiamus jų ginklus. Po to saugumas ėmė mano viršininkus skalpuoti, kodėl jie savo pavaldinių neprižiūri. Bet dėl to jokios nuobaudos ar įspėjimo nesulaukiau.

Mokiniai turėjo šimtus priežasčių mane įskųsti už kitokio požiūrio pateikimą, netipiškus tam laikui svarstymus ir drąsesnes replikas, tačiau iš jų nė karto nesulaukiau tokios šunybės. Jie buvo dori lietuviai.

– O spaudimo stoti į partiją nebuvo?

– Mes patys suvokėme, kad reikia vieną iš mūsų deleguoti į partiją, nes kitaip atsiųs kažką iš viršaus ir tuomet baigsis katino dienos. Tai šiaip ne taip prišnekinome dailės skyriaus viršininką Garbauską tapti partiniu (juokiasi). Jis ilgai atsikalbinėjo, bet ir pats suprato, kad tokia yra kaina už didesnę laisvę. Paradoksalu, tiesa?

Pamenu, kai vėliau vienas jaunesnių kolegų savo noru įstojo į partiją, mokyklos partinė sekretorė džiaugsmingai pareiškė, kad nuo dabar dailės skyrius turės vieną tikrą partinį narį. Jis buvo nuoširdžiai tikintis komunistas, su užsidegimu mokiniams aiškinęs, kaip Leninas rytais darė mankštą (juokiasi).

Tačiau, žinoma, takoskyra tarp valdžios ir jai simpatizuojančių meninio ugdymo specialistų bei tų, kurie mąstė savaip, buvo akivaizdi. Tad ir idėjų skirtumai įvairiais etapais buvo justi. Kartais situacija tapdavo gan aštri. Pavyzdžiui, kaip tą kartą, kai priėmus dirbti „blogietį“ Vincą Kisarauską, iš Dailės instituto buvo atsiųsta komisija, tikrinti mūsų ideologinio darbo. Ir ką gi – išėjo nieko nepešę, nes Kisarauskas tik piešti mokė ir jokios politikos tame nebuvo (juokiasi). Tačiau ataskaitoje komisija kurpė jau nebūtus dalykus, rašė tai, ką reikėjo aukščiau sėdintiems. Tad norint išlikti tekdavo pasitelkti ir kūrybiškumą.

– Neabejoju, kad esate girdėjęs mintį, jog meno mokyklose vaikai yra sugadinami, todėl juos reikia „perkurti“ iš naujo, kad pamirštų tai, kas buvo klaidingai suprasta arba aklai perimta kopijuojant ar siekiant įtikti mokytojo skoniui. Ką manote apie tokį požiūrį?

– Šitokį mitą paskleidė Dailės institute dirbę tinginiai dėstytojai: užuot dirbę ir užsiėmę tolesniu vaikų ugdymu, jie norėjo juos vėl mokyti drožti pieštukus. Žinoma, kad meno mokykla palieka pėdsaką ir daro įtaką jaunam žmogui, kitaip nė būti negali. Juk ypač imliame amžiuje jis gauna ne tik teorines meno žinias, tačiau ir pats mokosi kopijuodamas vyresnius ar mėgstamus menininkus. Tai yra pagrindas, ant ko jis ir stojasi.

Vaikams sakydavau, kad kiekvienas namas turi pamatą ir tik maža būdelė su širdele stovi be jokios atramos.

Viena esminių ugdymo priemonių mums buvo liaudies kultūra, ypač senosios skulptūros. Vaikams sakydavau, kad kiekvienas namas turi pamatą ir tik maža būdelė su širdele stovi be jokios atramos. Tad mūsų meno pamatas – liaudies kūryba. Mes tai matėme, visų pirma, kaip prigimtinės mūsų tautos meno patirtį bei išraišką.

Apie 1960 metus buvo išleistas nerašytas įstatymas – sutvarkyti krašto landšaftą. Iš esmės tai reiškė nupjauti kryžius, nuimti, išardyti ir sunaikinti koplytėles, žodžiu, iš viešosios erdvės ištrinti visus religinius ženklus. O tai juk ir yra mūsų liaudies meno pagrindas, bene, vertingiausia jos dalis. Matydami šią barbarybę, ėmėmės žygių gelbėti šį paveldą. Vasaromis, mokinių praktikos metu, važiuodavome į įvairias Lietuvos vietas ir rinkome iš žmonių tai, kas buvo nereikalinga ar paslėpta ir vežėme į mokyklą. Taip ilgainiui sukūrėme labai neprastą muziejų. Gaila, kad dabar iš jo nedaug kas likę, mat dar anais laikais direktorius buvo priėmęs istoriką, kuris vogė tas skulptūras ir jas galima buvo įsigyti Kaziuko mugėje. Liūdna, bet taip buvo.

Liaudies meną priskirčiau prie harmonijos menų. Juk, žvelgiant iš mūsų pozicijos, net ir primityvus žmogus, pasikliaudamas savo intuicija, gali sukurti tobulą kūrinį. Pamenu Marijos ir Onos, stovinčių po Kristaus kryžiumi, skulptūrėles. Tai be galo primityvūs balvonėliai, net akių obuoliai padaryti peilio dūriu – ar gali būti kas nors banaliau? Vis dėlto būtent šios skulptūrėlės palieka neišdildomą įspūdį – jų primityvumas yra jaudinantis. O šalia, žiūrėk, subtiliai padaryta skulptūrėlė: rūpestingai išdrožti akių obuoliai, rūbų klostės, tačiau visuma nepalieka tokio gilaus įspūdžio... Tad mūsų, mokytojų užduotis, buvo padėti vaikui pajausti meno kūrinio daromą poveikį. Norint žmoguje pažadinti autentiško gyvenimo būtinybę, visų pirma, reikia žadinti jo mąstymą. Tad pasitelkdami įtaigą, savo pačių patirtį bei meno pažinimą šitokius dalykus ir bandėme perteikti savo mokiniams.

Mokiniams mėgau sakyti tokį pavyzdį: yra laikrodis, mes matome, kaip sukasi jo rodyklės – vienos greičiau, kitos lėčiau – ir iš to suvokiame, kad laikas eina. Tai yra konkrečios detalės mums liudija abstrakciją. O jei laikrodį išardome, atskiriame detales vieną nuo kitos – laikrodis neveikia ir tai tėra atskiros detalės, kurios nieko nerodo. Taigi, išanalizuotas menas yra mažiau veiksmingas nei jo visuma, kurią tiesiog junti ir jei apibūdinti nereikia jokių paaiškinimų.

Nuotrauka iš E.Talmanto šeimos archyvo/Egidijaus Talmanto keramikos darbas
Nuotrauka iš E.Talmanto šeimos archyvo/Egidijaus Talmanto keramikos darbas

– Dažniausiai keramika Lietuvoje yra suvokiama kaip taikomasis žanras, grynoji tautodailė – puodeliai, ąsočiai, vazos ir pan. Kita vertus, yra ir menininkų, kurie užsiima išimtinai dekoratyvine keramika, nors riba tarp jų labai siaura. Kaip jūs pats matote šią takoskyrą, o gal tame nėra jokios prieštaros?

– Kur baigiasi taikomoji, o kur prasideda dekoratyvinė keramika – tokio klausimo aš niekados sau nekėliau.

Per savo gyvenimą įgijau šiokį tokį supratimą apie formą. Žvelgiant į graikų ar romėnų keramikos dirbinius, gali pastebėti, kaip grakštėja jų formos, kaip jos tobulėja ir abstraktėja. Štai čia visi svarstymai apie taikomąja ir dekoratyvinę keramiką tampa beprasmiai ir niekur neveda. Galiausia, jie net nereikalingi, nes matai daiktą ir jis tave džiugina. Ir ne taip svarbu, ką tu su juo darysi – laikysi kaip indą pienui ar – kaip meno kūrinį. Formos grakštumo tai niekaip nekeičia.

Šiuo metu yra gan populiaru daryti raugo keramikos dirbinius – jie gražiai atrodo, nors tai ir labai paprastas būdas. Bet man visuomet rūpėjo išmokti padaryti tai, ko aš nežinojau, ko niekas nemokė. Taip mano kelyje atsirado antikinės molio glazūros technologija, japonų raku, kinų ryžių grūdo, egiptiečių fajanso ir kitos keramikos technikos. O kai padarai, perpranti technologija, jau pažįsti, viskas aišku, eini bandyti naujos. Aš – keramikas bandytojas (juokiasi).

Pavyzdžiui, esu atgaminęs Šventojoje rastos keramikos technologiją iš Narvos periodo, kuri siekia 3 tūkst. metų prieš Kristų. Juk tai be galo įdomu – suprasdamas technologiją gali daug sužinoti apie žmones ir jų gyvenimą. Šią rekonstrukciją esu rodęs Rimutei Rimantienei, bet jai buvo įdomiau ne technologija, bet forma. Tai menininkės natūra (juokiasi). O aš labiau amatininkas.

Visa tai gal ir galima traktuoti kaip šiuolaikinį meną, bet tikrai ne kaip keramiką, kurioje išsitenka ir amatas, ir mokslas, ir menas.

Tačiau dabar tenka pripažinti, kad mano laikais Dailės institute keramikos suvokimas buvo gana prastas. Vis dėlto, šiandien jis pasiekęs dar neregėtas žemumas, mat įsitvirtina suvokimas, kad keramiką galima daryti net ir iš vatos – svarbu panaudoti kuo daugiau įmantrių žodžių ir jais pagrįsti savo žodyno, bet ne amato išmanymą. Visa tai gal ir galima traktuoti kaip šiuolaikinį meną, bet tikrai ne kaip keramiką, kurioje išsitenka ir amatas, ir mokslas, ir menas. Tačiau dabartinio meno sampratoje šie dalykai yra visiškai nebūtini. Bet kas gali kurti meną neturėdamas jokio supratimo nei apie meno istoriją, nei apie formą, nei apie medžiagą, iš ko tai padaryta. Ir tai tinka toli gražu ne tik keramikai, bet ir kitiems menams.

Aš turiu sugalvojęs tokią meno istorijos teoriją. Jei nubrėžtume liniją ir ją padalintume į daug dalių, viena kurių reikštų atitinkamą metų skaičių ir čia pažymėtume visus meno istorijai reikšmingus laikotarpius – graikus, romėnus, viduramžius, Renesansą ir t.t., tuomet pamatytumėte, kad kiekvienas tų laikotarpių užima skirtingą laiko tarpą. Tačiau kuo arčiau mūsų dienų, tuo tas laikas trumpėja, o meno laikotarpiai bei sampratos keičiasi labai sparčiai. Šioje grafoje vienas paskutinių darbų galėtų būti tiesiog pakabinta medžiaga – papūtė vėjelis, medžiaga nuskrido ir meno nebeliko. Tad tarp Egipto piramidžių, viduramžių Katedros ir šitokios meno sampratos skirtumas, pripažinkime, milžiniškas. Įdomu, kad lygiai tokia pati schema gali būti pritaikoma ir mokslui.

Kai šia idėja pasidalinau su kai kuriais menininkais, jie buvo labai nepatenkinti, nes atsidūrė gan prastame laikotarpyje (juokiasi). Man rodos, dabar į keramiką bei kitus menus atėjo visiškai kitaip mąstantys ir matantys žmonės. Aš jų nebesuprantu, todėl pasiduodu.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/