Dabar populiaru
Publikuota: 2017 gruodžio 11d. 18:56

Kiek „Kvadrato“ yra lietuviškos meno žaidimo aikštelės kvadratiniame metre?

Kadras iš filmo „Kvadratas“
Scanoramos nuotr. / Kadras iš filmo „Kvadratas“

Mokykloje per kūno kultūros pamokas tekdavo žaisti „Kvadratą“. Tai toks žaidimas, kuriame viena komanda kamuoliu turi išmušti priešininkų komandos narius. Per tas 45 minutes įvykdavo kone visi socialinės ekosistemos procesai – silpniausi žaidėjai iškrisdavo pirmi, o daugiausiai (iš)mušęs lyderis būdavo įvertintas aukščiausiu pažymiu.

145 minučių Rubeno Östlundo „Kvadratas“ pasakoja apie ne ką mažiau žaidybišką (meno) pasaulį, kurį nejučia imi lyginti su lietuviška meno žaidimo aikštele. Būdamas daugelio šiuolaikinio meno klišių ir nusistovėjusių normų koncentratu, filmas yra puiki proga pasitikrinti, kiek čia, Lietuvoje, sugebame (at)kurti panašų meninio žaidimo algoritmą, o kokių dėmenų jam vis dėlto trūksta.

2015 metų balandžio mėnesį Varnamu mieste (Švedija), „Vandalorum“ muziejuje režisierius Rubenas Östlundas kartu su kino prodiuseriu Kalle Bomanu pristatė instaliaciją „Kvadratas“. Tuo metu autoriai norėjo patikrinti dirbtinai sukonstruotos situacijos veiksmingumą – kas nutiktų, jei mieste atsirastų tarpusavio pasitikėjimo ir vienodų teisių bei galimybių zona. Ar praeiviai sutiktų palikti savo asmeninius daiktus kvadrato viduryje, jei egzistuotų toks socialinis saugios vietos susitarimas?

Viename interviu režisierius atskleidė, kad du mėnesius trukusi paroda prasitęsė iki šiandien. Iš šviesesnių grindinio plytelių sudėliotas kvadratas miesto gatvėje buvo paliktas, o kūrėjų eksperimentas ne tik pasiteisino, bet ir tapo savotišku humanistinių vertybių bei Vakarų visuomenės solidarumo simboliu – šalia jo renkasi teisiškai nuskriaustais besijaučiantys demonstrantai, vyksta paskaitos ir pasisakymai.

Scanoramos nuotr./Kadras iš filmo „Kvadratas“
Scanoramos nuotr./Kadras iš filmo „Kvadratas“

Galvojant apie panašias lietuviškas menines provokacijas, tenka pripažinti, kad viešojoje erdvėje mums labiau būdingi kraštutinumai. Nerandant balanso tarp konceptualios raiškos ir daugeliui suprantamos idėjos, miestuose mieliau dygsta dekoratyvūs objektai, šiuolaikiškesnes idėjas priverčiantys užsidaryti galerijose arba amžinose apkalbose. Ieškant lietuviško analogo östlundiškajam kvadratui, kažką panašaus rastume nebent Vilniaus Katedros aikštėje, besisukdami ant Gitenio Umbraso plytelės „Stebuklas“. Bet jei tektų įvardyti aktualius socialiai angažuotų meno praktikų pavyzdžius, į galvą ateitų vos keli pavyzdžiai.

Östlundo filme taip akcentuojama socialinės nelygybės ir atskirties tema Lietuvos meno scenoje nėra labai populiari. Verta paminėti pernai Nacionalinėje dailės galerijoje surengtą parodą „Padainuok man labanakt“, suvienijusią menininkus, benamius ir skurdą patiriančius žmones, taip pat Mildos Dainovskytės ir ŠMC edukacinės programos koordinatoriaus Audriaus Pociaus organizuotas parodų ekskursijas Vilniaus vaikų socializacijos centro mokinėms, Algirdo ir Remigijaus Gataveckų kūrybinę veiklą, nejučia iš atminties išnyrančius Evaldo Janso dokumentinio filmo „Laisvė kurti“ epizodus, kur menininkas fiksuoja įkalinimo įstaigose kuriančius kalinius.

Grįžtant prie filmo, realybėje įgyvendintą menininę intervenciją režisierius ekrane atkuria gana tiksliai. Filme šio kūrinio autorė – argentiniečių menininkė Lola Arias. Jos instaliacija ir paroda „Kvadratas“ eksponuojami Östlundo kiek pakeistame Stokholmo urbanistiniame kraštovaizdyje. Karališkosios Švedijos šeimos rūmai paversti šiuolaikinio meno muziejumi „X-Royal“, o tam, kad šalia muziejaus būtų įrengtas šis neonu šviečiantis lygiagretainis, nuverčiamas ant žirgo sėdinčio Švedijos karaliaus Oskaro I monumentas. Kitaip tariant, bet koks monarchinę galią sufleruojantis atributas konvertuojamas į tokį, kuris turėtų skatinti visuomenės narių lygybę. Vis dėlto viso filmo metu šis grežiojimasis į kone renesansinį humanizmą parodomas kaip negrabi prarastų vertybių inžinerija. Kol istorinės atminties likvidacijos procesą stebintys darbininkai tai fiksuoja savo instagraminiuose kvadratuose, skulptūrą už galvos laikantys lynai nutrūksta, raitelis pameta galvą, viskas virsta tikrų tikriausiu farsu. Vargu ar būsiu originali sakydama, kad ši vieną vertus brutali, kitą vertus bufonadą primenanti filmo scena yra taikliausia Lukiškių aikštės mo(nu)mentinio konkurso metafora.

Scanoramos nuotr./Kadras iš filmo „Kvadratas“
Scanoramos nuotr./Kadras iš filmo „Kvadratas“

O ikoniniu filmo vaizdeliu jau tapusi parodinė salė su eksponuojamais žvyro pylimėliais taikliai pašiepia dažnai ambicingą, sušventinamą ir ne visuomet daugeliui suprantamą (šiuolaikinį) meną, pretenzingą jo eksponavimo manierą. Baltutėlė moderniai įrengta pustuštė muziejaus aplinka primena ir po truputį Vilniuje kylančią bei senamiesčio erdvę vis labiau uzurpuojančią dar vieną (modernaus) meno meką, jos bandymą priartėti prie žmonių, o tiksliau, kvietimą žmones būti „prie meno“.

Apskritai, visas filmas galėtų tapti nauju trafaretu tiems ant pastatų fasadų po kokio nors politinio skandalo išpurškiamiems folkloriniams užrašams „Kiek tavyje (politiko pavardė)?“ Klausiant, kiek Lietuvoje yra „Kvadrato“, reikėtų klausti ir apie visuomenės socialinę atskirtį (kuri dažnam akivaizdi pasidaro tik dėl šventinių labdaros akcijų), ir apie meno elitizmo šaknijimąsi.

Nuo pat pirmų filmo kadrų sunku patikėti, kad kažkas, o juolab meno kūrinys galėtų pakeisti nusistovėjusias visuomenės susvetimėjimo, dviveidiškumo, savanaudiškumo ir nepasitikėjimo vienas kitu normas. Minios į darbus Stokholme skubančių žmonių ignoruoja ne tik gulintį benamį, bet ir tokiems žmonėms tarpininkaujančią moterį, kuri praeiviams užduoda gana manipuliatyvų, bet moralinę temperatūrą tuoj pat pamatuojantį klausimą „ar norite išgelbėti žmogaus gyvybę?“ Į jį atsakoma - „ne dabar“.

Bendražmogiškoji pareiga filme dekonstruojama iki absurdiškų ir net groteskiškų savipatenkinimo ar asmeninės naudos kategorijų. Į tokiomis kategorijomis besivadovaujančiųjų gretas patenka ir tą rytą į darbą šiuolaikinio meno muziejuje skubantis jo kuratorius Kristianas (akt. Claes Bang). Pakliuvęs į filme vis atsikartojančią aukos vs. pagalbos situaciją, šis pasiturintis ir snobiškas filmo veikėjas išprovokuojamas padėti gatvėje neva užpultai moteriai, bet nejučia ir pats tampa auka. Vos per pusę minutės prarasti dokumentai, piniginė ir telefonas jį paverčia lygiai tokiu pat socialiai neįgaliu, elitinę tapatybę pametusiu ir pagalbos prašančiu asmeniu, nuo kurių jis pats vos ką tik buvo nusisukęs. Lyg tame mokykliniame žaidime – budrumą praradęs žaidėjas priverstas pasitraukti į kvadrato užribį.

Filmo siužetas po šio išjudinančio įvykio rutuliojasi gana nuspėjamai. Kristianas imasi ieškoti pavogtų asmeninių daiktų, taip savotiškai atlikdamas antropologinį socialinių klasių ir profesinės hierarchijos tyrimą. Tam, kad programėle aptiktos jo telefono vietos gyventojams išmėtytų grasinantį skelbimą sugrąžinti jo daiktus, Kristianas savo prabangiu automobiliu turi nuvažiuoti į vargingą Stokholmo rajoną ir susidurti su klaidingo kaltinimo pasėkmėmis. Tik susigrąžinus prarastą turtą sugrįžta ir turto sukonstruotas humanizmas – galerijos kuratorius aukoja išmaldos prašantiems, laikinai reabilituoja jų padėtį, atstatydamas savo pranašumą.

Scanoramos nuotr./Kadras iš filmo „Kvadratas“
Scanoramos nuotr./Kadras iš filmo „Kvadratas“

Paraleliai šiai asmeninei dramai, Kristiano kuruojamoje galerijoje vyksta pasiruošimas naujai parodai. Vystoma naujos instaliacijos reklaminė koncepcija. Įdomu tai, kad abi šias siužetines linijas jungia ir vienija asmeninių ir viešų santykių su žiniasklaida motyvas.

Filmas prasideda Kristiano interviu su amerikiete žurnaliste Ana (akt. Elisabeth Moss), o scena demaskuoja abipusį nesusikalbėjimą. Užduodama banalius klausimus apie didžiausius darbo iššūkius arba paprašydama paaiškinti iš muziejaus svetainės išsitrauktą citatą, žurnalistė atstovauja supaprastintam, kone diletantiškam požiūriui į meną, tuo metu jos pernelyg sofistikuotas pašnekovas nesugeba minčių artikuliuoti paprastais žodžiais. Toks atvejis dažnas ir Lietuvoje ir yra bene ryškiausias kvadratiškumo simptomas. Paprasčiausiu pavyzdžiu galėtų būti pranešimai spaudai, neretai padedantys identifikuoti, kokių ir kiek lankytojų parodų organizatoriai iš tiesų tikisi. Plačiajai auditorijai skirta informacija dažnai būna įkandama tik tos pačios komandos žaidėjams, perpratusiems šio lingvistinio kamuolio žongliravimo principus. Auditorija (iš)mušinėjama tarptautinių žodžių ar sąvokų deriniais, tad žaidime pasilieka galintys mušti tik dar stipresnėmis frazėmis, pavardėmis, citatomis.

Turime būti dėkingi 2015 m. Kauno bienalei, pasikvietusiai pagrindinę parodą kuruoti reliacinės estetikos sampratos autorių Nicolas Bourriaud. Scena, kurioje Kristianas tualete kartojasi parodos atidarymo kalbą ir pamini tiek Bourriaud, tiek reliacinę estetiką ne tik patvirtina, kad neatsiliekame nuo bendradarbiavimo su madingais ir chrestomatiniais jau spėjusiais tapti meno žaidėjais, bet ir priartina mus prie jau girdėtų ir pažintų kontekstų. Viso filmo metu šį hiperbolizuotą meno rimtumą režisierius nuolatos bando dirginti nesusipratimų inkliuzais, pavyzdžiui, spaudos konferenciją sujaukia Tureto sindromą turinčio žmogaus nešvankūs šūkčiojimai, o valytojas susiurbia dalį parododoje eksponuojamo žvyro. Kai profesiniai Kristiano santykiai su žurnaliste išsirutulioja į intymius ir neatsakingus, neatsakingumas pasireiškia ir viešoje muziejaus komunikacijoje.

Kūrybininkai nusprendžia nufilmuoti „Kvadrato“ reklamą, kurioje būtų vaizduojamas jame į gabaliukus susprogdinamas beglobis vaikas. Manipuliatyvi ir provokuojanti strategija klausia, kiek amoralių poelgių prireiks, kol pasieksime tikrąjį savo žmogiškumą? Šį klausimą reiktų perfrazuoti - ar tik tokiais būdais kultūra ir menas geba į save atkreipti dėmesį? Atsakymas gana aiškus ir nuspėjamas, net primenantis Adorno ir Horkheimerio išprovokuotą kritiką kultūros industrijoms. Bet kokią panašią reklamą teoretikai aiškina kaip sąmoningą pačios kultūros poreikį dėl jos nevartojamumo. Pasiekėme tokį lygį, kai viskas, kas nėra reklamuojama, atrodo ekonomiškai įtartina. Remiantis tokiu požiūriu, neišreklamuotas menas tarsi automatiškai tampa pigesniu, menkiau vertinamu, sulaukiančiu mažesnio auditorijos dėmesio.

Scanoramos nuotr./Kadras iš filmo „Kvadratas“
Scanoramos nuotr./Kadras iš filmo „Kvadratas“

Lyginti parodų reklamos ar komunikacijos taktikų gal ir neverta, bet svarbu pastebėti, kad šioje srityje Lietuvos kultūros laukas elgiasi intertiškai, nedrįsdamas ne tik permesti kamuolio per kvadratą, bet net ir atsisakydamas suprasti šio žaidimo taisyklių. Bet koks viešas menininkų „atsiskaitymas“ dažnai laikomas pačios žiniasklaidos reikalu. Menininkai ir institucijos ne visada jaučiasi atsakingi ne tik už savo įvaizdžio formavimą, bet ir už tai, kad jų kūrybą suprastų ir žinotų šiek tiek daugiau žmonių nei tie patys į atidarymus užsukantys vyno ir užkandžių.

Kitą vertus, galima pastebėti, kad vis dažniau randasi tokių kultūrinių procesų, kurie tarpsta komunikacinio srauto sukurtoje iliuzijoje. Kitaip tariant, išpūstas informacinis burbulas, vynas ir užkandžiai ir kuria kultūrinį turinį. Filme šis vaišių ritualas parodomas ypatingai komiškai - parodos lankytojai neišklausę virtuvės šefo pristatomo atidarymo vaišių meniu, nutrūktgalviškai leidžiasi prie stalo, pagarbų humanizmą iškeisdami į primityvizmą.

Pastaruoju metu tokia meno ir maisto bičiulystė suaktyvėjo ir Lietuvoje. Galerijos ir restoranai įsikuria šalia arba tose pačiose patalpose, pretenzingai bandydami net ir valgymą (nekalbant apie maisto ruošimą) paversti (šiuolaikinio) meno procesu. Vis dėlto bekramtant menas telieka pretekstu, fonu, dekoracija.

Scanoramos nuotr./Kadras iš filmo „Kvadratas“
Scanoramos nuotr./Kadras iš filmo „Kvadratas“

Net neabejotina, kad į kino istoriją įeis viena filmo scena, kurioje garsus Holivudo beždžionių vaidmenų specialistas Terry Notary atlieka performansą prabangioje pobūvių salėje. Rafinuotą kultūrą režisierius supriešina su primityvia natūra, demaskuodamas mandagiu elgesiu dangstomą trapų elito saugumo jausmą. Nors šiam epizodui analogų Lietuvoje gal ir nerasime, bet atsirandantys šiuolaikinio meno aukcionai, populiarėjanti mecenatystė, parodų rėmimas ir didėjantis kolekcionierių skaičius bei vis didesnis ir garsiau eskaluojamas dėmesys jiems natūraliai priartina prie tokios pat kandeliabrinės aplinkos, kurią Östlundas ir pašiepia.

Tokiu atveju menas tampa kamuoliu tam tikro lauko ir statuso žaidėjams, o ne altruizmą ir lygybę užtikrinančiu kvadratu, vieta, kurioje lygūs gali būti visi – ir jį suprantantys, ir nuoširdžiai prisipažįstantys, kad nė velnio apie jį nenutuokia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Daugiau vandens

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų