Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos „Penketas. Tapybos anatomija“ autorius V.Liutkus: „Buvau tarsi pėdsekys“

Viktoras Liutkus
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Viktoras Liutkus
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Ketvirtadienio vakarą Vilniaus dailės akademijoje buvo pristatyta dr. Viktoro Liutkaus knyga „Penketas. Tapybos anatomija“, supažindinanti su neformalia sovietmečiu susikūrusia tapytojų grupe.

„Penketą“ sudarė dailininkai Bronius Gražys, Henrikas Natalevičius, Mindaugas Skudutis, Raimundas Sližys ir Romanas Vilkauskas. V.Liutkus knygoje pristato kurso draugų kūrybinę veiklą nuo studijų pradžios 1970 m. iki paskutiniosios parodos 1986 m.

V.Liutkus teigė, jog idėja parengti šią knygą kilo po Ramutės Rachlevičiūtės „Titanike“ 2013 m. kuruotos parodos „Dienos svajos, nakties košmarai“, kurioje ieškota siurrealizmo apraiškų lietuvių tapyboje. „Pagalvojau, kad šie penki vyrukai yra nusipelnę daugiau. Tai, ką jie nutapė per dešimt bendros kūrybos metų, yra neištrinamas Lietuvos tapybos puslapis, o jį papildžius kūrėjų gyvenimo kronika, visa tai tampa įdomia medžiaga“, – sakė knygos sudarytojas, atkreipdamas dėmesį, jog norėjo „Penketo“ autorius pristatyti drauge, kaip vieną darinį.

V.Liutkus teigė prie „Penketo“ pritapęs nuo pat pirmosios parodos 1977-aisiais: „Per dešimt metų mes susigyvenom, buvau tarsi koks pėdsekys – mačiau, regėjau, kaip jų gyvenimai klostosi. Esu parašęs ne vieną straipsnį, toji medžiaga man leido judėti toliau“, – pasakojo autorius, pabrėžęs, jog „Penketas“ susiformavo be jokių manifestų. Nors būta kalbų apie kokią nors deklaraciją, kaskart pradėjus vardyti savuosius principus ir tikslus, tapdavo akivaizdu – gimsta antitarybinis tekstas.

Pagalvojau, kad šie penki vyrukai yra nusipelnę daugiau. Tai, ką jie nutapė per dešimt bendros kūrybos metų, yra neištrinamas Lietuvos tapybos puslapis, – sakė V.Liutkus.

V.Liutkus pabrėžė, jog ši knyga – ne akademinė studija ir ne mokslinis tyrimas. Pasak autoriaus, jis siekė aprašyti tapytojų gyvenimo tėkmę: „Iškart pasakiau, neturiu teisės, nei moralinės, nei menotyrinės, interpretuoti šį reiškinį iš šių dienų perspektyvos, ir paleisti viską į eseistines vėžes, kad nusitrintų jų pačių vaidmuo. Todėl ieškojau pusiausvyros.“

Knygoje nemažai prisiminimų: apie baliuką „Tauro“ kavinėje, kurioje, pasak V.Liutkaus, prasidėjo tikroji lietuvių tapybos deromantizavimo tradicija, apie „kirmėlizmo“ termino gimimą ir su juo susijusią pašaipą, audringas linksmybes ir gramelį, kurį tekdavo įpilti Kultūros ministerijos darbuotojui, atėjusiam tvirtinti parodos. „Kad žmogus nusiramintų“, – sakė V.Liutkus.

Pasak autoriaus, jis siekė aprašyti tapytojų gyvenimo tėkmę: „Iškart pasakiau, neturiu teisės, nei moralinės, nei menotyrinės, interpretuoti šį reiškinį iš šių dienų perspektyvos, ir paleisti viską į eseistines vėžes, kad nusitrintų jų pačių vaidmuo.“

Tapytojas Mindaugas Skudutis neslėpė, jog visų jų idėjos, įsivaizdavimas, kokia ši knyga turėtų būti, skyrėsi: „Aš gal būčiau kitaip daręs, gal daugiau akademišką struktūrą būčiau rinkęsis, bet vis tiek labai gerai.“

Pristatyme dalyvavęs dailininkas Bronius Gražys, priešingai, džiaugėsi, jog knyga neatitinka akademinių kanonų: „Laikas, kuriame mes gyvenome, buvo visiškai apverstas. Kartais kalbant su studentais, kurie pasirenka problemas iš anų laikų, nesusišnekam. Jie to nežino, jie yra kitos kartos žmonės, jie kitaip mąsto – ir turi kitaip mąstyti. Ir man regis, ši knyga įdomi būtent dėl to, kad yra apie žmones, o ne negyvus praeities epizodus.“

Knygą „Penketas. Tapybos anatomija“ iliustruota nuotraukomis, laiškais, laikraščių iškarpomis, beveik 200 paveikslų reprodukcijų.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau