Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 9d. 12:17

Ko negali nutylėti „Saga apie Lietuvą“

Lilijos Valatkienės fotografijų parodoje „NEparadinė Lietuva“ – apleisti kaimai, užžėlę takai ir sielos skausmas
Lilijos Valatkienės nuotr. / Lilijos Valatkienės fotografijų parodoje „NEparadinė Lietuva“ – apleisti kaimai, užžėlę takai ir sielos skausmas

Jei Lilija Valatkienė būtų Lietuvos migracijos departamento viršinininkė, ji tikrai sugalvotų subtilų būdą, kaip parvilioti visus lietuvius namo į tėvynę. Bet kol kas mūsų šalyje migracijos reikalai valdomi tik rinkiminiais pažadais ir fiksuojama statistika popieriuose, todėl ji, kaip menininkė, jaučia pareigą kalbėti apie šią problemą meno kūriniais.

Taip vieną rudens dieną į Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galeriją atkeliavo per dešimt mėnesių gimęs projektas „Saga apie Lietuvą“. Neseniai jį pristačiusi autorė teigė, kad tai – pasakojimas apie lietuvių emigraciją. Bet išties – tai yra projektas apie mus pačius, lietuvius. Sostinės gyventojai ir svečiai nemokamai lankyti jį gali iki spalio 19 dienos. Po to meninis projektas iškeliaus į senąją Lietuvos sostinę -Trakus.

Pokalbis su projekto autore L.Valatkiene. Apie tai, kaip gimė šis projektas, kuo jis ypatingas ir kas jį turėtų būtinai pamatyti, o taip pat – kokių netikėtų dalykų pusantro milijono surinktų sagų atskleidė apie lietuvių tautą, kaip čia atsidūrė Žemaitė ir kas menininkei patikėjo sagas, pretenduojančias tapti muziejinėmis vertybėmis.

– Jūs – puiki fotografė, bet anaiptol – ne siuvėja. Todėl kilo klausimas: kaip į šį projektą apskrita atkeliavo sagos?

– Kūryboje aš dažnai mėgstu vartoti žodžius, kurie turi kelias reikšmes. O apie tą sagą jau seniai galvojau: norėjau visiems pasakoti apie Lietuvą, tiksliau, apie mūsų piliečių emigracijos istoriją. Taip gimė sagos simbolis.

Žinoma, galima sakyti, kad vien saga emigrantų nesugrąžinsi, bet aš visada prisimenu Niujorke gyvenančio žinomo lietuvių dailininko Kęstučio Zapkaus žodžius: „Menininkas negali apsimesti miegančia gražuole ir sakyti, kad jam nerūpi, kas vyksta aplink“.

Galutinis rezultatas – 1,5 mln. sagų formaliai viršijo statistinį emigravusių žmonių skaičių, tačiau reikia nepamiršti, kad gana didelė dalis mūsų tautos jau gimė ir užaugo emigracijoje.

Aš negalėjau ir nenorėjau apsimesti ta miegančia gražuole, bet tokiu būdu pasakodama emigracijos istoriją, nenorėjau jos ir suprimityvinti. Tai nėra projektas tik apie sagas ir emigraciją. Šis projektas – tai tam tikras mūsų plačiai pasaulyje pasklidusios tautos tyrimas. O ta mūsų tauta, pasirodo, nėra visiškai išsibarsčiusi – esant reikalui, ji moka labai greitai susitelkti ir kartu įgyvendinti štai tokius plačius užmojus.

– Ir vis dėlto, kas radosi pirmiau – višta ar kiaušinis? Ar šiame projekte pirmiau atsirado vaizdinys – saga, ar – emigracijos tema?

– Emigracijos tema visada buvo svarbi, o šie metai, pavadinti Pasaulio lietuvių metais, dar labiau ją aktualizuoja. Važinėdama po Lietuvą su kitais savo projektais, kalbėdama su įvairiais žmonėmis, norėjau tą temą įvaizdinti, suteikti jai materialų pavidalą. Nes viena, kai pateikiama plika, šalta statistika ir visai kas kita, kai skaičiai tampa labai konkrečia iliustracija.

Ar įsivaizduojate vienoje vietoje 1,35 mln. emigravusių žmonių, kurių mes netekome per visą Nepriklausomybės laikotarpį? Ta sagų visuma leidžia pajusti šią netektį ir jaunam žmogui, ir Seimo nariui, ir Prezidentui. Labai tikiuosi, kad jie ateis į parodą, pajus tos emigracijos mastelį ir neliks abejingi.

– Vadinasi, pavyko surinkti lygiai tiek sagų, kiek per pastarąjį dešimtmetį iš Lietuvos emigravo lietuvių?

– Gerokai daugiau! Nors tiesą pasakius, kai kilo idėja, galvojau, kad tiek sagų aš greitai nesurinksiu. Pagelbėjo socialiniai tinklai. Užteko mano draugei, Vilniaus audinių salono „Optima forma“ vadovei Redai Jacikevičienei parašyti žinutę uždaroje grupėje „Siūkime kartu“ ir – mano nuostabai – labai greitai pasiekėme visą pasaulį. Atsiliepė žmonės ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos, Vokietijos, Australijos, JAV, Anglijos, Škotijos, Kanados, Švedijos ir kitų šalių. Gal tūkstantis žmonių pasidalino šiuo įrašu – aš tikrai nemaniau, kad visi taip įsitrauks. Aš buvau taip priblokšta mūsų tautos susitelkimo, kad galiausiai ir pati tapau tos uždaros grupės nare, nors nei moku siūti, nei noriu tai daryti (juokiasi – red.).

Sumišimas tęsėsi apie pusmetį, nes netrukus mus užplūdo sagų siuntiniai, paketėliai, krepšeliai, maišeliai, dėžės, dėželės ir t. t. Daugelis žmonių, siųsdami sagas, ne tik jas surūšiuodavo spalvomis ar kitaip, bet ir parašydavo jų kiekį, pridėdavo laiškų ir palinkėjimų, kuriuos aš taip pat išsaugojau. Tad taip suskaičiavome ir dalyvius, ir sagas.

Galutinis rezultatas – 1,5 mln. sagų formaliai viršijo statistinį emigravusių žmonių skaičių, tačiau reikia nepamiršti, kad gana didelė dalis mūsų tautos jau gimė ir užaugo emigracijoje. Tai irgi mūsų „nutekėjusi“ tautos dalis.

– Kaip greitai tikėjotės surinkti tokį sagų skaičių?

– Tikėjausi, bet tikrai ne taip greitai. Dėl to itin nustebino tas lietuvių tautos susitelkimas, operatyvumas ir veržlumas. Buvau pasiruošusi prie šio projekto dirbti du metus. Įvertinau, kad vien koordinaciniam darbui tikrai reikės nemažai laiko, iš kitos pusės, aš – realistė: juk mūsų dabartiniuose drabužiuose sagų mažėja – daugiau užtrauktukų ir spraustukų.

Beje, viską planuodama aš ir iš savo drabužių sagas pjausčiau. Tik kai ėmė plaukti sagų siuntiniai iš viso pasaulio, supratau, kad tas mano šimtas sagų yra tarsi lašas didelėje sagų jūroje.

– Gal ir gerai – juk nespėjote susirgti profesine liga, kai sutikusi žmogų, pirmiausia įvertinate jo sagas.

– Prisipažinsiu, suspėjau ir iš pradžių rimtai sirgau. Atsimenu, susitinku draugą ar gerą pažįstamą, klausiu, ar neturi sagų ir iškart suskaičiuoju, kiek jų yra palaidinėje ar švarke (juokiasi – red.). O jie, tarsi saugodami savo drabužius nuo manęs, iškart imdavo sagų ieškoti namie.

Ir jei visai rimtai, aš tikrai nesitikėjau, kad žmonės iš senų laikų turi įprotį rinkti ir saugoti sagas iš senų drabužių, kol pati neatradau savo mamos sagų dėžutės.

– O ten kartu su sagomis gulėjo ir daug prisiminimų?

– Labai daug. Pavyzdžiui, radau savo vaikystės drabužių sagutes, kurios man buvo labai gražios, nes buvo panašios į raudonas uogytes, kaip žaisliukai. Atsimenu, kaip džiaugdavausi ne tiek tuo drabužėliu, kiek sagutėmis, kurios dabar dalyvauja šiame bendrame projekte.

– Kai rinkote sagas, iškart žinojote, ką su jomis darysite ar tik projekto eigoje sugalvojote, kokie meniniai objektai sudarys visą instaliaciją?

– Pirmoji mintis buvo susiūti jas ant darbo drabužių, simbolizuojančių jėgos – tiek protinės, tiek fizinės – nutekėjimą. Bet tikrai nežinojau, kiek tų sagų telpa ant vieno darbo drabužio, o dabar žinau – lygiai du kibirai (juokiasi – red.). Taip saga prie sagos buvo apsiūti septyni darbo drabužiai, kurie simbolizuoja septynias žodžio „Lietuva“ raides.

Taip pat galvojau, kad susiūti, suverti kaip rožančių tas sagas man padės neįgalieji – žmonės, kurie liko čia gyventi, nes juos kausto negalia. Bet vėliau prisijungė eilė mokyklų, įvairių bendruomenių, net ir emigravusių bei atostogauti į Lietuvą sugrįžusių žmonių. O tada įsijungė dar ir menininkai, tad instaliaciją dar papildė keli kūriniai iš sagų – upė, leidžianti „pačiupinėti“ emigraciją, su dailininku Vladu Merečinsku iš sagų sukūrėme migracijos žemėlapį – „Korį“ ir Žemaitės portretą, kuriam panaudotas kažkada dailininko Giedriaus Jonaičio sukurtas vieno lito nominalo banknotas.

– Upės, žemėlapio ir darbo drabužių simbolika – aiški, o ką ten „veikia“ Žemaitė?

– Tai – visų laikų pati garsiausia, labiausiai iš nuotraukų ir piešinių neklystamai atpažįstama lietuvė moteris. Pirmojo pasaulinio karo metais ji lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose buvusiose lietuvių kolonijose ir rinko aukas nukentėjusiems nuo karo. Surinkusi gana solidžią sumą (30 tūkstančių JAV dolerių anais laikais buvo milžiniška suma), ji siuntė šiuos pinigus į tėvynę ir šelpė vargšus per Lietuvos šelpimo fondą.

Lilijos Valatkienės nuotr./Parodos atidarymo metu nemažai žmonių atrado savo sagas, kurias siuntė projektui
Lilijos Valatkienės nuotr./Parodos atidarymo metu nemažai žmonių atrado savo sagas, kurias siuntė projektui

Ar galėjo būti kitas pasirinkimas? Juolab, kad Žemaitė – tai ir moters, motinos, pačios Lietuvos ir, beje, labai aktyviai projektą palaikiusios Žemaitijos simbolis.

– Ar buvo tokių sagų, kurių nesiryžote leisti prisiūti prie instaliacijos?

– Tokių sagų nebuvo daug – gal kelios dešimtys. Pačios trys įspūdingiausios, kurias drąsiai galima vadinti muziejinėmis vertybėmis, atkeliavo iš Amerikos – jas atsiuntė 105-erių metų sulaukusi Maironio dukterėčia Danutė Lipčiūtė-Augienė. Tai – Šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio dukters, moterų šaulių vadės Onos Putvinskaitės-Tercijonienės saga, lietuvybės puoselėtojo, kunigo profesoriaus Stasio Ylos saga ir Danutės Lipčiūtės-Augienės vaikystės paltuko saga, kurią neabejotinai yra segęs ir jos dėdė Maironis. Visos jos turi atskirus autentiškus iš JAV atsiųstus aprašus, tad labai reikės pagalvoti, kaip jas eksponuoti ir kam patikėti saugoti ateityje.

Kitos sagos, kurių nesiryžau panaudoti instaliacijai, pačios buvo tarsi meno kūriniai – keramikinės, rankų darbo, vardinės, Lietuvos savanorių ir net su lenkiškais ereliais iš senosios Lenkijos Respublikos muitinės pareigūno uniformos.

– Literatūroje terminas „saga“ reiškia senovės skandinavų, germanų, vikingų keliones ir jų metu vykstančius mūšius, migraciją, dažniau herojiškus įvykius, o Jūs renkatės gana liūdną mūsų tautos naratyvą...

– Istorija nėra linksmas reikalas, o sagos kaip žanro, man atrodo, taip pat neišeitų papasakoti linksmai. Prisiminkite stebinančio psichologinio įžvalgumo John Galsworthy „Forsaitų sagą“ – tai kūrinys apie gyvenimą, kuriame būna visko.

Lietuvių emigracijos istorija taip pat visokia ir aš kartais galvoju, kad jei kas nors išrastų tokį aparatą, ant kurio būtų galima uždėti kiekvieną sagą kaip kompaktinį diską ir pragroti, tai mes tiek visko sužinotume apie savo tėvynainius, kad gautume šoką ir nežinotume kur tas žinias ir patirtį sutalpinti! Kiekviena saga įsiminė ką matė ir girdėjo, kiek buvo ir skausmo, ir džiaugsmo, ir netekčių, ir meilių, ir nelaimių, ir gimdymų, ir mirčių... Kas žino, gal kada nors technologijos patobulės taip, kad ateis toks laikas?

– Pastarųjų dienų naujienos skelbia, kad lietuviai grįžta namo. Ar tikrai emigracijos tema išliks įdomi ateities kartoms?

– Ši tema aktuali visais laikais, nes migracijos procesų mes nebegalime sustabdyti. Bet juk ne per atstumą reikia mylėti savo šalį, o būti čia, vietoje, ir aktyviai dalyvauti tam meilės procese. Tikiu, kad apie Lietuvą dar išgirs pasaulis, ir džiaugiuosi, kad aš – kaip šio laikotarpio liudininkė – visa tai galėsiu pamatyti.

Temos: 2 Menas Kultūra

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:07
01:20
02:44

Esports namai