TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kraštovaizdžio architektūra Lietuvoje mirė

Vilniaus savivaldybėje pristatyti "Žalgirio" stadiono atviro viešųjų erdvių konkurso dalyvių darbai
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Vilniaus savivaldybėje pristatyti "Žalgirio" stadiono atviro viešųjų erdvių konkurso dalyvių darbai
Šaltinis: 15min
0
A A

Arba būtų mirusi, jeigu kada nors būtų egzistavusi. Neseniai finišavo bendrovės „Hanner“ skelbtas konkursas pseudo-viešųjų erdvių vizijai buvusio „Žalgirio“ stadiono teritorijoje. Į šį bendrovės kvietimą iš viso atsiliepė vos 4 įmonės, nors premijos buvo numatytos 5 geriausiems darbams.

8400 kvadratinių metrų ploto neva tai viešųjų erdvių konkursas priminė atbula ranka per prievartą surengtą renginį ir, kaip vėliau paaiškėjo, jis toks ir buvo. Jį suorganizuoti privertė Vilniaus miesto savivaldybė. Susidomėjimo tarp architektų nesukėlė nei reta galimybė realizuoti nemažą erdvę visiškai naujame Vilniaus urbanistiniame audinyje, nei 15 tūkstančių eurų prizinis fondas, nors veikiausiai tam nemažą įtaką padarė ir Lietuvos architektų sąjunga (LAS) ir Lietuvos architektų rūmai (LAR), nerekomendavę architektams dalyvauti neskaidriai rengiamame konkurse.

Nors Architektų sąjungos organizuojami konkursai dažnai sulaukia daug pelnytos kritikos, tačiau jie yra nepalyginamai kokybiškesni ir patrauklesni nei privačių vystytojų. „Hanner“ šiame konkurse pasiliko sau teisę statyti bet kurį dalyvavusį projektą. Todėl net jei komisija (kuri sąlygose buvo neįvardinta) būtų išrinkusi jūsų projektą geriausiu (pagal detaliai nežinomus kriterijus), „Hanner“ galėjo savo nuožiūra pasirinkti kitą, kad ir blogiausiai įvertintą projektą, ir jį realizuoti. Taip pat žinant, kad konkursas nebuvo anoniminis ir organizatorius pasiliko teisę kviesti jam patinkančius biurus, nenuostabu, kad architektai paklausė LAS ir LAR rekomendacijų.

Bet čia net ne apie tai. Čia apie kraštovaizdžio architektūros mirtį ar nebūtį Lietuvoje, kurią puikiai iliustruoja šis konkursas. Pasinaudodama apverktina kraštovaizdžio architektūros ir viešųjų erdvių situacija Lietuvoje, Vilniaus miesto savivaldybė atranda priežastis įteisinti abejotinas vystytojų ambicijas. Pagrindas leisti naujajam Danieliaus Libeskindo dangoraižiui gerokai viršyti aukštingumą buvo viešosios erdvės sutvarkymas, kurią investuotojai, daugiau ar mažiau, būtų turėję bet kuriuo atveju sutvarkyti. Bendrovė „Hanner“ šiuo metu taip pat laukia naujų pakeitimų, kurie leistų nebestatyti futbolo arenos „Žalgirio“ stadiono teritorijos vietoje. Niekam nenustebs, kad po šio „geranoriško“ konkurso ir pažado pasiūlyti papildomus 7500 kvadratinių metrų pseudo-viešųjų erdvių (kurios bet kuriuo atveju yra reikalingos, kad funkcionuotų nauji pastatai), Vilniaus miesto savivaldybė panaikins reikalavimą statyti futbolo areną.

Ilgą laiką miestų ir investuotojų pamiršta kraštovaizdžio architektūra tampa nauju derybų įrankiu. Deja, kol kas neatrodo, kad derybos būtų visuomenei naudingos, nes mainais į bendrųjų planų pakeitimus gaunami paprasti erdvių sutvarkymai vystytojo sklype. Būtent taip šiuo metu Lietuvoje įsivaizduojama kraštovaizdžio architektūra – lokalus aplinkos sutvarkymas, remontas, be aiškių koncepcijų, originalių idėjų ir ryšių su urbanistika. Šį darbą atlieka net ne tos srities specialistai, kraštovaizdžio architektai, o tiesiog architektai, kurių išsilavinimas yra statinių projektavimas arba urbanistika. Pastarieji neturi pakankamų žinių apie želdinius, inžineriją, susijusią su augmenija, ir dažnai bando kurti kraštovaizdį bei viešąsias erdves per mažosios architektūros elementus, nustumdami florą į šoną.

Būtent tokias ypatybes galima buvo pastebėti „Žalgirio“ stadiono teritorijos erdvių sutvarkymo konkurse. Iš keturių konkurso darbų, du buvo realūs - „Arches“ ir „Martha Schwartz Partners“, kiti du - SĮ „Vilniaus planas“ ir „B17“ pasiūlymai niekaip negalėjo būti realizuoti. Pastarieji du projektai atskleidė, kas nutinka, kai architektai imasi projektuoti kraštovaizdį – atsiranda didžiulės konstrukcijos ir nauji statiniai, kurių niekam nereikia ir niekas neprašė.

SĮ „Vilniaus planas“ visoje teritorijoje išmėtė trikampių stogų struktūrą, kuri vietomis prilygo keturių aukštų pastatui. Ši konstrukcija rėmėsi į naujuosius pastatus ir būtų sukėlusi keblumų nuomojant ar parduodant patalpas. Nors architektai plane erdves skirstė į aktyvaus poilsio ir rekreacines zonas, galų gale viskas tapo didžiule mišraine, kurioje visos erdvės atrodė vienodai. Negelbėjo nei „feng-shui“ akmenėliai, nei tekantis vanduo.

„B17“ projektas taip pat neatsispyrė pagundai pristatyti naujų statinių. Šalia paviljonų ir laiptų, vedančių į niekur, kaip pagrindinis kvartalo akcentas pasiūlyta didžiulė juoda lempa, kuri naktį turėjo... šviesti. Vizualizacija, kuri demonstravo naktinį lempos apšvietimą užėmė pusę pateiktos informacijos ploto ir visiškai ignoravo tai, kad biurų kvartaluose naktimis niekas nesilanko, todėl toks dėmesys tamsiajam paros metui yra beprasmiškas.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vilniaus savivaldybėje pristatyti "Žalgirio" stadiono atviro viešųjų erdvių konkurso dalyvių darbai
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vilniaus savivaldybėje pristatyti "Žalgirio" stadiono atviro viešųjų erdvių konkurso dalyvių darbai

„Arches“ ir „Martha Schwartz Partners“ projektai buvo profesionalesni. „Arches“, būdami labai pragmatiški, vengė sodinti medžius, kurių šaknys keltų keblumų požeminiame parkinge, todėl jų koncepcijoje dominavo gazonuose augantys krūmai. Kaip ir vienintelio užsienio biuro „Martha Schwartz Partners“ projekte, „Arches“ akcentavo erdvę nuo Prokuratūros pastato link Sporto rūmų, nesiūlydami jokių didžiulių statinių ir konstrukcijų, vietomis tik įterpdami vandens elementus ir sėdėjimo zonas.

„Martha Schwartz Partners“ ėmėsi šiek tiek ryškesnės idėjos ir pasiūlė naująją alėja apsodinti beržais. Tas pats juodai baltas beržų kamienų motyvas atsikartojo ir dangoje. Projekto autoriai siūlė smulkinti šią didžiulę erdvę, kalbėjo apie intymias erdves, žmogišką mastelį, tačiau galų gale rezultatas vis tiek tapo viena didžiule 80-ųjų metų biurų kvartalus menančia homogeniška magistrale, kurioje vargiai norėtųsi per pietų pertrauką sukrimsti sumuštinį. Vien žiūrint į vizualizacijas galima jausti kūną skrodžiant skersvėjui, kuris susidarys tarp pastatų. Tokio pat tipo erdvė kuriama ir „Arches“ pasiūlyme. Žinoma, beveik 300 metrų praktiškai identiško fasado pastatų siena taip pat negelbsti kuriant įdomią ir patrauklią viešąją erdvę.

Konkursą laimėjo britų kraštovaizdžio kompanijos „Martha Schwartz Partners“ projektas, kuris internete buvo aptartas kaip ideali erdvė riedlentininkams. Jeigu idėja įtraukti juos buvo sąmoningas sprendimas – šis projektas yra genialus. Kraštovaizdžio architektų pasiūlytos šviestuvų, suoliukų ir kitų elementų formos puikiai tinka važinėtis riedlentėmis. Biurų kvartalai vakarais tampa nykiausiomis erdvėmis mieste, todėl šių erdvių, kai jose nieko nebūna, atidavimas riedlentininkams yra nuostabi idėja, jeigutol ji būtų sąmoningai pasiūlyta. Deja, projekto aprašyme nepavyko pastebėti, kad tai būtų paminėta, o biurų darbuotojai nėra linkę dalintis viena erdve su subkultūrų atstovais, todėl toks atsitiktinis viešosios erdvės sprendimas gali sukelti daugiau supriešinimo ir konfliktų, nei džiaugsmo miestiečiams.

Jeigu „Žalgirio“ stadiono erdvių konkursas atskleidė problemas su kraštovaizdžio ir viešųjų erdvių architektūra Lietuvoje, svarbiausių aikščių Vilniuje ir Kaune projektai leidžia abejoti, ar tokia sritis kaip viešųjų erdvių projektavimas išvis egzistuoja. Lukiškių aikštė Vilniuje lengva ranka buvo atiduota pigiausiems statybininkams, kurie savo nuožiūra pasirinko architektus. Vienybės aikštės Kaune sprendimus lemia „SBA“ koncerno norai, o pati aikštė traktuojama kaip inžinerinis statinys virš požeminės automobilių stovėjimo aikštelės.

Miestai nesugeba patys parengti jokių urbanistinių vizijų, todėl šį darbą mielai atiduoda investuotojams, kurie prašydami bendrųjų planų korekcijų ne tik keičia miesto siluetą pagal savo poreikius, bet ir kuria pseudo-viešąsias erdves savo privačiuose sklypuose. Tokioje situacijoje, kai lemiamas žodis priklauso investuotojams, sunku sukurti kokybišką kraštovaizdžio architektūrą, kuri yra būtina kokybiškoms viešosioms erdvėms.

Jeigu vis dar netikite, kad Lietuvoje kraštovaizdžio architektūros nėra (galbūt dėstote Klaipėdos universitete kraštovaizdžio architektūrą, tepadeda jums Dievas), tuomet atsiverskite puslapį „Wikipedijoje“, skirtą kraštovaizdžio architektūrai lietuvių kalba, ir pamatysite, kas tai iš tikrųjų yra.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą