Norėdamas įrodyti savo versiją, menininkas nubraižė įspūdingų mastų diagramą, pasakojančią angliakasybos istoriją Donbase. Iš pradžių jis planavo šį savo kūrinį eksponuoti Donecko meno centre „Izoliacija“, bet separatistai jį pavertė priverstinio darbo stovykla ir kalėjimu, o karas paskatino menininką bėgti iš Donecko, kuriame jis gyveno kelerius metus.
Paroda „Donecko sindromas“ atsidarė Čekijos sostinėje Prahoje: joje pasakojama, kaip anglis veikia Rytų Ukrainos gyventojų gyvenimus.
P.Chaney diagrama Prahos galerijoje „Tranzitdisplay“ užima du kambarius. Pirmajame pasakojama apie anglies atsiradimą Žemėje, pradedant vadinamuoju Didžiuoju sprogimu, tai yra nuo ankstyvosios Visatos vystymosi fazės. Toliau grafiškai pasakojama apie Donecko anglies baseino atsiradimą, kai dėl tektoninių plokščių judėjimo anglies klodai atsidūrė arčiau žemės paviršiaus ir atsirado galimybė juos kasti.
Pradėdamas kurti diagramą P.Chaney negalėjo net įsivaizduoti, kad daugelį metų trukę jo apmąstymai apie pavojus, kurie kyla išlaisvinant požeminę energiją, bus tokie pranašiški.
Kitame kambaryje pasakojimas apie anglį tęsiamas, tačiau kalbama jau ne geologinėmis kategorijomis o pereinama į žmonijos istorijos laiko suvokimą: vadinamoji Dikoje pole teritorija, anglies suradimas Donbase 1721-aisiais, geologiniai tyrimai, pradėti Petro I įsaku, britų pramonininko Johno Hugheso, čia įsteigusio metalurgijos fabriką, atvykimas, Donecko įkūrimas, kurį atsirasti paskatino minėtasis fabrikas.
Pradėdamas kurti diagramą P.Chaney negalėjo net įsivaizduoti, kad daugelį metų trukę jo apmąstymai apie pavojus, kurie kyla išlaisvinant požeminę energiją, bus tokie pranašiški. Jo kūrinys baigiasi kariniais veiksmais, mūšių pavadinimais, tačiau menininkas įsitikinęs, kad po jų bus ir daugiau kataklizmų.
Su P.Chaney apie jo kūrinį ir Donbasą kalbėjosi „Laisvės radijo“ rusų kalba žurnalistė Aleksandra Vagner.
– Kai galerijoje žvelgiau į diagramą, man kilo mintis, kad jūs sukūrėte ją, norėdamas pademonstruoti laiko santykinumą. Konfliktas Donbase užima labai mažai laiko, lyginant jį su to regiono geologine istorija. Nors dabar mums atrodo kitaip, nes mes nuolat stebime įvykius ir ten beveik kasdien kas nors vyksta.
– Taip ir yra. Aš ilgai galvojau apie antropoceno koncepciją. Tai naujas mokslinis geologijos terminas, apibrėžiantis žmogaus aktyvumo planetoje periodą nuo pramoninės revoliucijos pradžios momento. Tai naujos geologinės eros pradžia, nes žmonės pradėjo į atmosferą skleisti anglies dvideginį ir taip keisti ją. Tai veikia planetos ekosistemą ir ši veikla tęsiasi iki šiol. Todėl man pasirodė, kad geologija turi galių ir net valdžią, nes Žemėje turi savo atstovų. O jie, savo ruožtu, sąveikauja su žmogumi, kuris gali aptikti naudingųjų iškasenų klodus.
Kai dirbau su šia tema, mane pakvietė į Donecko meno centrą „Izoliacija“. Tai buvo 2012-aisiais. Man tada pasiūlė dirbti turborealizmo stiliumi (praėjusio amžiaus pabaigos Rusijos mokslinės fantastikos literatūrinė srovė), bet patekęs į Donecką sužinojau, kad miestą įkūrė mano žemietis – britas J.Hughesas, įdomi asmenybė, analizuojant antropoceną, technologijų ir geologijos įtaką žmonijai.
Tada man pirmą kartą atėjo į galvą mintis panaudoti laiko skalę ir tokiu būdu plačiau apibrėžti vietos sąlygas Visatos realybės kontekste. Sujungti geologinį bei žmonijos laiką ir galvoti apie vieną ir kitą vienu metu.
– Ką aptikote, sujungęs diagramoje geologinius ir žmogiškuosius elementus?
– Manau, kad dabartinė situacija Donecke – idealus tokių ryšių pavyzdys. Čia viskas vyko labai greitai: industrializacija buvo netikėta ir staigi. Geologija turi kapitalą. Taip pat kaip ir naudingosios iškasenos turi energijos atsargų. Kai žmonės nusprendžia išgauti naudingąsias iškasenas iš žemės, jie išlaisvina energiją, kaip man atrodo, kapitalo forma. O tai jau daro įtaką kultūrai.
Pramoninio regiono atsiradimas Donbase – labai greitas procesas. Industrializacija šiame regione iš esmės vyko sovietiniais metais, kai egzistavo jaunimo ir darbininkų judėjimai, kurie pasitarnavo žmonių migracijai pramonės vystymo metu. Dėl to ir kilo identiteto krizė.
– Bet Didžiojoje Britanijoje industrializacija vyko ne menkesniais tempais, kodėl joje nekilo identiteto krizė, juk ten žmonės taip pat migravo, kad, pavyzdžiui, užsidirbtų anglių kasyklose?
Industrializacija šiame regione iš esmės vyko sovietiniais metais, kai egzistavo jaunimo ir darbininkų judėjimai, kurie pasitarnavo žmonių migracijai pramonės vystymo metu. Dėl to ir kilo identiteto krizė.
– Aš beveik 15 metų praleidau Kornvalyje, Anglijos pietvakariuose. Šis regionas XIX amžiaus viduryje buvo garsus vario kasyklomis. Varį pradėjo kasti 1830-aisiais, o kasybos pikas buvo 1860-aisiais. Situacija ten išties panaši: staigi urbanizacija, gyventojų prieaugis, aktyvi prekyba variu, su industrializacija į regioną plūstelėjo dideli kapitalai. Bet staiga telkinys ėmė sekti. Šių procesų įtaka kultūrai jaučiama iki šiol, nepaisant to, kad pasikeitė jau kelios kartos.
Bet masteliai ten visiškai kiti. Nors iš Kornvalio ėmė kraustytis žmonės, vis dėlto daugelis jų buvo vietiniai, iš artimiausių miestų ir kaimų. Be to, ir iki telkinio atradimo bei industrializacijos pradžios jau buvo susiformavusi vietos kultūra, besirėmusi vietiniais kornvaliečiais.
– Donecke šachtos neužsidarė kaip Kornvalyje, tačiau anglies gavybos tradicija nesukūrė naujo identiteto. Kodėl, jūsų nuomone, tai neįvyko?
– Visas Donbasas XVIII pradžioje buvo laukiniai tyrai (Dikoje pole), ten beveik niekas negyveno, tai buvo nuolatinių konfliktų zona, į ją antpuolius rengdavo totoriai, joje gyvavo Zaporožės Sečė. Tai buvo niekieno žemė, kur niekas nežinojo, ką su šita erdve daryti. Aš mėginau tai parodyti ir tai užėmė vieną galerijos kambarį. Tai eksperimentas, ir aš iki šiol nesu tikras, kad žinau atsakymą, ar šiuo atveju geologija turėjo įtakos.
Bet yra dar vienas su geologija susijęs dalykas – geofilosifija ir Freudo traumų teorija, teigianti, kad žmogaus smegenys saugo traumos patirtį, padengdamos ją naujais informaciniais sluoksniais. Tuo pat metu trauma lieka egzistuoti ir stengiasi vėl ištrūkti į sąmonės paviršių. Kai ekstrapoliuoju šią teoriją į Donecką (ir tai tik mano, galbūt atitrūkusi nuo realybės, menininko prielaida), matau, kad anglis kaip medžiaga – tai Žemės reakcija į traumą, aš tai demonstruoju diagramoje.
Kai formavosi Žemė, Saulė buvo labai šalta, o atmosferos sluoksnis buvo labai storas, joje buvo labai daug metano ir anglies dvideginio, o dėl to ant Žemės paviršiaus atsirado kažkas panašaus į apklotą, tad sušildytų ją. Tai procesai, besitęsiantys milijardus metų.
Kai Saulė ėmė plėstis ir vis labiau kaisti (tai nuolatinis procesas, tai vyksta ir dabar), Žemės atmosfera sureagavo į šį procesą ir tapo retesnė, nes priešingu atveju būtų buvę labai karšta. Šis Žemės ir Saulės disbalansas tęsiasi viską geologinį laiką. Anglis atsiranda kiekvieną kartą, kai tik kyla krizė. Biosfera reaguoja į traumą, į Saulės ataką, blokuoja anglies dvideginio įtaką atmosferai ir atsiranda naujas anglies sluoksnis, kurį uždengia kiti sluoksniai. Tai kaip reakcija į Freudo traumą. Kai mes ateiname ir iškasame anglį, sudeginame ją atmosferoje ir sugrąžiname ją atgal, trauma išsilaisvina. Taip prievarta pasikartoja.
– Vadinasi, kai atsidūrėte Donecke, pamatėte šią traumą, šią prievartą, apie kurią kalbate?
– Tai susiję ir su mano asmeniniu gyvenimu. Kai pirmą kartą atvykau į Donecką, tai buvo 2012 metų vasaros pabaiga, iš karto po Europos futbolo čempionato pabaigos. Pragyvenau ten pusantro mėnesio, įsimylėjau merginą iš Donecko, dirbusią galerijoje, netrukus mes susituokėme ir aš likau gyventi Donecke. Tai yra aš gyvenau ten, kai prasidėjo konfliktas. Mes su žmona nusprendėme išvykti netrukus iki to, kai separatistai užgrobė miesto administraciją.
Anglis atsiranda kiekvieną kartą, kai tik kyla krizė. Biosfera reaguoja į traumą, į Saulės ataką, blokuoja anglies dvideginio įtaką atmosferai ir atsiranda naujas anglies sluoksnis, kurį uždengia kiti sluoksniai.
Tiesą sakant, man iš karto buvo aišku, kas vyksta Donecke, anksčiau, negu tai tapo aišku visiems kitiems. Aš buvau nusivylęs, kad Vakarų žiniasklaida neparengė nė vieno reportažo apie judėjimą, pasisakantį už Ukrainos vienybę. Jis iš tiesų buvo stiprus – stipresnis ir ryškesnis už separatistų judėjimą. Daugybė žmonių gana reguliariai rinkdavosi aikštėje. Šis judėjimas smarkiai skyrėsi nuo to, kas vyko Euromaidane. Donecke nebuvo keliamas klausimas, ar verta stoti į Europos Sąjunga. Svarbiausias klausimas čia buvo likti kartu, pasistengti neleisti kilti karui. Šią idėją palaikė tūkstančiai žmonių.
Pamenu, kaip vieną kartą mūsų pažįstamas grįžo iš demonstracijos ir pasakė, kad kažkas pasikeitė, atsirado daug rusiškai, ne su Donecko akcentu, kalbančių žmonių. Mes nusprendėme išsiaiškinti, kas vyksta, ir radome puslapius socialiniame tinkle „VKontakte“, kuriuose buvo dalijami nurodymai žmonėms, kaip patekti į Donbasą, kokiu traukiniu geriau važiuoti, kiek pasiimti su savimi pinigų, ką kalbėti pasienyje, kaip apsirengti. Mums tapo aišku, iš kur atsirado didelis rusų kiekis, – jie norėjo tokiu būdu padidinti skaičių žmonių, dalyvaujančių separatistus remiančiose demonstracijose.
Tada ir prasidėjo prievarta, iki tol jos nebuvo: žmones pradėjo mušti, du užmušė po vienos demonstracijos. Tuo metu miesto administraciją dar kontroliavo Kijevo šalininkai. Tada nusprendžiau, padedamas savo pažįstamų, apie viską parašyti BBC, nes maniau, kad apie tai būtina visiems papasakoti. Jie perskaitė laišką ir pareiškė, kad jų ši istorija nedomina, nes jie neturi pakankamai patikimų šaltinių, galinčių tai patvirtinti.
– Nepaisant to, kad jūs buvote Donecke konflikto pradžios metu, diagramoje kariniai veiksmai pristatomi epizodiškai. Kodėl?
– Mano diagrama vis dėlto pasakoja anglies istoriją: jos gavyba, pardavimas ir kapitalo uždirbimas. Šis procesas daug geriau matomas, kai atvyksta Johnas Hughesas. Londono kapitalas atvyksta investicijų forma, kad būtų pradėta anglies gavyba ir geležies gamyba. Pelnas, kurį generuoja ši veikla, siunčiamas atgal, į Didžiosios Britanijos bankų sistemą.
Po to, sovietiniais metais, įvyksta nacionalizacija, po to išaušta 1990-ieji ir prasideda privatizacija, įmonių sugrąžinimas į privačias rankas. Tas procesas užtruko gana ilgai, vyko mafijos karai, žuvo daug žmonių, įmonės jėga pereidavo iš vienų rankų į kitas. Galų gale nusistovėjo balansas tarp Sergejaus Tarutos ir Rinato Achmetovo. O kitas etapas – tai apgalvotas, neskubrus šachtų uždarymas pagal tam tikrą modelį. Supratau tai pagyvenęs Donbase. Anglies pramonė išgyvena krizę. Siekiant pelno labiau apsimoka, kai šachtos dirba nelegaliai, dėl to anglis tampa pigesnė, o oligarchai gali išvežti pelną, pardavę ją juodojoje rinkoje – vietoje to, kad dirbtų pagal įstatymus ir mokėtų mokesčius.
– Dėl to jūs ekspozicijoje pakabinote Donecko žemėlapį? Kad parodytumėte, iš kur išveža anglį?
– Miesto plane galima įžvelgti traumą, apie kurią kalbėjau. Donecką projektavo aplink anglies šachtas. Nieko panašaus nerasite Vakarų Europoje, nes šachtas visada stengiamasi atskirti nuo tų vietų, kuriose gyvena žmonės. Ir tai dar kartą priverčia mane pagalvoti apie tai, kad anglies gavyba – tai tik pinigų gavybos būdas, o ne pretekstas pagalvoti apie žmonių komfortą.
Doneckas – funkcionuojantis miestas, tačiau tuo pat metu tai pavyzdys to, kaip mažai norima suteikti komforto jo gyventojams. Raudonos vėliavėlės žemėlapyje – tai šachtos, miesto ribose jų beveik dvi dešimtys. O vos už kelių šimtų metrų nuo miesto centro įkurta metalurgijos gamykla.
– Panašu, kad jūsų darbas nėra baigtinis, per kelis mėnesius, kol vyks paroda, jūs ketinate laiko skalę papildyti naujausiais įvykiais?
– Iš pradžių buvo planuota, kad paroda bus surengta „Izoliacijoje“ ir jos atidarymas įvyks minint J.Hugheso gimtadienį. Bet prasidėjo karas. Iki tol maniau, kad diagramoje demonstruosiu, kas vyksta su kapitalu, gautu iš anglies, bet neįtariau, kad prasidės karas ir man teks ir jį įtraukti į savo darbą. Aš nenorėjau, kad mano kūrinys būtų politinis, bet dabar jis kaip tik pavirto į politinį.
Doneckas pastatytas ant karo pramonės pamatų, o dabar istorija kartojasi. Jeigu miestas sąmoningai pastatytas ant prievartos, prievarta visada sugrįš.
Nepaisant to, kad taip įvyko, aš nenorėčiau pernelyg susitelkti ties karo tema. Ir aš pasistengiau sufokusuoti dėmesį į medžiagas, geologiją. Prasidėjus karui atsirado galimybė parodyti anglies kelią, nes vienu metu ją gabendavo į Rusiją, kad paskui grąžintų į Ukrainos vyriausybės kontroliuojamą teritoriją, kadangi ji skirta joje esančioms įmonėms.
Kita vertus, karas privertė mane pamatyti, kad Doneckas visada buvo mūšių už jo kontrolę ir jo resursus vieta. Antrojo pasaulinio karo metu miestas du kartus buvo sugriautas: iš pradžių tai padarė Raudonoji armija, vykdžiusi išdegintos žemės politiką, po to nacistai. Ir visa tai dėl visiems reikalingos pramonės, dėl geologijos. Svarbu pažymėti, kad Doneckas apskritai buvo įkurtas kaip karinio pramoninio komplekso dalis.
Pasirausiau Pietų Velso archyvuose, kuriuose išliko daug J.Hugheso inžinierių dokumentų (po revoliucijos jie išvežė į Didžiąją Britaniją visus dokumentus, susijusius su gamyba), ir aptikau pirmosios J.Hugheso kompanijos, kuri – likimo ironija – vadinosi „Novorosija“ (New Russia Company) steigimo sutartį.
Ten rašoma, kad kompanija įkuriama turint tikslą gaminti variklius, krovininius ir keleivinius geležinkelio vagonus, lenteles geležinkelio eismo tvarkaraščiams, visų rūšių riedmenis ir bėgius. Bet vėliau įstatai buvo pakeisti ir ten atsirado žodžiai apie šarvų, skydų ir kitų metalinių karo paskirties gynybos įrenginių gamybą, ginklus, amuniciją ir kitus karybai būtinus daiktus. Kitaip tariant, Doneckas pastatytas ant karo pramonės pamatų, o dabar istorija kartojasi. Jeigu miestas sąmoningai pastatytas ant prievartos, prievarta visada sugrįš.
