Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 10d. 18:02

Kuratorė Yana Foqué: įvaizdis, jog menininkas dirba vienui vienas, padeda lengviau parduoti kūrinį

Parodos akimirka Interviu
Arno Strumilos / 15min nuotr. / Parodos akimirka

Šiuolaikinio meno centre atidaryta paroda „Who's Werner?“, kviečianti atsigręžti į pasižymėjusius mąstytojus, amatininkus ar gyvenimo partnerius, kurie ilgą laiką bendradarbiavo su žymiais menininkais, tačiau nesulaukė tokio paties pripažinimo.

Parodos pavadinimas norodo į 1981-aisiais metais sukurtą Martino Kippenbergerio kūrinių seriją „Lieber Maler, Male Mir“ („Mielas tapytojau, tapyk mane“). Menininkas pasamdė profesionalų afišų tapytoją, vardu Werneris, nutapyti keletą didelio formato portretų, kuriuose vaizduojamas Kippenbergeris. Nors Kippenbergeris pripažino Wernerio indėlį į šį projektą, tačiau apie patį Wernerį lig šiol nežinome nieko, tik jo pirmąjį vardą.

Apie parodos koncepciją, vienišo menininko vaizdį ir kūrybinio bendradarbiavimo praktikų paieškas pasakoja parodos kuratorė Yana Foqué.

– Paroda kelia klausimą „Who's Werner?“ (Kas tas Werneris?). Ar jūs buvote pirmoji, uždavusi šį klausimą ir sukūrusi parodos koncepciją?

– Taip, parodos koncepciją sugalvojau aš. Skaičiau Wendellio Berry tekstą „Kodėl aš nepirksiu kompiuterio“ (Why I am Not Going to Buy a Computer). Tai visai kitokios tematikos kūrinys, kalbantis apie lėtą laiką, rūpinimąsi aplinka ir priežastis, kodėl nereikėtų investuoti į nuolatinį savo išmaniojo telefono ir kompiuterio atnaujinimą. Jis pats yra rašytojas ir ūkininkas, o šiame tekste pasakoja, kaip prašo savo žmonos į kompiuterį perrašyti ranka rašytus užrašus, kuriuos ji ir suredaguoja.

Atsakant į šį tekstą, viename leidinyje pasirodė skaitytojo laiškas, kuriame jis ironizavo sakydamas, jog W.Berry išties rado tiesiog tobulą sprendimą – vietoje savo kompiuterio atnaujinimo jis tiesiog paprašo žmonos nudirbti darbą už jį, žmonos, kuri tuo pat metu už jį tikriausiai gali ir skalbti bei tvarkyti namus, o dėl ko nebereikia nei skalbimo mašinos, nei dulkių siurblio.

W.Berry buvo suteikta proga atsakyti į šį laišką. Jis teigė, jog laiške išsakyti teiginiai yra įžūlūs, jog jam nepelnytai priskiriama tirono etiketė, o jo žmona neteisingai laikoma jam paklūstančia užguita moterimi. W.Berry klausė, kodėl skaitytojui į galvą nešovė gerokai draugiškesnės alternatyvos – jog gabūt jo žmonai patinka šis darbas, jog jie puikiai vienas kitą supranta, jog tai yra bendradarbiavimas?..

Tuomet pirmą kartą pradėjau svarstyti apie šią temą, juo labiau, kad pastebėjau tai meninėse praktikose. Dažnai autorius gauna pripažinimą už savo darbą, tačiau jam padeda daug kitų žmonių. Ir ši pagalba neturi nieko bendro su postmodernistinėmis produkcijos idėjomis, kai menininkas sugeneruoja idėją, o kažkas kitas ją įgyvendina. Šioje parodoje kalbama nebūtinai apie tai, jog kažkam kitam patiki savo kūrinio įgyvendinimą, bet apie ilgalaikį bendradarbiavimą, keliant klausimą, kiek ir kokią įtaką garsaus menininko darbui daro kitas žmogus. Žmogus, apie kurį galbūt niekada negirdėjome.

Sąmoningai gręžiausi į vyresniąją menininkų kartą. Nes šiandien, žiūrint į jaunesniąją kartą, sunku pasakyti, kiek laiko jie tęs kūrybinio bendradarbiavimo praktiką – metus, dvejus, penkerius. Didžioji dalis partnerysčių, kurias pristatome parodoje, tęsėsi bent dešimtmetį.

Organizuojant šią parodą pastebėjau, jog jos koncepcija žmonėms kelia daug emocijų. Tačiau šioje parodoje nieko nesmerkiame ir neteisiame – tiesiog norime parodyti tą žmogų, kuris bendradarbiavo su menininku ir nebūtinai dėl to yra žinomas.

Arno Strumilos / 15min nuotr./Parodos akimirka
Arno Strumilos / 15min nuotr./Parodos akimirka

– Kaip dėl paties Wernerio, kurio istorija tapo parodos pavadinimu: ar įmanoma apie šį žmogų sužinoti ką nors daugiau?

– Aš taip stengiausi! (juokiasi). Labai norėjau šią istoriją pristatyti ir ekspozicijoje. Bet, jei nuoširdžiai, net nesu visiškai tikra, ar Werneris yra tikras žmogus, ar veikiau Martino Kippenbergerio pareiškimas. Nes surasti ką nors apie šį asmenį – be galo sunku.

– Kodėl svarbu apie tai kalbėti? Kaip žinojimas apie lig šiol garsiau nenuskambėjusias kūrybinio bendradarbiavimo istorijas keičia mūsų supratimą apie meno pasaulį?

– Man atrodo, jog menui tampant preke, preke, kurios gamybą inicijuoja nebe bažnyčia ar valstybė, meno pasaulyje toliau sistemingai palaikomas menininko, kuris dirba vienui vienas, įvaizdis. Net jei už jo nugaros yra dar penki žmonės, įsitraukę į kūrybos bei gamybos procesus. Tai glaudžiai susiję su tuo, jog tokią istoriją lengviau papasakoti ir dėl to tampa lengviau parduoti menininko kūrinius.

Manau, kartais reiktų mažiau dėmesio skirti autorystei ir visiems šiuo klausimu šiek tiek nusiraminti (juokiasi). Ar tikrai taip svarbu žinoti, kas buvo genijus? Daug puikių idėjų gimsta pokalbyje, o ne vienam sėdint nuošalyje. Nors tai, žinoma, ne kiekvienam ir neteigiu, kad vienas ar kitas menininkas nėra talentingas autorius, turintis puikių idėjų. Tačiau man įdomu stebėti, kaip idėja gali pasikeisti ir praturtėti, jei nusprendžiama pasitelkti ir kitą žmogų.

– Žinant, kad didžioji dalis šių kūrybinio bendradarbiavimo istorijų nėra plačiai žinomos, kaip pavyko jas atrasti?

– Tai buvo labai sudėtingas procesas. Iš pradžių atlikau tyrimą vieno muziejaus archyve, kuriame gali rasti ne tik autoriaus pavardę, bet ir pavardę žmogaus, kuris buvo atsakingas už kūrinio pagaminimą. Daug dėmesio skyriau ir porų kūrybai – susirasdavau autorių, ieškodavau, kas buvo jo ar jos partneris/partnerė, ir ką jis ar ji veikė. Tačiau paaiškėjo, jog vienas geriausių būdų rasti žmones, prisidėjusius prie kūrybinio ar gamybinio proceso, yra padėkų skilties monografijose peržiūra. Jei pasiknisi giliau, paaiškėja, kad keli žmonės iš tų dešimčių suminėtų pavardžių, buvo ypatingai svarbūs.

Arno Strumilos / 15min nuotr./Parodos akimirka
Arno Strumilos / 15min nuotr./Parodos akimirka

– Kiek kūrybinio bendradarbiavimo pasakojimų yra pristatoma parodoje?

– Parodoje pristatomos 6 bendradarbiavimo istorijos ir kelios paslėptos kolaboracijos. Pavyzdžiui, tipografija. Ekspozicijoje naudojamas „New Rail Alphabet“ šriftas, sukurtas Margaret Calvert, kuri dirbo J.Kinneiro asistente. Iš pradžių, dėl šifro išgarsėjo J.Kinneiras, o vėliau – M.Calvert.

– Kokios istorijos pristatomos parodoje? Kuri iš jų jus pačią palietė labiausiai?

– Man atrodo, kad kiekviena šių istorijų yra labai įdomi.

Pavyzdžiui, nedaug žmonių žino, jog daug Jono Meko filmų buvo sumontuoti kito žmogaus – Elles Burchill. Tai nėra paslaptis, jos pavardę galima rasti kredituose, tačiau daugelis mano, jog kadangi jo filmai yra videodienoraščiai, montažą taip pat atliko pats J.Mekas. E.Burchill su J.Meku bendradarbiavo iki pat jo mirties. Prieš mirtį jis vis dar dirbo prie vieno filmo ir būtent E.Burchill baigs jo montažą, jau be J.Meko šalia. Nes vienintelis žmogus, kuris gali tai įgyvendinti, yra tas, kuris yra perpratęs autoriaus kūrybinį procesą.

Tikriausiai garsiausias vardas šioje parodoje yra Johno Baldessari. Iš Detroito kilęs ir į Los Andželą persikėlęs Normanas Leichas buvo samdomas muziejų ir galerijų, kad ištapytų menininkų vardus – J.Baldassari jis ir sutiko tapydamas jo vardą ant ekspozicijų salės durų. Nuo to laiko jie pradėjo bendradarbiauti.

Parodoje pristatome labai skirtingus pasakojimus, tačiau vienos istorijos išsirinkti tikrai negalėčiau.

– Paroda vėliau keliaus į Amsterdamą. Kaip pasikeis ekspozicija?

– „Kunstverein“ projektų erdvė, kur bus pristatoma paroda, yra gerokai mažesnė, ir tai, žinoma, turės įtakos tam, kaip paroda atrodys. Tai apskritai yra labai žaidybiška erdvė, todėl ir paroda, tikėtina, atrodys mažiau muziejiška.

Svarstau idėją vietoje sprendimo pristatyti visas bendradabiavimo istorijas vienu metu, kiekvienos jų ekspozicijai skirti po vieną savaitę. Galbūt taip pat būtų įdomu įtraukti ir menininką ar duetą, kuris aktyviai kūrė Amsterdame.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:07
01:20
02:44

Esports namai