Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2021 11 02, 07:58

Laidotuvių fotografijos ir jų dalyviai: ką pasakoja nuotraukos prie mirusiojo karsto?

Laidotuvių apeigos ir ritualai užima išskirtinę vietą visose kultūrose bei tradicijose. Lydimas gausių valgių, ilgiausių giedojimų ir budėjimų, atsisveikinimas su mirusiu artimuoju kiekvienam dalyviui turėjo priminti ir jo paties mirtingumą bei amžinojo gyvenimo viltį.
Irena Giedraitienė. Laidotuvių fotografijos Tema
Irena Giedraitienė. Laidotuvių fotografijos

Viena keisčiausių, mūsų akimis, šios tradicijos dalių – tai pastarąjį šimtmetį Lietuvoje gyvavusi tradicija drauge su visais apeigų dalyviais fotografuotis šalia mirusiojo karsto namuose, lauke prie namo ar bažnyčios. Tokių nuotraukų, tarp kitų svarbių gyvenimo įvykių, dar galime rasti savo senelių bei tėvų albumuose. Tiesa, kartais šios nuotraukos, vengiant prisiminti netekties skausmą, laikytos atskirai juoduose vokuose, taip jas tartum pažymint amžinu gedulu.

Apie laidotuvių fotografijų tradiciją ir siužetus, šeimų albumuose nugulusias mirusių artimųjų nuotraukas bei šio žanro tęstinumą XXI amžiuje pokalbis su menotyrininke Agne Narušyte bei fotografu Klaudijumi Driskiumi.

Fotografija – tai pratęstas gyvenimas

Mirties bei mirusiųjų atvaizdavimas – nuo seno įvairiose kultūrose gan plačiai paplitęs reiškinys, gyvavęs dar toli iki fotografijos išradimo. Pomirtinės kaukės savo esme atliko tą patį vaidmenį, kokį vėliau perėmė tapyba bei fotografija – ateičiai išsaugoti žmogaus atvaizdą, o tokiu būdu – ir pasakojimą apie jį. Šitaip žmonės bandė įveikti laiką pasinaudodami tomis vizualinėmis priemonėmis, kurios tuo metu jiems buvo prieinamos.

Tačiau, anot menotyrininkės A.Narušytės, tiek pomirtinę kaukę, tiek ir nutapytą portretą, galėjo sau leisti tik žymiausi ir turtingiausi savojo laikmečio žmonės. Štai kodėl mes žinome, kaip atrodė karaliai bei karalienės, popiežiai, bajorai ar poetai, bet ne paprasti žmonės. Tačiau šią situacija XIX amžiaus pirmoje pusėje iš esmės pakeitė fotografija, kuri žmogaus atvaizdo privilegiją padarė prieinama gerokai platesniam žmonių ratui.

Mirę žmonės bei jų laidotuvės pradedami fotografuoti iškart, kai tai tampa įmanoma padaryti techniškai.

Pasak A.Narušytės, mirę žmonės bei jų laidotuvės pradedami fotografuoti iškart, kai tai tampa įmanoma padaryti techniškai. „Jau XIX a. antroje pusėje imta fotografuoti mirusius vaikus – tokiu būdu tėvai bei artimieji bandė išsaugoti jų atvaizdus. Neatsitiktinai daugelyje šio tipo nuotraukų siužetai sukomponuojami taip, kad vaikai atrodytų tartum būtų trumpam prisnūdę ar natūraliai sėdintys namų aplinkoje. Kitaip tariant – imituojama juos esant gyvus. Kartais šiam įspūdžiui sustiprinti būdavo net atmerkiamos jų akys arba ant užmerktų vokų nupiešiami vyzdžiai. Šiose istorinėse nuotraukose mirusieji fotografuojami ir atskirai po vieną, ir drauge su savo artimaisiais – tėvais, broliais ir sesėmis“, – pasakojo menotyrininkė.

Nors mirusiojo fotografavimas šiandien mums atrodo itin makabriškai, o tokios nuotraukos kelia baimę ir pasibaisėjimą, tačiau anais laikais žmonėms tai buvo vienintelis kiek lengviau prieinamas būdas išsaugoti artimojo žmogaus atvaizdą.

Anais laikais žmonėms tai buvo vienintelis kiek lengviau prieinamas būdas išsaugoti artimojo žmogaus atvaizdą.

„Kadangi tuomet fotografija nebuvo taip plačiai paplitusi kaip įprasta šiandien, retas turėjo gyvų savo artimųjų fotografijas. Tačiau žmogui, ypač vaikui, netikėtai mirus, artimieji suskubdavo įamžinti jį tartum gyvą. Kad ir kaip tai keistai atrodo mums dabar, tačiau maždaug prieš pusantro šimto metų gyvenusiems žmonėms tai buvo galimybė per fotografiją išsaugoti tai, kas pasmerkta nebūčiai, tokiu būdu tartum pratęsiant mirusiųjų gyvenimus“, – teigė A.Narušytė.

Nors ilgainiui šitokia – pastatyminė – mirusių vaikų fotografija ir išnyko, tačiau ji labai tiksliai atspindi pirminę fotografijos, kaip būdo įamžinti atmintį, užduotį.

Mirties įvykio dalyviai ir siužetai

Nors tikslių duomenų, kada Lietuvoje paplito laidotuvių fotografijos, ir nėra, tačiau tai galima sieti su XX amžiaus pradžia, kai dėl technologinio paprastėjimo fotografai galėjo išeiti iš savo studijų ir fotografuoti žmones bei judesį gerokai lengvesnėmis sąlygomis.

Šitaip mūsų prosenelių bei senelių fotografijų albumuose šalia kitų svarbiausių gyvenimo siužetų – krikštynų bei vestuvių – atsirado ir laidotuvių siužetai. Tokiu būdu, anot fotografo Klaudijaus Driskiaus, laidotuvių ritualai, tarp kurių ir fotografavimas prie mirusiojo karsto, atspindi tiek bendruomenės svarbą konkretaus žmogaus gyvenime, tiek ir žmonių santykį su mirtimi.

Laidotuvių ritualai atspindi tiek bendruomenės svarbą konkretaus žmogaus gyvenime, tiek ir žmonių santykį su mirtimi.

Anot jo, įvairiuose Lietuvos regionuose laidotuvių detalės, ritualų akcentai galėjo skirtis, tačiau šio įvykio dalyvių fotografavimasis prie mirusiojo karsto pastebimas visame krašte. Beje, tokį patį siužetą fotografas yra atradęs ir Aukštaitijoje gyvenusių sentikių albumuose, o tai leidžia daryti prielaidą, kad šitokia tradicija buvo paplitusi gerokai plačiau ir už Lietuvos ribų.

Dominuojantis laidotuvių fotografijų siužetas – tai artimųjų bei visų susirinkusių fotografavimasis prie mirusiojo karsto. Šis vaizdas – esminė visų laidotuvių fotografijų dalis.

Tačiau taip pat buvo kuriamas ir reportažinis laidotuvių pasakojimas, kuomet fiksuoti svarbiausi palydėtuvių etapai: gedėjimas, artimųjų atsisveikinimas prie mirusiojo, karsto išnešimas iš namų, palydos į bažnyčią arklių tempiamu vežimu ar berželiais apkaišytu sunkvežimiu, iškilmingas karsto padėjimas bažnyčioje, procesija su kunigu ir vėliavomis į kapines, maldos prie kapo duobės, karsto nuleidimas į duobę, užkasimas bei naujai supiltas kapas drauge su artimiausiais žmonėmis.

Dominuojantis laidotuvių fotografijų siužetas – tai artimųjų bei visų susirinkusių fotografavimasis prie mirusiojo karsto.

Pasak menotyrininkės A.Narušytės, įdomu tai, kad pokariu šią laidotuvių tradiciją išeivijos lietuviai perkėlė net į Ameriką. „Mirus kokiam giminaičiui, mano tėvai iš Amerikos sulaukdavo nuotraukų, kuriose, kaip buvo įprasta ir Lietuvoje, prie mirusiojo karsto fotografuodavosi visi į laidotuves susirinkę žmonės. Nežinau ar laidotuvių fotografija gyvavo ir tarp vietinių amerikiečių, tačiau ji tapo neatsiejama Amerikos lietuvių gyvenimo dalimi net ir toli nuo tėvynės“, – pasakojo A.Narušytė.

Anot jos, nors ši tema išties mažai tyrinėta bei aprašyta, tačiau laidotuvių fotografija nėra išimtinai Lietuvos atminties kultūros dalis – panašių siužetų, kur aplink mirusįjį susirinkę giminaičiai, galima aptikti ir kituose kraštuose, pavyzdžiui, Baltarusijoje. Tačiau reportažai apie paprastų, o ne tik garsiųjų ir žymiųjų žmonių, laidotuves Lietuvoje yra išskirtiniai.

Mirtis suburia, fotografija liudija

Kodėl žmonėms taip svarbu buvo fotografuotis prie mirusiojo karsto, o paskui šias nuotraukas laikyti drauge su kitomis gyvenimo fotografijomis, A.Narušytės teigimu, galėtų atsakyti fotografijos kaip liudijimo funkcija: „Įsiamžinę su mirusiuoju, artimieji tampa mirties fakto liudininkais ir tokiu būdu jie visi drauge patvirtina neginčytiną realybę. Neatsitiktinai tokios nuotraukos būdavo išsiuntinėjamos ne tik visiems laidotuvių dalyviams, bet ir negalėjusiems jose dalyvauti. Turėdami nuotraukoje įamžintą įvykį, žmonės jį pripažįsta ir bando susitaikyti su pačiu mirties faktu“, – teigė A.Narušytė.

Pasak menotyrininkės, žymus prancūzų sociologas Pierre‘as Bourdieu į laidotuvių dalyvių fotografijas siūlė žvelgti kaip į šeimyninių santykių įtvirtinimą. „Artimojo netektis suburdavo erdvėje išsibarsčiusią giminę, o sustoję šalia mirusiojo palaikų, jie paskutinį kartą įsiamžindavo visi drauge. Tad artimųjų susibūrimas – viena esminių šio perėjimo į kitą gyvenimo etapą ritualo dalių, kuriame dalyvauja visa giminė“, – sako A.Narušytė.

Neatsitiktinai tas pats motyvas kartojasi ir krikštynų bei vestuvių fotografijose, kuriose šventės dalyviai apstoja kūdikį su krikšto tėvais ar jaunuosius, ir tokiu būdu tampa šio įvykio liudininkais.

Tačiau, kaip pažymėjo A.Narušytė, į šias fotografijas sociologas siūlė pažvelgti ir labai praktiškai: jose užfiksuota ir tai, kas atvyko į mirusiojo palydas, o kas – ne. „Tokiu būdu, per šį vieną svarbiausių egzistencinės patirties ritualų būdavo patvirtinamas šeimos ryšys, sąjunga bei artumas. Šitaip ne tik išreiškiama pagarba išėjusiam žmogui, bet kartu ir parodoma savotiška ištikimybė šeimai, giminei, bendruomenei“, – teigė menotyrininkė.

Fotografas K.Driskius, maždaug nuo 1975 metų pats ketvirtį amžiaus fotografavęs laidotuves, pastebėjo, kad nuotraukos šalia mirusiojo karsto užtinkamos daugelio vyresnio amžiaus žmonių šeimos albumuose. Maža to, jos net būdavo paveldimos kaip dalis šeimos istorijos: kol yra žmonių, kurie gali įvardyti asmenis fotografijose, tol tie žmonės yra gyvi kitų atmintyje.

„Pamenu, rengdamas vieną iš knygų, ieškojau fotografijos, kurioje mano herojus būtų nusifotografavęs drauge su penkiais savo sūnumis. Tačiau jo šeimos albume tokios nuotraukos nebuvo. Maža to, gyvas būdamas jis nenusifotografavo nei su trims, dviem ar bent vienu savo sūnumi. Tačiau prie jo mirusio karsto stovi visi penki“, – teigė K.Driskius.

Anot jo, į šį laidotuvių fotografijų siužetą galima žvelgti ir kaip į simbolinę gyvųjų skolą mirusiajam už tai, kad, jam esant gyvam, per mažai buvo bendrauta ir praleista laiko drauge. „Fotografija prie karsto – tarsi amžinojo buvimo kartu iliuzija: štai dabar mes esame drauge, kad ir kas benutiktų“, – teigė K.Driskius.

Fotografavimasis kaip ritualas

Pats fotografavęs gausybę laidotuvių, į fotografavimo aktą K.Driskius siūlo žvelgti kaip į tam tikrą ritualą, įvykį įvykyje. „Man rodos, savo dalyvavimu šermenyse bei laidotuvėse, fotografas tartum sugerdavo slogią nuotaiką, prablaškydavo artimųjų aimanas bei sielvartą. Sustoti prie mirusiojo karsto fotografijai – tai trumpam atsitraukti nuo įvykio tikrumo ir jo siaubo. Tokiu būdu artimieji su fotografu lyg dalijasi savo netektis skausmu“, – teigė pašnekovas.

Šermenyse matydamas nesibaigiančias eiles artimųjų, giminių, kaimynų, laukiančių fotografavimosi šalia mirusiuoju akimirkos, pats K.Driskius dažnai savęs klausdavo, kokia yra viso šio fotografavimosi prasmė, kam visa tai reikalinga?

Sustoti prie mirusiojo karsto fotografijai – tai trumpam atsitraukti nuo įvykio tikrumo ir jo siaubo.

„1995 metais, – prisimena jis, – fotografavau vienas laidotuves Utenos mieste, kur lėtai slenkant giminių eilėms, teko įamžinti jų būrelius prie mirusiojo karsto. Iš esmės šiame procese niekas nesikeisdavo – scenografija, aplinka, mirusysis centre – viskas taip pat, ir tik gyvieji už jo – vieni nueina, kiti ateina... Pamenu, nuleidau savo fotoaparatą ir kurį laiką nieko nefotografavau. Tačiau netikėtai iš vienos mirusiojo giminaitės išgirdau priekaištą – kodėl jūs nefotografuojate? Tuomet supratau, kad pats fotografavimas ir yra įvykis, kuris įamžina paskutines akimirkas čia, žemėje, praleidžiamas su tuo, kuris išlydimas į amžinybę.“

Pasak menotyrininkės A.Narušytės, anuomet, kai laidotuvių fotografijos buvo natūrali gyvenimo dalis, žmonės visiškai kitaip žvelgė ir į patį nenumaldomai artėjančios mirties faktą. Tokiu būdu, per dalyvavimą savo artimųjų laidotuvėse bei nuotraukas prie savo giminaičių ar kaimynų karstų, jie ir patys bandė prisipratinti savo pačių mirtį.

Anuomet, kai laidotuvių fotografijos buvo natūrali gyvenimo dalis, žmonės visiškai kitaip žvelgė ir į patį nenumaldomai artėjančios mirties faktą.

„Mano viena močiutė buvo siuvėja. Sau bei kitai močiutei ji buvo pasiuvusi įkapes. Iš vaikystės pamenu epizodą, kaip toji matuojasi jai atvežtas laidotuvių drabužius, apžiūrinėja save veidrodyje, kaip atrodo, ar gražiai šios įkapės krenta... Manau, kad ji ne tik tikrino, kaip atrodys mirusi su šiais drabužiais, bet ir kaip žiūrėsis įamžinta fotografijoje pati gulinti karste tarp savo artimųjų“, – teigė A.Narušytė.

Tai, anot menotyrininkės, atskleidžia šių žmonių racionalų ir net labai praktišką požiūrį į savo pačių mirtingumą. „Neatsitiktinai daugelis jų taupomojoje kasoje būdavo atsidėję specialų fondą savo laidotuvėms, pasisiuvę įkapes, o kartais ant aukšto net laikydavo sau nusipirktą karstą. Tai tik parodo, kad laidotuvių ritualai turi būti atliekami teisingai, kad po jų, – anot A.Narušytės, – vėl galėtų nusistovėti įprasta tvarka.“

Ištrinta mirtis

Požiūris į mirtį bei gedėjimo ritualus kito keičiantis laikmečiams. Tačiau artėjant XX amžiui, mirtis vis labiau buvo bandoma išstumti iš žmonių gyvenimų ir kasdienių apmąstymų. Tai, pirmiausia, sietina su geresne sveikatos priežiūra ir ilgėjančia gyvenimo trukme.

Žvelgiant į laidotuvių fotografijas, taip pat galima pastebėti kintančio laikmečio, kultūros bei tradicijų ženklus. Tarpukariu iškilmingiausia fotografija buvo daroma prie bažnyčios kartu su kunigu, gedulo vėliavomis ir visais atsisveikinimo dalyviais. Sovietmečiu, valdžiai bandant žmones atriboti nuo bažnyčios, tokių fotografijų pasitaiko labai retai, o šventoriaus aplinką keičia iškilmingas fotografavimasis prie namų. Taip pat, atsiradus automobiliams, išnyko ir lėtos procesijos paskui karstą eisena iš bažnyčios iki kapinių. „Pats gyvenimas keitė tradicijas, o fotografai prie to prisitaikė“, – teigia A.Narušytė.

Žvelgiant į laidotuvių fotografijas, taip pat galima pastebėti kintančio laikmečio, kultūros bei tradicijų ženklus.

Pasak menotyrininkės, šiandien mes gyvename jaunystės bei sveiko gyvenimo kulto laikais, kai, rodos, mirtis išvis neegzistuoja.

„Mes norime matyti tik gražius, sveikus ir laimingus žmones, o mirtis šiame paveiksle visiškai nedera. Štai kodėl ji suvokiama kaip patologija, nukrypimas nuo gyvenimo, kurio visais įmanomais būdais reikia vengti. Žmogus įprastai dabar miršta ne namuose, o ligoninėse, tokiu būdu iš artimųjų yra atimama net galimybė būti su juo paskutines gyvenimo valandas ar minutes. Pastaruoju metu paplitusi mada kūną kremuoti taip pat tartum užglaisto, pagražina patį mirties faktą: atėję atsisveikinti su mirusiuoju, mes matome ne jo sustingusį kūną, kurį apleido gyvybė, bet estetišką urną. Šitaip išvengiame bauginančio, tačiau natūralaus susitikimo su neišvengiamybe ir pačiu mirties faktu“, – teigia menotyrininkė.

Maža to, pasak jos, dabar šermenų metu dažnai yra rodomos skaidrės su mirusio žmogaus gyvenimo fotografijomis ir šitaip sukuriama iliuzija, kad jis tebėra gyvas.

Dabar šermenų metu dažnai yra rodomos skaidrės su mirusio žmogaus gyvenimo fotografijomis ir šitaip sukuriama iliuzija, kad jis tebėra gyvas.

„Mirties perėjimo ritualo metu, – teigia A.Narušytė, – anksčiau buvo naudojami mirties įvaizdžiai: kaukolės, juodos vėliavos, gedulingos giesmės. Maža to, pati akistata su negyvu kūnu buvo šiurpinanti, tačiau ir tiesmuka savo akivaizdumu: žmonėms tekdavo ištverti trijų dienų atsisveikinimą, kurio metu artimojo kūnas imdavo keistis, skleisti salsvą kvapą. Atsisveikinant dar būdavo įprasta pabučiuoti atšalusį kūną – tai sukrečianti patirtis, kuri verčia pripažinti tai, kas yra neišvengiama. Tuo tarpu dabar mirtis yra užmaskuojama gyvenimą liudijančiais pasakojimais bei detalėmis. Šitaip mes visais įmanomais būdais bandome save įtikinti tuo, kad mirtis tiesiog neegzistuoja.“

Mirusiojo kūną pakeitus urna, ilgus raudojimus – skubiu atsisveikinimu, giminės bendrystę – fragmentišku dalyvavimu, belieka pripažinti, kad ir maždaug šimtmetį gyvavusi fotografavimosi prie mirusiojo karsto tradicija šiandien jau yra išnykusi.

Išnykusi laidotuvių fotografijų tradicija pamažu gali mirti nepalikusi net ir dokumentinių liudijimų fotografijose, nes mūsų santykis su mirtimi bando nuneigti net ir jų egzistavimo faktą

Kaip teigia K.Driskius, paskutinį kartą šeimos laidotuves fotografavęs apie 2000-uosius, dabar fotografas šiose apeigose yra nepageidaujamas, nes niekas nebenori būti fotografuojamas tokiomis akimirkomis, taip pat niekam nebereikalingos ir nuotraukos, liudijančios tai, kas bandoma nuneigti.

„Žmonėms nebereikia šio skaudaus atminimo, slogaus atsisveikinimo akimirkų – laidotuvių fotografijos gyvenimo kupinuose albumuose tik sugadintų visą malonumą ir džiaugsmą“, – ironiškai teigė fotografas.

Maža to, kaip pastebėjo A.Narušytė, dėl mūsų laikmečio požiūrio į mirtį ir jos ritualus, iškeliaujant mūsų seneliams bei tėvams, nebelieka žmonių, kurie dar atsimena ir gali įvardyti senosiose šeimos albumų fotografijose įamžintus asmenis, todėl iškyla grėsmė net ir pačioms nuotraukoms – ypač laidotuvių fotografijoms, kurios atsiduria ugnyje ar sendaikčių turguose.

„Išnykusi laidotuvių fotografijų tradicija, pamažu gali mirti nepalikusi net ir dokumentinių liudijimų fotografijose, nes mūsų santykis su mirtimi bando nuneigti net ir jų egzistavimo faktą“, – teigė A.Narušytė.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą