Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Prenumeruoti

„Laukiant kito atėjimo“: saugi paroda be lenkų ultrų ir „w“

Šiuolaikinio meno centre veikiančios parodos „Laukiant kito atėjimo“ pretekstu tapo šiais metais minimas Lenkijos ir Lietuvos nepriklausomybių atkūrimo šimtmetis. Nepaprastai aktuali ir reikalinga paroda galėtų būti labai gera, jei nebūtų tokia korektiška ir nuosaiki, tarsi sukuruota pagal viešosios diplomatijos vadovėlį.
Ekspocizija „Laukiant kito atėjimo“
Ekspocizija „Laukiant kito atėjimo“ / Luko Balandžio / 15min nuotr.

Toks teksto pradžioje iškeltas priekaištas greičiau yra neišsipildęs lūkestis parodoje pamatyti menininkų reakcijas į vis dar įtampos pilnus dvišalius kultūrinius santykius, dar gajus tautinius stereotipus ir duobėtą kaip Lenkijos keliai mūsų bendrą istoriją. Štai ir mažytė provokacija, kurių parodoje pritrūko kaip Poznanės „Lech“ komandos sirgalių, 2013-aisiais tribūnose iškėlusių skandalingajį plakatą su užrašu „Lietuvių chame, klaupkis prieš lenkų poną“ („Litewski chamie klęknij przed polskim panem“).

Tai nereiškia, kad menas turi taikyti ar atkartoti nesantaiką kurstančius metodus. Tai reiškia, kad jis privalo juos į mus atgręžti – parodyti jų absurdą, dėvėjimąsi ar atsinaujinimą. Gana akivaizdu, kad tokių kontroversiškų procesų mūsų kasdienybėje vis dar apstu, todėl svarbu į juos reaguoti net ir šiuolaikinio meno parodose. Šiuo požiūriu trijų kuratorių Annos Czaban, Jarosławo Lubiako ir Ūlos Tornau sudėliota ekspozicija gali pasirodyti saugi, kiek hermetiška ir atspari geopolitinėms aktualijoms, kasdienybės memams, konkretiems istoriniams vingiams, Juzefui Pilsudskiui ar Adomui Mickevičiui. Galiausiai, netgi raidei „w“.

Štai kodėl bene labiausiai provokuojančiu kūriniu parodoje tampa Ievos Rojūtės instaliacija „Kažkas juose ten yra...“. Tai požiūrį į Vilniaus krašte gyvenančius lenkus apibendrinantis darbas, kuriuo menininkė pasakoja apie persiklojančias kalbas ir kultūras bei nepritapimą nė vienoje iš jų. Atsitiktinumas ar ne, bet iš dviejų blizgių nuo lubų krentančių užuolaidų sudaryta instaliacija primena apverstą Lenkijos vėliavą. Subtilus menininkės gestas dekonstruoja pilietybės ir tautybės santykį, su švelnia ironija užfiksuoja šio santykio klaidas ir paklaidas.

Kol kas eksponuojama Vilniuje, paroda kiek kita dalyvių sudėtimi spalį persikels į Varšuvą. Galima tik spėlioti, kiek antroji jos dalis Ujazdowski pilies Šiuolaikinio meno centre bus „įvietinta“ ir atlieps ten vyraujančias nuotaikas. Vis dėlto, gana akivaizdi kuratorių pastanga pradžioje minėtą geopolitinį pretekstą konvertuoti į parodą apie heterotopiją (tuo pat metu esančią ir nesančią vietą) jau čia, Vilniuje, projektą pavertė gana universaliu ir „nuvietintu“. Galėjusi būti rimta paroda apie Lenkijos ir Lietuvos santykius, „Laukiant kito atėjimo“ tapo tiesiog lenkų ir lietuvių menininkų paroda apie globalią temą. Tiesa, tarsi su maža išlyga čia dalyvavęs islandas Styrmiras Örnas Guðmundssonas performansu atliko visos Europos būklės diagnostiką.

Vizualiai pabira ir lyg Agnieszkos Kalinowskos videoprojekcijoje pati save valganti paroda tapo tos dar besikuriančios arba jau spėjusios sunykti heterotopinės vietos iliustracija. Tad vargu, ar Cezario Poniatowsio didžiosios ŠMC salės viduryje įkurdintuose sukežusiuose „Namuose“ būtų prasminga ieškoti tiesioginių aliuzijų į šlovingą Abiejų Tautų Respublikos istoriją ir tragiškus jos padalinimus. Greičiau tai liudijimas apie šiandieną – ne tik spurdančią už parodos sienų, bet ir besispardančią čia, šiuolaikinio meno pavidalu.

Ekspozicija puikiai atspindi tokio meno estetinį poslinkį – šios kategorijos apvertimą arba visišką jos panaikinimą. Tendenciją kurti trūkumų, purvo, grubaus apdorojimo ir netvarkos kupiną meną geriau apibūdina angliškas terminas messthetics. Geriau pagalvojus, šis glotniems reklaminiams vaizdams ir sufabrikuotiems gyvenimams besipriešinantis menas tampa net kiek per tiesmuku tokios pat painios kasdienybės komentaru.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Ekspocizija „Laukiant kito atėjimo“
Luko Balandžio / 15min nuotr./Ekspocizija „Laukiant kito atėjimo“

„Laukiant kito atėjimo“ primena pirmykščio žmogaus urvą arba įvairenybių prifarširuotą olą, kurią po savęs ateities kartoms paliksime be menkiausių iššifravimo užuominų. Šią nuotaiką lyg kamertonas uždavė parodos atidaryme Dainiaus Liškevičiaus atliktas performansas „Entropija / Che fare?“. Apie sinkretiškas ir triukšmingas gyvenimo sąlygas kalbantis darbas nors ir atrodo kaip inkliuzas iš 90-ųjų, patvirtina dar vieną tendenciją – performanso triumfą. Likvidūs ir tik pėdsakus po savęs paliekantys meno kūriniai sutampa su takiomis mūsų tapatybėmis ir laikinai kuriamomis vietomis, kurios čia tapo pagrindiniu parodos leitmotyvu.

Regis, menininkams arba juos atrinkusiems kuratoriams nebeįdomios fizinės ir egzistuojančios teritorijos. Na, nebent jos yra nostalgijos ir ilgesio objektai. Apie vietą, kurią galėjai patirti visu kūnu kalba menininkė Ewa Axelrad, parodoje eksponuojanti metalinę „turniko“ konstrukciją. Ant jos daugelis kiemuose dar tikrai spėjo jei ne dulkinti kilimus, tai bent jau pasikarstyti. Tačiau kur kas labiau menininkus domina istorijos vietų, kurių nepatyrė, kurios, lyg skrajojančios salos, yra nepaslankios tokias istorijas kaupti. Vietų, kuriose galbūt apsigyveno visi kažkur dingę policijos ieškoti žmonės (Kristijono Naglio Zakaro projektas), arba teritorijų, kuriose žmogus niekada nebegyvens (Bartoszo Zaskórskio instaliacija ir piešiniai).

Luko Balandžio / 15min nuotr./Ekspocizija „Laukiant kito atėjimo“
Luko Balandžio / 15min nuotr./Ekspocizija „Laukiant kito atėjimo“

Viena vertus, apie tautas, bendruomenes ir valstybes ištikusią infliaciją prabilusi paroda galėtų būti eksponuojama bet kur, kita vertus, rodoma čia ir Lenkijoje ji virsta tam tikro scenarijaus pranašyste. Greičiausiai ta, kurią sufleruoja parodos pavadinimas, arba ta, apie kurią kalbėjo Hannah Arendt – kad vietos, kuriose nebejausime priežasties būti kartu, pavers mus „maišytų populiacijų būriais“. Jei realybėje šios pranašystės link judame skirtingais greičiais, tai parodą ši būklė jau ištiko.

Štai kodėl labiausiai su lankytojais ekspozicijoje surezonuoja labai feisbukiškas Dariaus Žiūros projektas „Videobandymai“, kurį menininkas siūlė ir Lukiškių aikštei. Visi atėję į parodą ir panorę nusifilmuoti specialiai įrengtoje studijoje, tampa didelio vaizdų archyvo dalimi. Ir juokingai banali tiesa yra ta, kad savanoriškai save suskaitmeninę ir vienai virtualiai Žiūros valstybei dabar priklausantys piliečiai į parodą ateina pasižiūrėti ne ko kito, bet didžiuliame ekrane atsirandančio savęs.

Stebėdamas kas keliolika sekundžių besikeičiančius, daugiausia jau matytus parodose nuolat besilankančiųjų veidus, supranti, kad jų nė velnio neveikia parodos kontekstas. Neatsiranda nė menkiausios net surežisuotos provokacijos, nė vieno Poznanės „Lech“ komandos sirgalio ar Czarny Protest (Juodojo protesto) judėjimo šalininko. Tuomet imi galvoti, kad galbūt paroda iš tiesų pavyko – joje susikūrė ištisas archipelagas, alternatyvių vietų ir valstybių salynas, nekamuojamas problemų nei dėl dujotekių ar geležinkelių, nei dėl tautybių.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Vasarinių padangų sezonas: kur rasti geriausią kainos ir kokybės santykį?
Reklama
Pranešimas apie prašymų dėl triukšmo mažinimo priemonių įgyvendinimo išlaidų kompensavimo priėmimą
Reklama
Atėjo metas apsitverti sklypą: specialistų patarimai
Reklama
„CFMOTO“ tapo naujos motociklų vairavimo akademijos Lietuvoje partneriais
Užsisakykite 15min naujienlaiškius