Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Lipti nematomomis struktūromis“: perlipus projekto finišą

VDA Nidos meno kolonijos paroda Lipti nematomomis struktūromis. Apie ritualines disciplinuojančias praktikas, požeminiame vandens rezervuare Vilniuje, 2016
Nidos meno kolonijos nuotr. / VDA Nidos meno kolonijos paroda „Lipti nematomomis struktūromis. Apie ritualines disciplinuojančias praktikas“ požeminiame vandens rezervuare, Vilniuje, 2016
Šaltinis: 15min
0
A A

„Lipti nematomomis struktūromis: apie ritualines disciplinuojančias praktikas“ – tai trijų šalių (Lietuvos, Norvegijos bei Islandijos), šešių jose įsikūrusių institucijų, tarp kurių projektą organizavusi Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija, ir vienuolikos menininkų kartu su kuratoriais Egle Mikalajūne bei Samiru M’kadmi išplėtotas rezidencijų ir šiuolaikinio meno parodų projektas, trukęs dvejus metus ir kiekvieno savo etapo metu įgavęs vis naujas kūrybinio bendradarbiavimo formas.

Projektas prasidėjo lygiai prieš dvejus metus, 2015-ųjų gegužę, kai bendradarbiauti buvo pakviestas Norvegijoje dirbantis kuratorius Samiras M’kadmi ir paskelbtas kvietimas teikti paraiškas projekte dalyvausiantiems menininkams. 2015 m. rugpjūtį–gruodį trijose šalyse vykusios menininkų rezidencijos, 2016-ųjų balandį persirito į parodų etapą, pirmąją ekspoziciją surengus unikaliose Vilniaus vandens rezervuaro erdvėse (2016-04-29 / 05-15).

Toliau projektas su paroda persikėlė į naujas Nidos meno kolonijos erdves (2016-05-21 / 06-19), Žeimių dvaro sodyboje įsikūrusį rezidencijų centrą JO JO ir „Aikas Žado“ laboratoriją (2016-07-30 / 08-28), kol galiausiai su ketvirtąja ir paskutine paroda finišavo Akershus meno centre Norvegijoje, Lilestriomo mieste (2017-02-10 / 03-12). Taigi, projekto parodoms oficialiai pasibaigus, norisi prisiminti ir aptarti tai, ką galime įvardyti kaip esmingiausius jo koncepcijos elementus, atkreipti dėmesį į šio laike kintančio ir skirtingų aplinkybių veikiamo kūrybinio proceso principus, pasirinktų erdvių specifiką ir tai, kokiomis mintimis galime pasidalyti šiandien, jau įvertinę projekto kūrėjų bei dalyvių nuveiktus darbus.

Paradoksalu tai, jog tokio masto projektą pirmiausia supranti kaip specifinį idėjų, joms pritaikytų meninių formų bei kūrybinių patirčių organizmą – savotišką šiuolaikinio meno idėjų visumos kūną, kurio suvokimui būtina tam tikra disciplina. Net jei nuo pat pradžių lipimo nematomomis socialinėmis struktūromis vaizdinys kviečia kvestionuoti mūsų gyvenimus persmelkusį daugiasluoksnių nuorodų ir prasmių, kurios kasdienybėje virsta sunkiai pastebimais elgesio ritualais ir disciplinarinėmis praktikomis, tinklą, jas analizuojančių parodų kūrimo procesas taip pat virsta autentišku mąstymo, kūrybos, bendradarbiavimo ritualu – tam tikra paraleline meno tikrove, savo esme įgalinančia žiūrovą reflektuoti projekto idėjas.

Menininkai ne veltui akcentuoja ryšį tarp ritualo ir refleksijos, kai „nebereikalingoms“ ar „nepaveikioms“ ritualinėms kasdienybės formoms priskiriamos „istorinė“ ar „simbolinė“ reikšmės, tokiu būdu jas perkeliant į dabartį ir konceptualizuojant. Kitaip tariant – per racionalų mąstymą atsisakant pasenusio ritualo ar pakeičiant jo prasmę ir čia pat įgalinant naują, atliepiantį šiuolaikybės realijas. Projekto parodų pozicija šiuo atveju atsiskleidžia būtent tokio metodo dvilypumą, kai per naujų meninių praktikų sukūrimą įgyvendinama su jomis susijusių problemų analizė.

Meno rezidencijų programų struktūra suponuoja ne tik padidintą įsijautimą – poreikį išgyventi, suprasti naują aplinką, stipriausiai veikiančius jos elementus kartu su jau turimomis žiniomis bei idėjomis perkeliant į naujų darbų kūrimo procesą, bet ir tam tikrą priklausomybę joje iki tavęs egzistavusioms praktikoms, tapsmui didesnės sistemos, bendruomenės dalimi. Taigi, rezidencijoje užgimstanti paroda atlieka kintančios, laike esančios, tačiau organizuotos sistemos vaidmenį, kurios segmentai finišuoja tik suvokdami savo priklausomybę bendroms idėjoms, vietoms, žmonėms, o čia atsiranda ir disciplina.

Pastaroji „laipiojimo nematomomis struktūromis“ kontekste taip pat nevienareikšmė: viena vertus, discipliną esame pratę vertinti kaip individo ar jų grupės paklusimą nustatytoms ar nusistovėjusioms elgesio normoms bei modeliams – tam tikrą vietai ir bendruomenei būdingą taisyklių ir bendrabūvio ritualų paisymą, apibrėžiantį veikiančiųjų vietą aptariamoje visuomenėje, įteisinantį jų vaidmenis ir galios distribuciją. Tačiau disciplinos koncepcija apima ir specializuotų žinių įsisavinimą bei taikymą, kaip, pavyzdžiui, studijas aukštojoje mokykloje ar kažkurios specifinės srities išmanymą (pradedant menu, teise ar antropologija ir baigiant kone bet kokia specializuotos veiklos forma). Taigi, disciplinos koncepcija reprezentuoja ne tik bevalį individo paklusnumą taisyklėms, bet ir savanorišką jos elementų priėmimą bei adaptavimą savo kasdienėje veikloje, grindžiamą tikėjimu, pasitikėjimu, bei dvišaliais santykiais tarp subjekto ir jį reglamentuojančios aplinkos.

Šiame kontekste „Lipti nematomomis struktūromis. Apie ritualines disciplinuojančias praktikas“ nagrinėja ne tiek nusistovėjusių teiginių ar elgesio normų legitimumą, kiek ieško įrodymų bei pagrindo jais tikėti. Menininkų kūriniais įženklintos ritualinės praktikos virsta priežastimi klausti, domėtis vieno ar kito elgesio modelio etimologija ir pagrįstumu, kūriniais ne tik užduodant atvirą klausimą, bet ir steigiant naują, šiuolaikinio meno metodais apibrėžiamą tikrovės praktiką. Skirtingos menininkų aspiracijos bei išraiškos priemonės leidžia stebėti nevienodą požiūrį į struktūras, lemiančias nuolatinį mūsų dalyvavimą rituale, pavadinimu „gyvenimas“, o priverstinis „laipiojimas“ socialinėmis struktūromis tampa kur kas mažiau buitiškas ir vienalytis... O skirtingų menininkų darbams būdingas polinkis į ženkliškumą byloja apie archeologinio požiūrio sąjungą su XXI a. ritualu, kai racionalus simbolinių gestų atpažinimas persilieja su pažadintais pojūčiais bei galimybe juos permąstyti.

Kitas nuo projekto neatsiejamas aspektas yra jam pasirinktos erdvės. Nesileidžiant į specializuotą apybraižą apie jas, būtų galima pasakyti, jog sunku prisiminti kitą pastaruoju metu įgyvendintą šiuolaikinio meno parodą ar projektą, kurio aplinka būtų taip tiesiogiai „įveiksminta“ jo paties tikslams bei poreikiams. Pradedant pirmąja paroda Vilniaus vandens rezervuare, suprojektuotame XX a. pradžioje, ar kalbant apie Žeimių dvaro sodybą Jonavos rajone, kurios konservavimui ir rekonstrukcijai taikoma Lietuvoje dar reta strategija, pateisinanti gyvo ir nepaliaujamai kintančio muziejaus ideologiją.

Jei antrojoje ir paskutinėje projekto parodose kūriniai buvo eksponuoti galeriniame baltame kube, suteikiant jiems grynąją galerinę tabula rasa, kitos parodos pasižymėjo išskirtiniu atstovavimu Vietai. Išryškėjantys sąskambiai ar nesutapimai tarp parodos erdvės ir kūrinių, regis, buvo iš anksto numatyta ir bendrai įvertinta ekspozicinės koncepcijos dalis, atverianti naujus kontekstus bei galimybes menininkų darbams. Be kita ko, sekdami projekto evoliuciją pastebėtume šių dėsningumų motyvus, nulemtus meno rezidentūrų raidos bei paskirų meninių artefaktų bei vietų specifikos, o tai leidžia dar kartą pažvelgti į viso projekto mechaniką, kaip į autentišką discipliną įkūnijantį organizmą.

Apžvelgiant dvejus metus trukusį komandinį darbą, nereikėtų apsiriboti teoriniais apmąstymais apie koncepcijos išpildymą architektūrinėse erdvėse ir sąvokų atstovavimą idėjoms – visų keturių projekto parodų metu vystytos idėjos, nagrinėtos problemos ir surasti meniniai metodai visų pirma atsispindi jas sudarančiuose šiuolaikinio meno kūriniuose, jų konceptualiose bei estetinėse formose, realizuotose vienuolikos projekte dalyvavusių kūrėjų.

Nuo 2016 m. balandžio 29 iki 2017 m. kovo 12 d. Vilniuje, Nidoje, Žeimiuose bei Lilestriome vykusiose parodose publikai pristatyti Tanyos Busse, Victorijos Durnak, Sauliaus Leonavičius ir Vidos Strasevičiūtės dueto, Robertos Narkaus, Kristin Tårnesvik, Mo Abd-Ulla, Eglės Budvytytės, Gunnhildur Hauksdóttir, Berglind Jóna Hlynsdóttir ir Augusto Serapino kūriniai vienu ar kitu būdu tyrinėjo įvairius egzistavimo režimus, meno produkcijos aspektus ir socialinį gyvenimą.

Kvestionuodami giliai įsišaknijusias bendrabūvio praktikas, menininkai manipuliavo sąvokų sistemomis ir estetinėmis kategorijomis, tokiu būdu trikdydami nusistovėjusius mąstymo būdus bei elgesio modelius, siūlydami parodos lankytojui naujai pažvelgti į visuotinai priimtų ir nusistovėjusių konvencijų kilmę, pagrįstumą ar net teisėtumą. Darbai nagrinėjo šiuolaikinio (socialinio) ritualo etimologiją ir tapsmą, jo reikšmę kasdieniame XXI a. visuomenės gyvenime, nepajudinamus įsitikinimus versdami fikcija, o griežtus disciplinos kontūrus keisdami šiuolaikinio meno praktikai būdingu nepatiklumu bei siekiu nenuginčijamose ribose įkurdinti kritinio mąstymo galimybę.

Keturiose parodose išartikuliuotų temų bei klausimų įvairovę (nuo archeo-akustikos, žlugusių tarpasmeninių santykių, progreso troškimo ir neįmanomos jo baimės, Genius loci bei su atmintimi susijusių problemų ir kt.) padeda aprėpti netrumpas, kūrinių apmąstymui skirtas projekto laikas, taigi toliau tekste siūlau atidžiau pažvelgti į keletą projektui sukurtų darbų.

Tanyos Busse radijo programa „Smėlio stebėtojų radijas“ (2016), sutelkta šviečiančio ženklo pavidale, šviesos ir garso pliūpsniu užpildo vandens rezervuaro erdvę kas 30 minučių, taip nelauktai, kaip nelauktai aplanko prisiminimas apie mylėtą ir prarastą, sukeldamas nemalonų silpnumą ir suvokimą, jog prisitaikei – pasidavei kas dieną kintančiam ceremonialui, idant atsikratytum nepatogaus noro abejoti ar laukti pasikartojant to, kas jau nebeturi gyvybės. Tam, kad perteiktų seniai pamirštus pasakojimus, menininkė kuria radijo laidą „Neringa FM“ eteryje, Mirusių kopų bei Naglių gyvenvietės vaizdinį sugrąžindama pačiai Kuršių nerijai. Taigi, nors ir žinome, kad laiko išraiška aptinkama ne jį skaičiuojant, bet stebint, kiek jis trunka, „Smėlio stebėtojų radijas“, rodos, imasi Husserliško „objektyvaus laiko išjungimo“, sudarydamas sąlygas vienam „dabar“ pereiti į kitą „dabar“, nepaliekant tarp jų vakuumo. Kūrinyje fiksuojamas laikas (1974–1978 m. ir 2011–2014 m.) tampa ne baigtinių įvykių postulatais, bet galimybe subjektyviai iš naujo išgyventi pasakojimus, keičiant jų suvokimo perspektyvą.

Kristinos Tårnesvik bei Victorios Durnak darbai parodų kontekste pasirodo kaip skirtingomis priemonėmis įgyvendinti bandymai meninėje formoje įkūnyti bendravimą ir jį lydinčius ritualus. Tårnesvik instaliacijos motyvu pasirenka vietos dvasią (genius loci) – gero gyvenimo, malonių patirčių bei santykių liudininkę, kurioje sukaupta atmintis pasitarnauja kaip atokvėpis, mokymosi bei įkvėpimo šaltinis. Menininkė tiria nepasitikėjimą dvasiniu ar griežtai moksliniu pasaulio pažinimo metodu ir gilina savo asmeninį ryšį su gamta bei augalais, stiklo induose simboliškai konservuodama prisiminimus.

Savo ruožtu, Victoria Durnak į panašią temą žvelgia kur kas glausčiau, o tinklalapį www.exboyfriendjewelry.com pristatantis vaizdo klipo darbas (4:00 min, 2016 m.), pasakojantis apie sudaiktintų emocijų atsikratymą, veikia kaip virtualus operacinis teatras. Retroaktyvus puslapio dizainas, skelbimuose atsikartojantys glausti, bet atviri ir asmeniški pasakojimai bei formali informacija apie papuošalų būklę ir išvaizdą kuria organizuoto socialinio žaidimo, turinčio jam vienam būdingą žanrą, įspūdį, tačiau įtraukia kaip subtiliai sarkastiškas, fikcinis tikrovės ryšių manifestas. „Big Mistake Neclaces“, „Gorgeous 10k Solid Yellow Ring“ (– Per dvejus metus tarp mūsų netrūko „chemijos“, bet sužinojau, kad jis tris kartus mane išdavė, taigi palikau jį), „One of a kind Glacier Sapphire Engagement Ring for sale“ ir kiti panašūs įrašai šiaip jau niekuo nesiskirtų nuo eilinio skelbimo, ko gero, mažiausiai asmeniško įmanomo teksto, tačiau jų turinys, kontrastuodamas su forma, sukelia dvejopus jausmus. You don‘t want it / He can‘t have it back. Įdomu ir tai, jog kai kurios brangenybės jau parduotos.

Roberto Narkaus projektas „Atlanto bienalė: nepapasakota saga“ (2016) parodose realizuojamas kaip hipotetiška Antikinio mito, Renesansinės pranašystės bei šiuolaikybės realijų analogija. Kūrinyje tarsi atsitiktinai persipina tūkstantmečius siekiantis žmogaus noras valdyti, užkariauti, svajoti ir siekti neįmanomo bei suvokimas, kad menamos pažinumo ribos, nors ir kintančios, gali būti perbraižomos. Menininkas, apibūdinantis savo veiklą kaip „aplinkybių vadybą atsitiktinumų ekonomikoje“ gretina įprastus ir absurdiškus reiškinius, manipuliuodamas hipotetiniu „aš galiu“ ir „tai neįmanoma“. Atlanto bienalės, sujungiančios Daniją, Islandiją bei Farerų salas, projektui Narkus dar kartą pasitelkia Atlanto vandenyną, kuris šimtmečius egzistavo kaip įkvėpimo šaltinis bei savitas ribinis matmuo, ir kviečia stebėti eksperimentinę kelionę, kurios tikslas – išvengti pragaištingos pranašystės. Parodoje eksponuojama instaliacija tampa anagramiška užuomina į dar nepapasakotą sagą, kurios kulminaciją turėtume išvysti 2018 metų vasarą...

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą