Autorė teigė pirmą kartą „Titaniko“ parodų salėje apsilankiusi būdama pirmo kurso tapybos studentė, vėliau joje lankėsi jau po renovacijos. „Tvarkant savo bakalaurinio darbo gynimo nuotraukas, pirmą kartą kilo mintis grindis pafotošopinti, nes jos tiesiog veržėsi į meno kūrinius. Taip ir knietėjo tada jas išvalyti. Tada pagalvojau, kad renovacijos metu iš tokios tikros, autentiškos aplinkos (čia anksčiau buvo spaustuvė) parodų salė pasikeitė neatpažįstamai“, – sakė E.Grėbliauskaitė.
Menininkė pradėjo tyrimą ir susirado architektūrinį aprašą, kuriame nurodyta, jog galerijos „vidaus apdailoje numatomos geros grindys“. „Peržiūrėjus brėžinius pamačiau, kad originali pastato danga – betonas – buvo saugiai palaidota po 18 cm sluoksniu. Vėliau paaiškėjo, jog iš tiesų tik 13 cm“, – pasakojo autorė, atkreipdama dėmesį, jog betoną grindims pasirinko ne tik dėl tos priežasties, kad jis šioje erdvėje visad buvo, bet ir todėl, kad ši medžiaga atitinka parodinės erdvės, balto kubo, sampratą.
Kompromisai, žinoma, yra neišvengiami, bet juos dedant vieną prie kito kartais nebeatpažįstame, kur atsiradome, – sakė E.Grėbliauskaitė.
„Čia galėjau tyrimą ir baigti, sukurti vizualizacijas, iškelti klausimą, kodėl grindys yra tokios ir kokios yra geros „Titaniko“ grindys, bet į galvą lindo klausimas – kodėl, suprasdami, jog tai akivaizdžiai pertekliniai sluoksniai (kalbu apie euroremontines plyteles), su tais dalykais susitaikome ir gyvename tarsi jų nepastebėdami?“, – apie savo motyvaciją pasakojo E.Grėbliauskaitė.
Prasidėjo metus trukęs darbas – menininkei teko prašyti leidimų, derėtis su VDA vadovybe, ieškoti verslininkų finansinės paramos, surasti betoną galinčią išlieti įmonę ir kt.
Autorė teigė, jog šis projektas yra ir socialinė autokritika: „Dažnai suvokiame, kad kažkas negerai, tačiau nieko nedarome. Kompromisai, žinoma, yra neišvengiami, bet juos dedant vieną prie kito kartais nebeatpažįstame, kur atsiradome. Šiuo projektu norėjau paimti ir padaryti skirtumą“.
Reikėtų tik tikėtis, kad pasiekus tam tikrą lygį galėsime atsipalaiduoti, laisvai levituoti, kurti ir vertinti kritiškai, nebesekdami paskui kažką, – teigė menininkė.
Dar vienas šio kūrinio aspektas – tai siekis būti kažkuo kitu: „Vienu metu mes siekėme tapti Vakarais, matyt, euroremontinės plytelės yra iš to paties siekio tapti kažkuo, kuo norime tapti, bet galbūt nesame.
Dabar mes suprantame, kad euroremontas atgyveno, morališkai paseno. Nusibraukiame šį laikotarpį. O kaipgi dabar? Ko mes siekiame? Siekiame atidaryti langus į pasaulį. Kokia pasaulyje dominuojanti galerinės erdvės estetika? Kiek teko keliauti, betono grindys todėl ir yra nepastebimos, nes yra labai įprastos. Tad šis projektas taip pat yra apie siekį tapti kažkuo kitu. Reikėtų tik tikėtis, kad pasiekus tam tikrą lygį galėsime atsipalaiduoti, laisvai levituoti, kurti ir vertinti kritiškai, nebesekdami paskui kažką“.
