aunos menininkės J.Laenkholm meninė praktika šiuo metu reiškiasi įvietintais performansais bei dainomis, tiriančiomis tikro gyvenimo ir meno persipynimus. Pastaruoju metu Laenkholm susidomėjo lietuviškais dainų festivaliais kaip kolektyvinio susibūrimo bei politinio argumento forma ir jau praleido mėnesį dirbdama Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje bei lankėsi Vilniaus mieste. Žaisdama politinių teritorijų, žmogaus kūno ir socialinių (garsinių) interakcijų sąsajomis J.Laenkholm tiria sienų bei koegzistavimo ribas, teigiama pranešime spaudai.
J.Laenkholm yra Danijoje gimusi, Niujorke gyvenanti ir aktyviai kurianti jauna menininkė. J.Laenkholm kūryba vystosi įvairių medijų kontekste, nors pati menininkė save vadina skulptore. Medžiagas suvokdama kaip laikinas, savo praktikas menininkė plėtoja remdamasi ritualiniais principais. Darbais, kuriuose tiriamas tarpinės būsenos fiziškumas, menininkė mezga dialogą su naujuoju materializmu bei gilinasi į kūno ir jį supančios aplinkos dialektinį santykį.
Savo kūrinius J.Laenkholm vadina skulptūrinėmis situacijomis, nepriklausomai nuo to, ar tai tradiciškai suvokiama skulptūra, ar tam tikrai vietai bei laikmečiui skirtas performansas. Lūkesčiai yra kertinis žodis jos kūrybos praktikoje. Viename naujausių savo kūrinių J.Laenkholm naudojo dainavimą kaip mediją, sukurdama ir su vietiniais žvejais atlikdama dainą degalinėje Seydisfjorduro miestelyje Islandijoje (2016). Taip pat šį rugpjūtį ji atidarė pirmąją savo solo parodą Husaviko muziejuje Islandijoje.
J.Laenkholm įgijo vaizduojamųjų menų magistro laipsnį Parsons School of Design (JAV), yra gavusi Bikuben fondo Niujorke paramą, The New School studentų senato stipendiją, Kaare Klinto vardo apdovanojimą (2015), kūrė rezidencijoje LungA School, Islandijoje (2015).
