Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 2d. 14:00

Meno erdvė: fotografė Greta Skaraitienė ir jos trečioji akis

Fotografė Gretas Skaraitienė
Asmeninio archyvo nuotr. / Fotografė Gretas Skaraitienė

Tęsdami mūsų virtualią kelionę po menininkų studijas šį kartą išsukime iš įprasto kelio. Fotomenininkė Greta Skaraitienė kaip ir visi šiuolaikiniai fotografai neturi tradiciškai įsivaizduojamos foto laboratorijos. Jos dirbtuvė yra ten, kur tuo metu yra ji pati su savo fotoaparatais ir kompiuteriu. Teatre, mados šventėje, galerijoje, prezidentūroje ar miške. Stebiu ją seniai. Smulkaus sudėjimo šviesiaplaukė moteris apsikarsčiusi fotoaparatais ir sunkiausiais objektyvais, neretai bėgte, ant aukštakulnių vaikydamasi kadrą, aplenkia savo raumeningus kolegas vyrus.

Kas kartą matant ją dirbančią, atrodo Greta turėtų sulinkti nuo foto įrangos ir amunicijos, kuri iš pažiūros sveria bene tiek pat, kiek pati fotografė.

„Aš stipri“, – atšauna Greta ir nuginkluoja savo šypsena. Jei nežinočiau, tikrai patikėčiau, kad savo kuprinėje ji nešiojasi pūkus.

Spalva pasiglemžia esmę

Gretai Skaraitienei neilgai teko dirbti fotolaboratorijoje prie raudonų lempų ryškinant juodai baltas juosteles, ant fotopopieriaus spausdinant nuotraukas. Tačiau per tą laiką ji spėjo išbandyti šiuolaikinės alchemijos pamokas: pati gamino ryškalą, fiksažą, plovė foto bakelius ir šveitė vonią nuo chemikalų. Jos karjeros pradžioje analoginė fotografija pasikeitė į skaitmeninę taip greitai, kaip Pelenė persirengė pokyliui. Jeigu chemikalams ir raudonai lemputei Greta ypatingų sentimentų nejaučia, tai nespalvota fotografija tampa vis didesniu menininkės susižavėjimo ir pagarbos objektu.

Gretos Skaraitienės nuotr./Kolegos veidrodžių karalystėje
Gretos Skaraitienės nuotr./Kolegos veidrodžių karalystėje

„Ar tai būtų močiutės seno albumo nuotraukos, ar žinomų fotomenininkų darbai, ar albumai, ar skaitmeninis apdorojimas – juodai baltos klasikinės, laiko patikrintos fotografijos nenukonkuruos viso pasaulio spalvų“, – sakė Greta.

Ne kartą girdėjau profesionalius fotografus kalbant, kad pastaruoju metu mes užsižaidę spalvomis, pamiršome esmę. Tiksliau tą esmę dažniausiai ir pasiglemžia pati spalva. Nespalvotoje nuotraukoje kompozicijos ir šviesos dėka labiau išryškėja, išsigrynina pagrindinė mintis, emocija ar jausmas.

Tačiau šiuolaikinei fotografijos technikai G.Skaraitienė taria pagiriamąjį žodį už galimybę pamatyti ir įvertinti rezultatą akimirksniu. Fotografuojant svarbiausia pastabumas, greita reakcija ir žvitri akis. Greta neabejotinai turi tam prigimtinę dovaną.

Portreto žanras – jos didžioji meilė. Kūrinys, vaizduojantis žmogų tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas. Jį padaryti ir lengva, ir sunku. Lengva atrodo visiems selfių mėgėjams. Sunku – profesionaliems menininkams, siekiantiems parodyti ne tik panašumą, bet ir atkurti individualius konkretaus žmogaus išorės ir charakterio bruožus, o neretai pažvelgti ir į žmogaus sielą.

Praėjusiais metais socialiniuose tinkluose negalima buvo nepastebėti Gretos Skaraitienės nuotraukų ciklo „Šimtas tikrų žmonių portretų“, kviečiančių kas kartą keliauti toliau.

Ne kartą girdėjau profesionalius fotografus kalbant, kad pastaruoju metu mes užsižaidę spalvomis, pamiršome esmę. Tiksliau tą esmę dažniausiai ir pasiglemžia pati spalva, – teigia G.Skaraitienė.

Neužkankinti portretai

„Praėję metai mums, lietuviams, buvo labai svarbūs ir šventiški. Aplink tik ir girdėjosi žodis "šimtas". Ir aš pajutau, kad noriu švęsti su visais, kažkaip įprasminti tą gražų, Lietuvai svarbų skaičių“, – prisiminė fotografė Greta savo sumanyto projekto pradžią, tačiau nevengė pabrėžti ir subjektyvumo principo. – „Kasdieną sutinku daug žmonių, juk toks mano darbas. Seniai pastebėjau kai žmogus man patinka, kai iš jo sklinda gerumas, nepaaiškinama charizma, teigiamos emocijos, ar net akimirkos žavesys, norisi jį fotografuoti“.

Fotografė prisipažino, kad mintis pasidovanoti sau dovaną Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio proga, kilo spontaniškai. Sumanymo tikslas – išdrįsti nufotografuoti sutiktus žmones būtent tą minutę, kai pajusdavo jų teigiamą aurą, emociją, veiksmą. Pastebėti ir užfiksuoti tokią akimirką, – užduotis ne iš lengvųjų. Portretai neturi būti statiški ar specialiai pozuoti, neturi būti dublių, priverčiančių žmogų jaustis nejaukiai. Fotografų žodžiais tariant, portretuojamųjų veidai neturi būti užkankinti. Tam reikalinga trečioji akis ir itin greita reakcija.

„Nusprendžiau, kad portretų bus 100, lygiai tiek, kiek atkurtai Lietuvai“, – sakė akimirkos meistrė ir pradėjo savo „Šimtas tikrų žmonių portretų“ projektą. – „Nenorėjau nei skubėti, nei turėti kažkokių planų ar vizijų. Norėjau tiesiog džiaugtis sutiktais žmonėmis, patirtomis maloniomis akimirkomis ir jausmais“.

Po truputi atsirado bičiulių, draugų ar tiesiog fanų, kurie socialiniuose tinkluose ėmė sekti šį projektą, palaikyti autorę, džiaugtis jos sėkme ir laukti kitų personažų.

Gretos Skaraitienės nuotr./Žmogus, kurį pamačius visada imi šypsotis. Bet ir pati aktorė Regina Varnaitė nesulaiko šypsenų ir prieš objektyvą ima kvatotis. Garbaus amžiaus moteris vaikšto su bateliais aukšta pakulne ir fotografuojant pati susiranda apšvietimą
Gretos Skaraitienės nuotr./Žmogus, kurį pamačius visada imi šypsotis. Bet ir pati aktorė Regina Varnaitė nesulaiko šypsenų ir prieš objektyvą ima kvatotis. Garbaus amžiaus moteris vaikšto su bateliais aukšta pakulne ir fotografuojant pati susiranda apšvietimą

„Žmonės rašydavo man žinutes ir prašydavo nenutraukti projekto. Tai labai motyvuodavo. Juk kai džiaugiesi ne vienas, džiaugsmas išauga. Ir tik atsiradusių daugybės "gerbėjų" dėka, gimė drąsa surengti šių portretų parodą. Kažkas parašė komentare, kad reikės parodos, kažkas pritarė, dar kiti visai nepažįstami žmonės ėmė man asmeniškai rašyti, kad laukia parodos. Kai nuotraukos sulaukdavo kelis šimtus, retkarčiais ir tūkstančio „laikų“ mano mintys materializavosi. Aš dar ir pati nelabai suprantu kaip tai nutiko“, – juokėsi Greta.

Kiekvieną portretą palydėdavo trumpi ir taiklūs Gretos Skaraitienės pastebėjimai. Iš jų supratau, kad fotografė puikiai valdo žodį. Vaizdo ir teksto simbiozė sustiprino jausmą, lyg esi asmeniškai pažįstamas su Gretos herojumi.

„Tas magiškas skaičius -100! Negaliu susilaikyti ir aš. Mane supa tiek daug puikių žmonių, kuriais žaviuosi, myliu, palaikau, mokausi iš jų ir užsikrečiu teigiama energija. Labai tikiuosi, kad spėsiu iki vasario 16-osios surinkti šimtuką. Kam įdomu, keliaukim kartu“, – intrigavo fotomenininkė pateikdama vis kitą portretą.

Be įsipareigojimų ir prievartos

Tačiau vieną sausio rytą Gretos paskyroje neradau naujo portreto. Nebuvo jo ir kitą dieną. Jo vietoje perskaičiau nerimą.

„Jei nori, metai gali nesibaigti skaičiais ir datom. Metai gali tęstis tiek kiek norisi. Per daug esam įstatyti į rėmus, taisykles ir nuorodas. Per daug pasiduodam kitų užgaidoms, diktatui, manipuliacijoms, emociniam smurtui. Keista, bet vienu momentu pajutau spaudimą, „ar spės“, „pažiūrėsim, ar sugebės“... Ir vos nepasidaviau, vos nepuoliau vykdyt „įsipareigojimo“. Šis projektas atsirado iš sielos vidaus, lyg padėka mane supantiems žmonėms. Ir aš nenoriu skubėti! Aš noriu mėgautis susitikimo ir fotografavimo akimirkomis ir tam turiu laiko. Žinau, kad tikrai sutiksiu man mielų žmonių, kuriuos norėsiu nufotografuoti ir įsidėti į „100 tikrų žmonių portretų“ galeriją. Ačiū visiems mane palaikantiems, visiems, kurie džiaugiasi kartu, kurie man neleidžia sustoti ir negaili šiltų žodžių, kurie man rašo ar susitikus padrąsina. Ir jei netyčia Jūsų nenufotografavau, žinokit, viduje turiu dar vieną foto galeriją ir ten Jūs esat. Iki susitikimo!“

Po tokių jautrių fotografės žodžių, pajutau, kad kažkas pavogė iš manęs dalelytę džiaugsmo, atėmė galimybę matyti tai, kas buvo kuriama visų sielos džiaugsmui ir akių šviesai.

„Kas nutiko? Trečioji akis pavargo?“, – paklausiau Gretos.

„Kiekvieną dieną sutinku daug žmonių. Fotosesijos, renginiai, tačiau tikrai ne kiekvieną dieną užsimanau ką nors nufotografuoti. Buvo dviejų ar net trijų savaičių periodas, kai nieko nefotografuodavau. Net tyliai sau pagalvojau, – viskas, išsisėmiau, projekto nebaigsiu. Prisiminusi sau duotą pažadą, kad projektas turi būti išjaustas, be jokių išankstinių taisyklių, įsipareigojimų ar priverstinio fotografavimo, nieko nenorėjau daryti per prievartą. Ir fotografuosiu tik tada, kai rankos pačios nejučiomis ima fotoaparatą ir spaudžia mygtuką“, – po kurio laiko prisipažino Greta.

Kaip Greta tikrų žmonių ieškojo

Atšventėme vasario 16-ąją. Tą dieną atsirado ir šimtasis portretas.

Vienos autorės projektas įvykdytas. Netrukus fotografė pakvies į parodos atidarymą, vienoje salėje suburs savo tikrų žmonių šimtuką. Gretos vyras, taip pat fotografas realistas sako, kad tik dabar viskas ir prasideda: spausdinimo darbai, nerimas, stresas, laukimas. Pasirodo, kiekvienas portretas turėdavo praeiti šeimos „cenzūrą“. Nors Gretos dukros nefotografuoja, tačiau jų iniciatyva vykdavo šeimos balsavimas už patikusio portreto rakursą.

„Aš norėdavau sužinoti jų nuomonę, bet vis tiek laimėdavo mano pasirinkimas“, – juokėsi G.Skaraitienė.

Labai tikiuosi, kad parodą pamatys dar daugiau žmonių. Ir jei nors prie vieno iš šimto portretų parodos lankytojas stabtelės ir nusišypsos, būsiu labai laiminga.

Tikiuosi, kad po ekspozicijos peržiūros lankytojai „užsikrės“ noru džiaugtis kiekviena minute, kiekvienu susitikimu ir bendravimu, norės fotografuoti vienas kitą ir dovanoti nuotraukas atminimui“, – sakė fotografė.

Tikras žmogus man yra toks, į kurį pažiūrėjusi, net ir trumpai pabendravusi su juo, pajuntu teigiamą energiją, – sako G.Skaraitienė.

Galima prisimąstyti įvairiausių dalykų, turinčių savybę vėliau virsti apkalbomis, gandais bei insinuacijomis. Todėl paklausiau tiesiai: ką fotografė turėjo galvoje pavadinusi savo projektą „100 tikrų žmonių portretų“?

„Paskaičiavau, kad apie 20 portretų padariau fotografuojant žurnalui „Žmonės“ ar portalui. Tačiau jie tematiškai nelabai susiję su mano projektu, nes portretą savo asmeniniam sumanymui aš nusifotografuodavau vėliau, ar anksčiau nei žurnalui. Dažniausiai kitoje vietoje, kitu rakursu, naudodama kitą apšvietimą. Tiesiog jei ne projektas „100 tikrų žmonių portretų“, tokio žmogaus portreto iš viso nebūtų.

Tikras žmogus man yra toks, į kurį pažiūrėjusi, net ir trumpai pabendravusi su juo, pajuntu teigiamą energiją. Žmonės būna visokie: linksmi, liūdni, pikti, geri, pavargę, optimistiški ir niūrūs. Kiekvienas susitikimas mus veikia labai asmeniškai ir jautriai. Mokėjimas pamatyti kitame gerumą yra dovana. Ir tokią dovaną sau mes kiekvienas galime pasidaryti ieškodami tikrumo kituose ir savyje“, – taip savo subjektyviai jausmingą pasirinkimą paaiškino Greta Skaraitienė.

„100 tikrų žmonių portretų“ parodą nuo kovo 13 dienos galima pamatyti Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje.

Temos: 1 Fotografija

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Video

02:12
39:35
01:36

Visi į lauką!

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas