Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 22d. 10:55

Meno erdvė: skulptoriaus R.Inčirausko pasaulis lipdomas iš tikėjimo ir plastilino

R.Inčirauskas „Žemaičių sienoje“ įamžino Europos krikštą
Lilijos Valatkienės nuotr. / R.Inčirauskas „Žemaičių sienoje“ įamžino Europos krikštą

Dailininkų dirbtuvės neretai primena muziejus, tačiau patekti į jų šventoves kiekvienam norinčiam praktiškai neįmanoma. Mūsų portalo skaitytojams kiekvieną mėnesį suteikiama unikali galimybė virtualiai pabuvoti privačiose menininkų dirbtuvėse, pasikalbėti su jais ir pamatyti kaip kuriami tapybos, grafikos, tekstilės kūriniai. Šiandien svečiuojamės vieno garsiausio Žemaitijos ir Lietuvos skulptoriaus Romualdo Inčirausko studijoje Telšiuose.

Dirbtuvėje

Skulptoriaus Romualdo Inčirausko dirbtuvė jau kelis dešimtmečius nekeičia savo adreso. Ji įsikūrusi Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto studentų bendrabučio rūsyje. Penki laipteliai žemyn ir kaktomuša atsitrenki į skulptoriaus duris. Pro rūsio langą atsiveria puikus vaizdas į Masčio ežerą. Iš bendrabučio į paskaitas praeidami studentai pasilenkia ir pamojuoja savo profesoriui.

Lilijos Valatkienės nuotr./Lipdymas iš plastilino
Lilijos Valatkienės nuotr./Lipdymas iš plastilino

Aplankiau pusšimtį tapytojų, grafikų dirbtuvių, bet skulptoriaus studijoje esu pirmą kartą. Čia tik 20 kvadratinių metrų, o atrodo telpa visas menininko pasaulis. Daiktai taip tvarkingai sudėti, kad pasijuntu lyg būčiau tikroje muziejaus ekspozicijoje: smulkūs daikčiukai, varžteliai, sraigteliai suslėpti į senovinės bibliotekos katalogų spintos stalčiukus, ant sienos kabo pjūklai, grąžtai, ant lentynų į dėžutes sudėlioti dažai, teptukai, stekai, šalia – knygos, eskizų sąsiuviniai, medaliai, reljefiniai paveikslėliai, skulptūrėlės, plastilino lipdiniai, gipso atspaudai. Žodžiu, vaizdas pro langą ir gausybė įdomių daiktų, kurių pusės net pavadinimų nežinojau, masina stabtelėti šioje dirbtuvėje pusdieniui.

– Ar visi skulptoriai tokie tvarkingi? Apsidairiusi negaliu paslėpti nuostabos.

– Kas dirba su akmeniu, tiems tvarką išsaugoti sunkiau. Aš turiu dar mažytę dirbtuvėlę, kur pjaustau metalą, tekinu, frezuoju, o čia lipdau, piešiu, eskizuoju, su studentais dirbu. Susitvarkau laikas nuo laiko, dulkes nušluostau.

– Koks esate skulptorius? Atrodo toks klausimas profesoriaus R.Inčirausko nė kiek nenustebino, nes iš tiesų skulptorių yra visokių.

– Studijuojant Talino dailės akademijoje mano studijų profesija vadinosi meninis metalo apdirbimas. Aš esu menininkas, kuriantis iš metalo. Į tai įeina daug sričių: juvelyrika, mažoji skulptūra, kalvystė, architektūra iš metalo ir t.t. Juvelyrikoje ir kalvystėje aš nedirbu. Mano kūrybos sritį, kuriai paskyriau visą gyvenimą, pavadinčiau kamerine skulptūra ir medalių menu. Medalius dar jaunystėje buvau labai rimtai išstudijavęs, todėl šią temą pasirinkau ir savo diplominiam darbui akademijoje, – paaiškino R.Inčirauskas.

Anot menininko, prieš tris dešimtmečius jauni žmonės norėjo dirbti moderniau, o jis pasirinko iš pažiūros konservatyvų žanrą (taip jau įprasta galvoti apie medalių kūrėjus). Jam įtakos turėjo Lenkijos medalių kūrėjų darbai, kurie jau tuo metu buvo labai modernūs, netradicinių formų ir Europoje buvo „ant bangos“.

Lilijos Valatkienės nuotr./Replės, dildės, atsuktuvai – visko reikia skulptoriui
Lilijos Valatkienės nuotr./Replės, dildės, atsuktuvai – visko reikia skulptoriui

Medalis yra apvalios formos, o jeigu stačiakampis, – tai jau plaketė. Taip teorijoje išdėstyta. R.Inčirauskas teigia, kad medalio sampratos nebūtina apriboti forma. Tam jis turi svarių argumentų, to paties jis moko savo studentus Telšių dailės fakultete bei pats labai išradingai, kai kada ir itin netikėtai bando šio žanro ribas savo kūryboje.

– Kaip transformavosi medalis per kelis dešimtmečius?

– Pirmieji medaliai buvo apvalūs, nes juos štampuodavo. Kai atsirado kirpimo formos, medalis pasikeitė. Yra autoriniai medaliai, skulptūriniai – kurių reljefai pastatomi. Medalių aversas bei reversas daromi atskirai parodoms, kadangi rodomi atskirai, tai ir jų dydžiai nebūtinai turi sutapti. Idėjos atsiranda diskutuojant dėl medalio formos ir dydžio.

Atrodo, dauguma jau sutarė, kad medalis nebūtinai turi tilpti į delną. Tiesa, štampavimo būdu tiražuojami medaliai išlieka maži. Autorinis darbas – didesnis. Jeigu medalis kaip memorialinė lenta, pano ant sienos, tai ir jo dydį padiktuoja pati vieta. Parodose, konkursuose organizatoriai nustato dydį ir eksponavimo galimybes. Žodžiu, medalis kinta kartu su amžiumi, išėjo iš apvalios tradicinės formos, tapo moderniu, šiuolaikišku kūriniu. Nesakau, kad yra blogai laikytis klasikinių principų, bet man šiandien rūpi kitoks medalis.

Apie medžiagas ir formų žaismę

Medalis – ženklas fiksuojantis, asmenybę, faktą, reiškinį ir tradiciškai skirtas apdovanojimui O plaketė – gali būti reljefinis paveikslėlis be pretenzijų į kanonus. Medalis kilęs nuo lotyniško žodžio metallum – metalas) – smulkiosios skulptūros kūrinys, apdovanojimo arba atminimo ženklas. Laikui bėgant medalių gamyboje imta naudoti įvairias medžiagas: keramiką, porcelianą, stiklą.

R.Inčirauskas prisimena, kad sovietų laikais monetų kalykla užsakydavo proginius medalius. Jiems buvo sugalvoti dydžio, reljefo, aukščio, riboto šrifto reikalavimai. „Man nepatiko tokie apribojimai. Iš tiražuojamų kūrinių esu sukūręs Rainių memorialo medalį. Visi kiti mano darbai yra konkursiniai: Galaunei, Sugiharai, Andersenui, Strazdui, Frėjui ir kitiems iškiliems žmonėms atminti. Man patinka darbai, kuriuose galiu išreikšti savo fantaziją“, – sakė skulptorius.

Medalių apžiūrėjimui parodose reikia nepagailėti laiko. Čia visada aptinki netikėtų sprendimų, kurie ne tik priverčia prisiminti asmenybes ar įvykius, bet ir peržiūrėti šiuolaikinio medalio sampratą, medalio žanro specifiką.

Lilijos Valatkienės nuotr./Medaliai gali būti įvairūs
Lilijos Valatkienės nuotr./Medaliai gali būti įvairūs

Ne veltui R.Inčirausko nuopelnai lietuvių medalininkystei visuotinai įvertinti ir pripažinti. Pasak dailėtyrininkės Kristinos Jokubavičienės „Medalių ir skulptūrinės plastikos apžiūra teikia didžiulį malonumą medžiagiškumo aspektu. Daug „auksinės“ bronzos ir „sidabrinio“ aliuminio, truputis melchioro, natūralaus ar dažyto medžio, porceliano, stiklo, keramikos arba tikros raudonos plytos, gausiai smulkaus metalo laužo (virdulių dalys, autoriaus darbų fragmentai, varžteliai, baldų furnitūros likučiai ir t.t.)

R.Inčirauskui būdinga formų žaismė. „Autorius mėgsta kurti serijomis ar ciklais. Jis vis sugrįžta prie jau turimų motyvų, varijuoja jais ir juos multiplikuoja. Smagu atpažinti konkrečius smulkius motyvus – senio veidą, ranką, raitelį, paukščio galvelę, avinėlį ir atrasti, kaip naujame kontekste tie patys motyvai gauna kitas konotacijas“, – pabrėžė dailėtyrininkė K.Jokubavičienė tyrinėjanti R.Inčirausko kūrybą.

Nesuklysiu, jeigu šiuo metu Telšių viešojoje bibliotekoje eksponuojamus medalius pavadinsiu R.Inčirausko improvizacijomis, kurios dedikuotos konkrečioms Lietuvos istorijai nusipelniusioms asmenybėms. Kunigaikščių Oginskių dinastijos vyrams atminti metalo meistras panaudojo ir autentiškas raudonas plytas ir Rietavo Oginskių dvarvietės.

Didžioji žemaičių siena

Romualdas Inčirauskas kilęs iš Anykščių, bet visą gyvenimą atidavė Žemaitijos sostinės gražinimui ir puoselėjimui. Gyvendamas Telšiuose nuo 1979 m. jis padarė labai daug gražių darbų, įprasminusių ir išgarsinusių ne tik Žemaitijos sostinę, bet ir patį autorių. Telšiai turtingi iš čia kilusiais skulptoriais: Petras Gintalas, Arūnas Sakalauskas, Gediminas Karalius, Romas Kvintas ir kiti.

Akivaizdi Telšių mokyklos dominantė ir medžiagų įvairovė atsiskleidžia kiekvienoje respublikinėje parodoje. Šių autorių skulptūros puošia gimtąjį miestą. Tačiau vaikštant po Telšius negali nepastebėti, kad Žemaitijos sostinėje itin gausu iš Aukštaitijos kilusio R.Inčirausko darbų.

Lilijos Valatkienės nuotr./R.Inčirausko kasdienybė prie staklių
Lilijos Valatkienės nuotr./R.Inčirausko kasdienybė prie staklių

Pačiame Telšių centre yra Didžioji žemaičių siena. Vietiniai juokauja: „Beveik kaip Kinijoje, tik mūsiškė keliais tūkstančiais kilometrų trumpesnė“. Mėgsta šią vietą miestiečiai, ilgai ties ja stovinėja ir svečiai. Tyrinėja kompozicijas, fotografuoja, skaito ir net glosto delnais. Šį siena – puiki edukacinė priemonė. Joje per skulptūrines kompozicijas surašyta visa Žemaitijos istorija.

„Siena įrengta architekto, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, Telšių miesto garbės piliečio Algirdo Žebrausko iniciatyva. Jis sukvietė skulptorius ir išdėstė ką reikės padaryti. Aš sukūriau žemėlapius su figūrėlėmis, Konstantos susirinkimui skirtą XIV a. miesto graviūrą, įprasminau didžiųjų žemaičių mūšių siužetus, krikštą. Šalia yra skulptoriaus Petro Gintalo reljefas „Samogitia“, „Durbės mūšis“, o žemaičių sienos pradžioje stovi neseniai mirusio mūsų žemiečio Romo Kvinto skulptūra „Patria una“ (Tėvynė viena), – pasakojo R.Inčirauskas.

Paėjus Respublikos gatve žemyn, atsiveria miesto turgaus aikštė. Joje prie interaktyvaus istorinio biliardo būriuojasi įvairaus amžiaus žaidėjai, o po laikrodžiu, kur po stogeliu įsitaisiusi meška, dažniausiai skiriami susitikimai ir pasimatymai. Akylesnis praeivis pastebi specialius ženklus senamiesčio grindinyje, ant namų sienų, o smalsesnis sustoja paskaityti čia įrašytos istorijos. Taip per R.Inčirausko kompozicijas ir specialius ženklus, susipažinus su Telšiais, patenki į restoraną, kavinę, kur gyvos legendinio galiūno Džiugo ar Žemaitijos totemo – gauruotos miškų gyventojos istorijos.

Šventovės durys – juvelyrika architektūroje

Tačiau bene garsiausias ir pats didžiausias Romualdo Inčirausko kūrinys – Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros durys. Kūrinys skirtas Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejui. Durų formatas 2,5 x 4,5 metro, meistras jas kūrė trejus metus. Šis milžiniškas „medalis“ yra daugiavaizdis ir daugiaprasmis istorija paremtas kūrinys, kuriame randame ir paties autoriaus poziciją, interpretacijas, ir autentišką tikėjimo paliudijimą.

Dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė pabrėžė, kad „Žemaičių krikštas ir katalikybės raida Žemaitijoje tapo leitmotyvu, vienijančiu aštuonias vario reljefines kompozicijas: šešios iš jų skirtos konkretiems istoriniams laikotarpiams, dvi apatinėje durų dalyje traktuojamos kaip apibendrinančios. Užrašai, tekstai organiškai įsiterpia į pulsuojantį vaizdą; jie visi pateikti žemaitiškai, kaip ir ant reljefų rėmų išrašyta malda „Tievė mūsa, katras ėsi...“ Virš katedros durų kyla bronzinė Dievo Avinėlio skulptūra, apgaubdama malonės šviesa visa, kas vyksta“.

Šiuo kūriniu dailininkas R.Inčirauskas simboliškai įsijungė į durų kūrėjų sakraliniams pastatams „broliją“ – atsidūrė greta senųjų Hildesheimo, Pizos, Orvieto katedrų durų meistrų, šlovingojo Lorenzo Ghiberti, Florencijos katedros baptisterijaus dviejų durų autoriaus, XX a. vidurio skulptorių Giacomo Manzu, Ewaldo Mataré ir daugelio kitų senosios tradicijos atstovų bei jos gaivintojų moderniaisiais laikais.

Inčirauskas prisipažino visada svajojęs apie tokį kūrinį, bet kai gavo pasiūlymą padaryti duris Telšių katedrai, iš pradžių sutriko, bet nepuolė daryti skubotų aukštaitiškų sprendimų.

Lilijos Valatkienės nuotr./R.Inčirausko sukurtas medalis metalo skulptoriaus Edmundo Frėjaus atminimui
Lilijos Valatkienės nuotr./R.Inčirausko sukurtas medalis metalo skulptoriaus Edmundo Frėjaus atminimui

„Ramiai pagalvojęs (pasak skulptoriaus, tai puikus žemaitiškas bruožas), kad nėra ko baimintis, juk šis kūrinys kaip labai didelis medalis, nusprendžiau imtis monumentalios metalo kompozicijos kūrimo“, – prisiminė R.inčirauskas.

Nuo sumanymo iki gamybos

– Turbūt kiekvienam kyla klausimas kaip buvo gaminamas šis didžiulių gabaritų meno kūrinys?

– Monumentalioji metalo kompozicija prilyginama architektūrai, todėl kiti skulptoriai tokius dalykus daro truputį monumentaliau. Mano kūrinys gavosi kaip juvelyrinis, bet milžiniškas medalis. Dirbau trejus metus. Palyginti su Lorenzo Ghiberti, kuris pirmąsias duris darė 22, o kitas net 27 metus, mano darbas buvo greitas.

Aš norėjau detalaus, juvelyrinio vaizdo, kaip senieji meistrai darydavo. Bet toks darbas labai ilgas ir sunkus, todėl sukūriau savo techniką. Kiekvieną detalę, – žmogaus, meškos, kareivėlio figūrėlę, bažnyčią pirmiausia nulipdžiau iš plastilino. Dideliame plastilino gabale labai kruopščiai išspaudžiau visas detales. Tada atliejęs gipsą, multiplikuojant atskirais elementais sukūriau siužetą.

– Ar piešėte siužetą laikydamasis specialaus scenarijaus?

– Šitam dideliam kūriniui, skirtam Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejui surinkau daug istorinės medžiagos, analogų. Informacijos, konferencijų, pranešimų ta tema buvo itin gausu. Viską sekdavau, skaitydavau, rūšiuodavau kas svarbu, kas mažiau. Tyrinėjau Lietuvos, Žemaitijos istoriją, siužetus derinau su architektu ir su vyskupu. Pastarasis patvirtino, kad nėra teologinių nusišnekėjimų. Aš sąmoningai išvengiau religinio vaizdinio – Nukryžiuotojo ir Sopulingosios. Žemaitijos krikšto istorija duryse parašyta be šitų scenų.

Dirbome su architektu Algirdu Žebrausku. Šio intelektualo, istorijos žinovo asmenybė ir mokėjimas organizuoti, bendrauti su žmonėmis nulėmė darbo sėkmę.

Kiekvienam darbui pasidariau po didelę juodraštinę knygą, į kurią surašiau svarbiausius dalykus, pasižymėjau pastabas, nusipiešiu bendrą kompozicinę schemą: žmogus, santykis, erdvinis dalinimas, portretai. Surašiau matmenis. Duryse visas reljefas žiūrisi kitaip, skirtingais kampais nei horizontalioje plokštumoje. Tokių jūsų akiai nematomų subtilumų yra labai daug. Per tą laiką ir pats patyriau nemažai technologinių ypatumų.

Šis kūrinys nebuvo mano meninių ambicijų įgyvendinimo laukas. Norėjosi viską padaryti moderniai, bet nevalia buvo nukrypti nuo istorinės tiesos. Kai stovėsite prie Telšių katedros durų, istoriją skaitykite iš apačios, nuo Žemaitijos simbolio – meškos iki avinėlio, iškelto virš katedros durų, – patarė skulptorius R.Inčirauskas, rodydamas 3 didžiulius surinktos medžiagos aplankus.

– Labai įdomios ir vertingos knygos. Praktiškai jos vertos didelės parodos, – pastebėjau kruopščiai surūšiuotą medžiagą.

Jau surengiau tokią parodą, pavadinau ją „Kaip tai padaryta“. Iš garažo suvežiau visus gipso, plastilino modelius, daugybę piešinių. Žmonėms buvo įdomu, stebėjosi, kad tas procesas yra daugialypis ir labai sudėtingas.

– Kaip buvo gaminami durų variniai reljefai?

– Durų dalis po variniais reljefais yra medinė. Visko iš metalo pagaminti negalima, susikraipys per laiką.

Jei mažus juvelyrinius medalius galima kokybiškai atlieti, tai tokio dydžio ir kokybės kūrinio Lietuvoje niekas liejimo būdu nėra gaminęs. Užauginome varį galvaniniu būdu. Lengva nebuvo. Meistras pagamino specialaus dydžio 87x82 cm galvanines vonias. Į rūgštį buvo dedama negatyvo forma metalizuotu paviršiumi. Naudojant elektrolitus varis tirpo ir augino formą iš kurios montavome konstrukciją. Tas duris glostydamas gali apžiūrinėti ir aklas žmogus, – trumpai paaiškino technologiją R.Inčirauskas, pabrėždamas, kad noras juvelyriniam daiktui suteikti tokį dydį liudija apie jo atkaklumą ir užsispyrimą. Viskas įmanoma!

– Skulptūrose dažnai sunku rasti autoriaus pavardę, ji būna gerokai paslėpta. Kurioje durų vietoje užkoduota jūsų autorystė?

– Skulptūrose kitaip nei tapyboje sąmoningai nepalieku signatūros, bet visuose metalo darbuose galite išvysti mano ranką arba pirštą. O architekto Algirdo Žebrausko portretą galite rasti tarp kryžiuočių.

– Jei šiandien kodai perskaitomi nesunkiai, tai po poros šimtų metų (tikiu, kad katedros varinės durys stovės ilgai) tyrinėtojams jie gali virsti didžiule paslaptimi. Kas juos tada iššifruos jūsų skulptūrose?

– Sudariau knygelę, kurioje šalia visų objektų ir personažų fotografijų paaiškinami kodai. Autoriaus šifras taip pat. Jeigu elektroninė skaitmena išsimagnetintų, tai mano popierinė knygelė atlaikys ne vieną amžių, – paaiškino skulptorius.

Žydų tautos tragedijos įprasminimas

„Stebėtinas idėjos ir įgyvendinimo etapų vieningumas, gebėjimas jautriai reaguoti, atskleisti paslėptus dalykus, suteikti jiems adekvačias formas, tiesiog natūraliai būti kūrybos erdvėje, randant savus, svarbius atsakus ir emocionalias jų raiškas. Visapusiškas medžiagos – metalo pažinimas ir kūrybiškas jo įvaldymas patvirtina, kad R.Inčirauskas išties yra vienas ryškiausių šiuo metu meninio metalo apdirbimo srityje dirbančių lietuvių dailininkų“, – sakė menotyrininkė K.Jokubavičienė.

R.Inčirausko kūrybos viršūne laikomas dar vienas projektas – „TELZ“, skirtas buvusios gausios Telšių žydų bendruomenės atminimui. Šio darbo dailininkas ėmėsi pats, nieko neprašomas ir neraginamas. Tai liudija menininko pilietiškumą. Kūrinys apima 20 metalo plastikos objektų. Juose įkūnyta istorinė atmintis apie Telšiuose gyvenusių žydų kultūrą ir tradicijas bei garsiąją rabinų mokyklą „Ješiva“.

Lilijos Valatkienės nuotr./Racionaliai išnaudota sena knygų katalogų spinta
Lilijos Valatkienės nuotr./Racionaliai išnaudota sena knygų katalogų spinta

Pasak menotyrininkės K.Jokubavičienės, autentiškos plytos panaudojimas kartu su bronza kūriniams suteikė stiprų emocinį užtaisą, tapo prasmingu ir melancholijos kupinu buvimo, praradimo simboliu. Kartu labai asmenišku, ir tuo asmeniškumu nuoširdžiai bei įtaigiai atveriančiu žydų tautos tragediją šių dienų žmogui. Projekto „TELZ“ kūriniai buvo eksponuojami Vilniuje, Šiauliuose, Plungėje, Telšiuose ir kituose Lietuvos miestuose. Dabar jį nuolat galima pamatyti Tolerancijos centre.

Tapyba kaip meilužė

Meno pasaulyje skulptorius Romualdas Inčirauskas žinomas ir kaip tapytojas. Sako, paauglystėje stebėdavo Anykščiuose dailininkus, iš natūros tapančius peizažus. „Man taip viskas gražu būdavo! Ir tie dailininkai, ir jų nutapyti paveikslai. Pasidariau dėžę, nusipirkau aliejinių dažų ir pats ėmiau bandyti. Tada man buvo 16 metų. Nutapiau kaip mokėjau Anykščių bažnyčią, upę, kalveles.

Daug vėliau, kai perskaičiau R.Bacho „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“, į mano kūrybą atėjo paukščio motyvas. Tie mano paukščiai anksčiau buvo romantiški, lengvi, skraidė po visą drobę. Bėgant metams jie tapo sunkesni, buitiškesni, kaip ir autorius – sparnų nebeišskleidžia,“ – juokėsi R.Inčirauskas, savo paukščius vadindamas kulinariniais. Net drobių ciklą yra nutapęs „Kulinarinis, kava, desertas“, kuriame pavaizduoti tie patys paukščiai bet asociatyviai primenantys patiekalus.

Tapyboje jam svarbu koloritas, kompozicija, o paukštis per dešimtmečius R.Inčirausko tapyboje liko kaip autorinis ženklas. Jis pats savęs nelaiko tapytoju, daro tai, kas įdomu. Bet žmonėms jo skulptūriški, dekoratyvūs ir nepikti paukščiai patinka, dėl to ir perka jo paveikslus.

„Mano paveikslui kaip ir medaliui reikia reljefo, todėl ir susikūriau individualią tapybos techniką. Paveiksluose naudoju susalinį auksą, – plonytę aukso foliją. Labai mėgstu bronzos spalvos dažus. Negaliu toli atsitraukti nuo metalo“, – paaiškino dailininkas.

R.Inčirauskas tapybą vadina atsipalaidavimu nuo rimtų metalo darbų, reikalaujančių atsakomybės.

Lilijos Valatkienės nuotr./R.Inčirauskas. „Paukštis“
Lilijos Valatkienės nuotr./R.Inčirauskas. „Paukštis“

„Skulptūra, medaliai man svarbiausia, o tapyba turi meilužės statusą. Ji lyg pavogta meilė, kai pabėgu nuo rimtų, atsakingų ir didelių darbų, prisiglaudžiu prie tapybos“, – vaizdžiai palygino dailininkas. Savo „nuklydimams“ jis taiko epitetą – sėjomaina.

Pasaulis nulipdytas iš plastilino

Paklaidžioja su paukščiais po drobę ir vėl grįžta prie metalo. Prisimena kaip vaikystėje žaidė su plastilinu, lipdydamas kareivėlius ir žirgelius, taip dabar jis „žaidžia“ su metalais – lengvai, grakščiai ir užtikrintai. „Profesionaliai ir amato, ir kūrybos požiūriu. Kartais – su geraširdiška pašaipa, dažniau – su gilia pagarba tam, kas įkvėpimo akimirką formuojasi jo rankose, idėjai įgaunant apčiuopiamą pavidalą“, – taip per 65 metų jubiliejinę skulptoriaus parodą apie R.Inčirausko kūrybą atsiliepė meno žinovai.

Apmąstęs jubiliejinius metus R.Inčirauskas autobiografiniame esė atskleidė dar vieną savo verbalinį talentą. Jis polemiškai samprotavo: „Vargu ar galiu laikyti save suaugusiu, nes nuo vaikystės tebesvajoju būti dailininku. Giminaičiai prisimena, kad būdamas ketverių labai mėgau lipdyti iš plastilino. Keista, bet tą patį darau ir dabar (dariau visą gyvenimą). Tik tai, ką darau dabar, kartais tampa bronza ar aliuminiu. Brendimo požymiai: vaikystėje lipdžiau, ką mačiau. Vėliau lipdžiau, ką žinojau. Dabar lipdau, kuo tikiu (Visa per jį atsirado ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę, Evangelija pagal Joną 1,3).“

Netikėtos jausmų paralelės, sampratos, asociacijos atsispindi ir jo trieiliuose.

Tebegyvenu pasauly

Vaikystėj nulipdytam

Iš plastilino.

„Nepretenduoju į poetus, bet ką parašau, visiems patinka. Žmonės tai vadina haiku. Geras prozinės poezijos stilius; mažai žodžių, bet daug minčių galima išsakyti“, – Romualdas varto dailią užrašų knygelę, kurią žmona parvežė jam dovanų iš Kinijos. – „Labai daili, tai ir pradėjau į ją rašyti. Jau beveik visą užpildžiau“.

Lilijos Valatkienės nuotr./Lipdymas iš plastilino
Lilijos Valatkienės nuotr./Lipdymas iš plastilino

Nusigrėbiu lapus

Prie sau statyto

Pjedestalo.

Dar vienas trieilis ką tik atgulė į dailią knygelę.

Apie didžiuosius praradimus

„Savo kaime pranašu nebūsi“, – šis posakis patvirtina taisyklę. Anykščiuose gimęs, pripažinimą ir pagarbą Romualdas Inčirauskas pelnė Telšiuose, Lietuvoje ir Europoje. Aš nerašyčiau apie tas nuoskaudas, jei vaikystės praradimai nebūtų svarbūs jautrios sielos žmonėms. Norėdamas įprasminti savo emocijas vaikystės mieste, garsus skulptorius sugalvojo sukurti metalo kompozicijas apie savo vaikystės „didžiuosius“ praradimus.

Romualdas gerai prisimena upelį, tiltą, per kurį kas rytą eidavo į mokyklą. „Buvau pirmokas, kai mokytoja pasiūlė nueiti į biblioteką pasiimti knygučių. Matyt bibliotekininkė mažam spaliukui neturėjo ką pasiūlyti, padavė kažkokią knygutę apie Lenino vaikystę. Parėjau namo. Mama iškritikavo, sako, ką čia atsinešei, geriau būtum kokias pasakas paėmęs paskaityti. Kad mama nebambėtų, nunešiau tą knygutę ir paslėpiau po tilteliu. Maniau, eisiu rytoj į mokyklą ir nunešiu tą knygą. Ryte žiūriu, – nėra knygelės. Labai išgyvenau, kitą naktį visai nemiegojau, ryte papasakojau mamai, kad kažkas pavogė iš po tiltelio Lenino vaikystę. Mama nuramino, nupirko knygyne ir nunešė į biblioteką“, – pirmąjį praradimą papasakojo R.Inčirauskas.

Kitas – susijęs su spaliuko ženkliuku. „Priėmė mus į tuos spaliukus, ženkliuką įsegė, sako – šventas reikalas, nešiokite, dabar esate Lenino anūkai. Neilgai tuo ženkliuku džiaugiausi. Pamečiau jį pievoje su pusbroliu eidamas imtynių. Keliais iššliaužiojom visą pievą, žolę raudami, kalną rankom iščiupinėjome, – neradome. Parėjau namo nosį nukabinęs, papasakojau apie savo praradimą. Mama tuoj į kioską sulakstė ir už 15 kapeikų nupirko ženkliuką. Tą dieną labai nusivyliau šviesiu rytojumi, nes tokį ženkliuką gali nusipirkti bet kas ir tapti Lenino anūku. Trečią praradimą patyriau pionierių stovykloje. Kažkas pavogė mano sandalus ir basas turėjau stovėti rikiuotėje. Mažiukas buvau, pasislėpiau už draugų, niekas nepastebėjo“, – šiandien visa tai atrodo juokinga ir skulptoriui, ir man.

Lilijos Valatkienės nuotr./R.Inčirausko „Paukščių“ fragmentas
Lilijos Valatkienės nuotr./R.Inčirausko „Paukščių“ fragmentas

Apie tą pirmąjį knygelės praradimą R.Inčirauskas parašė buvusiai Anykščių miesto architektei, norėdamas sukurti žaismingą metalo kompoziciją ir simboliškai įamžinti tą tiltelį su tokiu užrašu: „1959 metais po šiuo tilteliu dingo knygelė apie Lenino vaikystę. Radusį prašome grąžinti R.Inčirauskui“.

„Neleido, sako nesupras jūsų meno. Aš nieko neprašydamas, paėmiau ir padariau tokį nesankcionuotą meninį žingsnį. Matau kaip žmonės eina, sustoja skaito ir juokiasi. Kai kas pasilenkia po tuo tilteliu, ieškodami kur pasimetė ta Lenino vaikystė. O Anykštos paplūdimyje ant vieno turėklo trieilį parašiau:

Prisimenu aš viską

O ypač tai

Ko niekad nemačiau.

Juk niekam netrukdo, o gyventi smagiau! Atvažiavęs pastebiu, kad žmonėms patinka, garsiai skaitydami juokiasi“, – sakė R.Inčirauskas.

Dar viena istorija, susijusi jau su šių dienų praradimu. Pasaulio anykštėnų bendrija 8-ajame suvažiavime pradėjo akciją „Profesionalaus meno kūriniai gimtinei“, kuria buvo siekiama suburti anykštėnų bendruomenę ilgalaikės išliekamosios svarbos kūrybinėms iniciatyvoms remti.

Sumanyta sukurti Anykščių Šv. Mato bažnyčios centrines fasadines duris kaip monumentalųjį meno kūrinį, turėjusį praturtinti sakralinio meno erdvę. Šiam darbui buvo pakviesti tokią patirtį jau turintys skulptorius R.Inčirauskas ir architektas A.Žebrauskas. Projektas buvo profesionaliai pristatytas.

„Emocijos ir politika gerą sumanymą sugriovė. Dirbau aštuonis mėnesius: surinkau istoriją, maketą padariau, radau kas gali pagaminti, bet jokio garanto iš savivaldybės nebuvo. Taip ir subliuško ta idėja.

Lilijos Valatkienės nuotr./Nesankcionuotu meniniu žingsniu R.Inčirauskas vadina savo vaikystės praradimų įamžinimą Anykščiuose
Lilijos Valatkienės nuotr./Nesankcionuotu meniniu žingsniu R.Inčirauskas vadina savo vaikystės praradimų įamžinimą Anykščiuose

Telšių katedros duris kurdamas, net nežinojau kas finansavo. Pagaliau, ar menininkui turi tai rūpėti. Didysis mecenatas taip ir liko nežinomas. O Anykščiuose dar neprasidėjus darbui, vieni norėjo būti svarbesni už kitus, prasidėjo kažkokios siužetų korektūros, į viešumą iškilo vietinių žmonių vidiniai nesutarimai, pasklido apkalbos. Ir ačiū Dievui, kad viskas tuo ir pasibaigė. Va, turiu maketą prisiminimui ir dar vieną punktą į Anykščių praradimų sąrašą“, – atviravo R.Inčirauskas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

46:42
12:44
01:01

Esports namai

Lietuviškas verslas

Maistas