Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2018 lapkričio 1d. 10:53

Meno erdvė: tapytojo A.Martinaičio regėjimų paslaptis užkoduota metaforose

Dailininkas Arvydas Martinaitis
Lilijos Valatkienės nuotr. / Dailininkas Arvydas Martinaitis
Tęsiame virtualią kelionę po menininkų studijas. Šį kartą važiuoju į Šančius pas ekspresijos ir ironijos meistrą Arvydą Martinaitį.

Šančių nepažįstu. Niekada čia nebuvau, kažkaip būdavo vis ne pakeliui, nors šio Kauno rajono privalumas yra jo geografinė padėtis, – jis įsikūręs bene arčiausiai Kauno miesto centro. Ilgos, vingiuotos ir itin siauros Vokiečių, Prancūzų, Rusų bei kitų tautų vardais pavadintos gatvės byloja apie 200 metų praeitį. Kitos gatvelės ne ką platesnės, prisiglaudus prie medinės tvoros tenka praleisti priešais atvažiuojantį visureigį. Dviese neprasilenktume. Tolumoje matau ranka mojantį Arvydą.

Keičiasi ir miestai, ir veidai

Šančių tikrai nepavadinsi prestižiniu rajonu. Carinės Rusijos metais jie garsėjo kaip pramoninis priemiestis, apgyvendintas fabrikų darbininkais, Kaunui tapus laikinąja sostine, Šančių pramonė dar labiau įsibėgėjo, žemę prislėgė ginklų sandėliai, metalo fabrikai ir garažų teršalai, gūdžiu sovietmečiu džiaugsmas ir grožis taip pat retai čia užklysdavo, žmonių sielas užgulė įsikūrę svetimos karinės struktūros daliniai.

Lyg pagreitintame filme akimirksniu atmintyje pralekia ekspresyviai iškalbingi A.Martinaičio paveikslų herojai: žmogystos iškreiptais veidais, ilganosiai pabaisos, klaikios laumės ir kitos užkoduotos nelaimių bei liūdnųjų istorijų metaforos. Reginiai susipina su emocijomis.

Lilijos Valatkienės nuotr./Arvydas Martinaitis „Uždrausto vaisiaus ragavimas“
Lilijos Valatkienės nuotr./Arvydas Martinaitis „Uždrausto vaisiaus ragavimas“

„Tik nereikia taip graudžiai nusiteikti“, – šypsosi Arvydas Martinaitis, pasitikdamas prie savo dailaus namo vartų. Jis su šeima į Žemuosius Šančius atsikėlė prieš trejetą metų. – Kaunas atsinaujina, nusipurto praeities šmėklų. Tikiu ir Šančiuose ateityje bus gyventi smagu. Jau dabar buvęs darbininkų rajonas keičia savo veidą. Čia kuriasi žmonės, kuriems ne vis tiek kas gyvena jų kaimynystėje“.

Arvydas, aiškindamas pavadinimo kilmę, užpildo mano žinių spragą apie Šančius. 1812 m. prancūzai, persikėlę per Nemuną pastatė čia įtvirtinimus, kuriuos ir pavadino savu žodžiu chantier (išvertus iš prancūzų – „statinys“, vokiškai Schanze – reiškia „apkasas, pylimas“). Ilgainiui Šančiai pateisino kariškai skambantį vardą. Nuo 1886-ųjų per dešimtmetį čia buvo pastatytas didžiulis Kauno tvirtovės kareivinių kompleksas.

Dvasinė ir fizinė erdvė

Sukame į A.Martinaičio dirbtuvę. Nuo prašalaičio akių pasislėpęs nedidelis medinėmis lentelėmis apkaltas namelis primena suomišką pirtį. Tik čia šaltoka. Jei ne krosnelės šiluma, tapyti čia būtų žvarbu, pirštai stingtų. Ant molberto pradėtas naujas darbas. „Tai nedidelis paveikslas, jo kraštinė 140 cm. Kai ant molberto užsikeliu 2 metrų drobę, tai praktiškai apsisukti nebėra kur“, – paaiškina tapytojas.

Prieš atsikeldamas į Šančius Arvydas su šeima gyveno Rokuose. Ten turėjo dvigubai didesnę studiją, bet ji buvo rūsyje. „Kažkaip slėgė, jaučiau, kad esu po namu, man trukdavo dvasinės erdvės. Dabar jaučiuosi puikiai, tik trūksta fizinės erdvės. Pradėjęs tapyti didelių darbų ciklą, čia sunkiai įsitenku. Turbūt niekada žmogui nebūna viskas labai gerai“, – nusijuokė Arvydas.

Lilijos Valatkienės nuotr./Arvydą Martinaitį sunku iš kantrybės išvesti
Lilijos Valatkienės nuotr./Arvydą Martinaitį sunku iš kantrybės išvesti

Užtat čia jis turi sukaupęs nedidelę asmeninę galeriją. Ant sienų glaudžiasi Irenos Mikuličiūtės, Vido Poškaus, Aistės Černiūtės, Andriaus Makarevičiaus, Godos Lukaitės, Sauliaus Rudziko, Aleksandro Ganelino, Jūratės Rekevičiūtės ir kitų Arvydui artimų žmonių tapybos darbai bei piešiniai.

Tačiau įdomioji dirbtuvių dalis, – mažas prieškambaris, kuriame archyvuojami paties Arvydo darbai, grįžę iš parodų arba pasirengę startui į naujas ekspozicijų erdves.

Čia susiglaudę bjauriai išsišiepę demonai, laumės, angelai ir ilganosės belytės pabaisos. Dažni A.Martinaičio kūrybos tipažai, įkvėpti šančiškos pasaulėjautos, lyg romanų herojai, tamsoje slepia savo intelekto nepaliestus veidus. Bandau įminti dailininko regėjimų paslaptį.

„Gyvenamoji vieta inspiruoja, istorijos pažinimas neišvengiamai veikia tiesiogiai, daro įtaką, verčia keistis, – pritaria Arvydas. – Galiu teigti, kad tai jie, – tie vietiniai triukšmadariai ir keikūnai, po darbo nevengiantys išlenkti stikliuką ir susivaidyti, negerbiantys kaimynų, kėsinantys į ramybę ir poilsį. Tų žmonių kultūra, netolerancija, egoizmas mane stebina. Jie elgiasi lyg būtų laukiniai ir gyventų stepėse nepažinę sociumo. Nors šie piliečiai ne veltėdžiai“, – bandė situaciją sušvelninti A.Martinaitis.

Genas, bet ne klonas

Arvydas – garsios Martinaičių menininkų dinastijos palikuonis. Jo senelis Jonas buvo populiarus tarpukario laikų karikatūristas, vienas iš lietuviškojo komikso pirmtakų. Tėvas Antanas – įvairiapusio talento menininkas, impulsyvus ir išskirtinai produktyvus dramatiškos lemties tapytojas ir poetas. Natūralu, kad į Arvydo Martinaičio kūrybą, nemažai kolegų žiūri per genealogijos prizmę.

Menotyrininkas Vidas Poškus rašė: „Būtent martinaitiškuoju kūrybingumo aspektu interpretuotina Arvydo Martinaičio kūryba, (o jis yra tapytojas iš esmės). Ryškios spalvos ir tirštos faktūros mezga dialogą su tėvo paveikslais, ironija šnekasi su prigimtiniu šmaikštumu“.

Ką apie tokius teiginius mano pats Arvydas Martinaitis?

„Tie ilganosiai gal genetiškai užsikodavę, nes tėvo postimpresionistinėje tapyboje visokiausių pinokių būdavo apstu. Jaučiu išlenda jie ir mano kūryboje, psichodelika atsėlina nemačiom, juolab, kad mane dažnai menotyrininkai lygina su tėvu. Aš juk jo tęsinys, jo genas, – užbėgdamas palyginimams už akių šypteli Arvydas. – Stebėdamas aplinką konkrečiai nefiksuoju tų žmonių. Bet jie norom nenorom išsliūkina iš pasąmonės ir suveikia. Vienu metu bėgdamas nuo jų atsisakiau motyvo, nuėjau į visišką abstrakciją. Bet pajutęs, kad man kažko trūksta ir vėl sugrįžau, ėmiausi savo senų herojų likimų“.

Lilijos Valatkienės nuotr./Dar viena tirštų potėpių meistro Arvydo Martinaičio paletė
Lilijos Valatkienės nuotr./Dar viena tirštų potėpių meistro Arvydo Martinaičio paletė

Bet apie tuos likimus pakalbėsime su A.Martinaičiu vėliau.

Menininkas eina vienas

Atidžiau tyrinėdama tėvo ir sūnaus Martinaičių kūrybą aš asmeniškai atradau du skirtingus tapytojus, kuriuos jungia ta pati pavardė. Dar jungia tiršti potėpiai ir ryškios spalvos. Abiejų kūryboje vyrauja šmaikštumas, persipinantis su ironija, bet niekada neperžengiantis įžeidimo ribos. Vertinu juos už tai. Tačiau tapyba jų – labai skirtinga, ant vienos lentynos padėti abiejų Martinaičių negalima. Kartos nesikartoja. Bet menotyrininkams, ieškantiems atspirties taško, kraujo ryšis tampa lengvu ir patogiu jauku.

Pastebėjau, kad dažnas jų, rašantis apie dinastijas, pritrūkęs minčių, griebiasi palyginimų. Jei dalykai visiškai nesulyginami, bet yra kraujo ryšis, tuomet atsiveria erdvės kitoms insinuacijoms.

Paprastai garsių menininkų palikuonis tokie lyginamieji vertinimai varo į neviltį. Jie net šnekėtis nenori šia tema, jausdami nuslydimą lengviausiu keliu: viskas apie garsų tėvą ar motiną, o tik keli sakiniai apie jų talentingus vaikus, įstumtus į šešėlį.

„Va čia šitas potėpis kaip pas Antanėlį...“ – ironizuoja Arvydas menotyrininkų postrigavimus. – Pas tėvą viskas buvo apgalvota, suvesta, sutvarkyta. Jis naudojo daugiau spalvų, gal jam daugiau jų reikėjo“.

Pats Arvydas jaučiasi chuliganu tapyboje. Negelbsti nei šaknys, nei kraujas. Čia jis lieka vienas, turintis kūrybinių ambicijų, ne visuomet patenkintas ir laimingas. Pasak jo, norint kalbėti apie tapybą lyginamuoju aspektu, privalu gerai jausti laikmetį ir susigaudyti jo kontekste. Menininkas visada eina vienas, nepaisant ilgiausių dinastijos šleifų. Vienas buvo Antanas, vienas ir senelis Jonas, vienas ir Arvydas.

Lilijos Valatkienės nuotr./Arvydas Martinaitis „Turkijos akvarelės“
Lilijos Valatkienės nuotr./Arvydas Martinaitis „Turkijos akvarelės“

Būdama žurnalistė ir fotografė, tai yra – gyvenimo stebėtoja, neturiu ambicijų po kaulelį narstyti dailininkų kūrybos. Man domina veidotyra, paremta faktais, fiziologinėmis ir genetinėmis žiniomis, kurios padeda pažinti ir atskleisti žmogų. Mane jaudina žmonių santykiai. Atidesnis veidų skaitymas prilygsta dėlionei. Juk mūsų signalinė sistema – veido bruožai neatsiranda iš niekur, viskam yra pagrindas. Todėl žiūrėdama išlikusias dailininko Antano Martinaičio fotografijas ir kalbėdamasi su Arvydu intuityviai suvokiau, kaip sūnus visą gyvenimą ieškojo savo tėvo. Jaučiu, – atrado. Galutinai atrado būdamas 47 metų. Paradoksalu, bet turėdamas lygiai keturiasdešimt septynerius metus mirė Antanas Martinaitis.

Įžvalgos ir likimai Martinaičio tapyboje arba metaforų kalba

Mėgstantis viską daryti ciklais A.Martinaitis ilgai galvoja, nepaleidžia savo herojų pavėjui, grįžta prie jų įgijęs kitokią gyvenimo patirtį. Taip pastaruoju metu atsirado ciklas „Raudonkepuraitė ir co“.

„Mano kūryboje ši herojė su vilkais ir zuikiais jau lankėsi prieš 14 metų. Pirmiau atsirado piešiniai. Egzistuoja daugybė šios prieš 350 metų alegorijų meistro Charles'o Perrault parašytos pasakos interpretacijų. Aš turiu savo viziją“, – sakė A.Martinaitis.

Žiūrint A.Martinaičio ciklą „Raudonkepuraitė“ irgi nereikia remtis tiesioginiu motyvu. Tai šių dienų istorijos, dramos, atėjusios iš mūsų kasdienybės.

„Visada pravartu prisiminti sukūrimo kontekstą. Koks moters gyvenimas buvo toje aplinkoje, kokios jos teisės. Negalėdami visko sakyti tiesiai, menininkai, rašytojai neretai prabildavo simboliais, metaforomis“, – „Raudonkepuraitės“ parodos atidaryme kalbėjo Arvydas Martinaitis.

Lilijos Valatkienės nuotr./Pagrindiniai darbo įrankiai
Lilijos Valatkienės nuotr./Pagrindiniai darbo įrankiai

Per Lietuvos meno galerijas keliaujančios „Raudonkepuraitės“ ciklo esmę atskleidžia drąsūs, ironiški nuolatiniai ieškojimai. Drobėse pasikartoja ir menininko vizitine kortele tapęs ryškus koloritas, ekspresyvumas. A.Martinaičiui svarbu eksperimentuoti, nuo realybės pereiti prie abstrakcijos, o iš abstrakcijos vėl sugrįžti prie objekto – tam tikro mitinio personažo. Tapytojo drobėse itin ryški yra garsiojo humanisto, psichologo ir filosofo Ericho Frommo „pamiršta kalba“. Jo manymu, žmoniją vienija praėjusių kartų sumanyta universali simbolinė kalba, kurią reikėtų dėstyti mokyklose kaip ir užsienio kalbas.

Arvydas prisipažino, kad skaitydamas ir gretindamas prieš kelis metus Lietuvą supurčiusius įvykius, pajuto, kad ir jį patį asmeniškai labai paveikė Garliavos istorija, tos vargšės mergaitės neaiškus likimas.

Todėl tapytojas „Raudonkepuraitės“ cikle sureagavo panaudojęs metaforų kalbą. „Mitas tampa tikrove. Pasakų personažas atgyja ir netgi vaikšto greta mūsų. Sunku apjungti visumą, pasitaiko, kad išnyra herojai, kurių čia visai nereikėtų“, – emociniam įspūdžiui dailininkas negali priešintis.

Lilijos Valatkienės nuotr./Arvydo Martinaičio tapybą meno mugėje Art Vilnius – pristatė Irenos Mikuličiūtės galerija
Lilijos Valatkienės nuotr./Arvydo Martinaičio tapybą meno mugėje Art Vilnius – pristatė Irenos Mikuličiūtės galerija

Remdamasis S.Freudo ir K.G.Jungo teorijomis, klausydamas danų grupės „Heilung“ atliekamos rituališkos energijos garsų, šamaniškai svaiginančius mongolų atlikėjų muzikinių dvasių užkalbėjimus, A.Martinaitis analizuoja sapnų, mitų ir pasakų simbolius ir bando rasti raktą į pasąmonę. „Mane seniai traukė mistika“, – kaip įrodymą Arvydas rodo prieš 15 metų Joniškėlyje nutapytą paveikslą „Naktiniai lenktynininkai“ . – Tai nelegalių lenktynių dalyviai pilnatyje tariasi kaip vyks lenktynės. Arba šios dvi moterys „Kruvinajame mėnulyje“ – viena šviesiaplaukė, kita tamsiaplaukė. Gražios jos, abi pažįstu. Šešėlių apraizgytos stovi priešpriešais. Spėkite, ką jos sumąstė mėnulio paveiktos?“ – intriguoja Arvydas Martinaitis.

Šamanizmo elementai iš Arvydo paveikslų sudomino ir vagišius. Prisiminiau vasarą Karklės plenere dingusį Martinaičio paveikslą „Aukojimas“. Socialiniuose tinkluose, pamatę dingusio paveikslo nuotrauką ir žinutę apie vagystę, draugai sukėlė tikrą šurmulį; vieni ragino gaudyti vagį, kiti gyrė ilgapirščio meninį skonį. Policija, atvykusi su šunimi visus taip išgąsdino, kad matyt vagišius, pabūgęs rizikos, nebenorėjo iš Karklės festivalio teritorijos sprukti su taip išgarsėjusiu didelio formato darbu. Po kelių dienų tvarkytojai atrado viename festivalio savanorių kambaryje kelis dingusius paveikslus. Tarp jų buvo ir Arvydo „Aukojimas“.

Martinaitis sako, kad būtų atkūręs paveikslą. Labiausiai jį nustebino atomazga. „Paveikslų dingimo bylos tyrėja net nepaskambino, matyt buvo neįdomu kokio motyvo vedinas žmogus pavogė tapybą. Žodžiu, gyveni ir mokaisi. Daugiau tokiuose pleneruose nebedalyvausiu“, – nukirto dailininkas.

Grįžtant prie senų herojų likimų, dailininkas iškalbingai tęsia jų istorijas. Jis kalba potėpiais, faktūra, spalvomis, o literatūra paveiksle, anot A.Martinaičio, turi išlįsti kaip per rūką ir vėl pasislėpti.

Lilijos Valatkienės nuotr./Turtinga A.Martinaičio paletė
Lilijos Valatkienės nuotr./Turtinga A.Martinaičio paletė

„Mano tęstinis „Raudonkepuraitės II“ ciklas skirtas ir raudonplaukei moteriai, kurios prototipais paveiksluose tapo bendras garsių Lietuvos meno lauko moterų portretų lydinys. Pradėjau jas fiksuoti, stebėti jų likimų vingius. Viena jų – garsi menininkė Jūratė Rekevičiūtė. Po straipsnių spaudoje jau niekam nėra paslaptis, kad raudonplaukė Jūratė sunkiai serga. Prieš pora metų, dar prieš tą nelemtą ligą nutapiau juos gražius, ugnimi žaižaruojančius plaukus. Dabar nebėra tų išraitytų sruogų...“ – pasakoja tapytojas, linkėdamas Jūratei greičiau pasveikti.

Anuomet jie apsikeitė savo darbais. Raudonų sruogų prisiminimas liko drobėje, Jūratės namuose. Arvydo kambaryje kabo Jūratės kūrinys.

Apie gyvenimą mene ir meną gyvenime

„Į meno sferą atėjau gan vėlokai, 16–17 metų būdamas. Paradoksalu, bet kai tėvas mirė, aš labai pradėjau domėtis menu. Kai jis buvo gyvas, kažkaip jam priešinausi, norėjau savarankiškumo. Prisidėjo ir tėvų skyrybos. Kiekvienas išliedavo man savo nuoskaudas. Kai netekau tėvo, pradėjau ieškoti jo artumo per kūrybą. Tą trauką pajutau itin stipriai ir išgyvenau jautriai.

Mokykloje mokiausi prastai. Anuomet niekas neklausė apie svajones. Blogai mokaisi – keliauk į proftechninę mokyklą. Tėvas, matydamas mano tingumą, sakydavo „Arvydai, eik staliaus amato mokytis. Jie porėmius gamina, gerai gyvensi“. Bet aš pasirinkau dažytojo tinkuotojo specialybę, – ji buvo arčiausiai meno. Artima specializacija, – abstrakcionistas (juokiasi) – sienų lygintojas. Nemanau, kad dar kada gyvenime galėčiau išeiti į kitą profesiją. Pernelyg jausmingai viskas mano viduje susipynė. Senelio, tėvo, dėdės kūrybinės ambicijos persidavė man. Jaučiuosi lyg užkoduotas. Gal ištverčiau mėnesį kitą be teptuko ir drobės, bet netrukus ir vėl pradėčiau vartoti meną“, – atviravo Arvydas Martinaitis.

Arvydas nežino ar norint tapti geru dailininku, reikia nuo lopšio laikyti rankoje teptuką ir uostyti dažus. Pavyzdžiui, sporte vėlai dirbti pradėjęs, talentą gali užmigdyti negrįžtamai.

Lilijos Valatkienės nuotr./Šiltas studijos kampas
Lilijos Valatkienės nuotr./Šiltas studijos kampas

„Kai Stepo Žuko technikume baigiau restauratoriaus specialybę, man buvo 21-eri. Jutau, kad vėlai baigiau. Kai įstojau į Dailės akademiją, sutikau jaunuolius, kurie mokėsi Vilniaus Čiurlionio menų gimnazijoje. Jie taip gerai piešdavo, kad ne juokais buvau išsigandęs, – juk aš taip nemoku! Užtat paskui man buvo labai gerai. Laisvos užduoties tie stiprūs, išmuštruoti piešėjai negalėdavo atlikti“, – prisiminė A.Martinaitis.

Jau subrendęs jis dažnai pagalvodavo, kad tėvas ar mama turėjo anksčiau ir griežčiau jį nukreipti. „Dabar matydami kas mūsų dukroms įdomu abu su žmona stengiamės palaikyti ir nukreipti jas. Man niekas neuždegė šviesoforo, o reikėjo... Kuo anksčiau pradedi, tuo lengviau būna. Teko pačiam kapstytis. Mano tėvai buvo labai skirtingi žmonės, nesugyveno šeimoje ir man sunku buvo tokioje aplinkoje“, – jaučiu, kad Arvydui prisiminimai skausmingi.

Apie plenerus

Martinaičio gyvenime įsitvirtinusi siužetinė, abstrakčioji ir ... plenerinė tapyba. Pastarosios atskiru žanru nepavadinsi, bet jau dėl savotiškos „veislės“ pavadinimo nė vienas pleneruose dirbantis dailininkas neabejoja. Visokių plenerų pasitaiko. Praėjusi vasara buvo karšta ir Arvydui: kuratoriniai plenerai Pelėdų kalne ir Žeimeliuose, Karklės pleneras (ten Arvydas pirmą kartą tapė jūrą), vainikuotas paroda ir nuotykiais. Jeruzalė, Alanija, Ventspilis sugrąžino dailininką į akvarelės žanrą, buvo sukurtas nė vienas ciklas jaukiosios architektūros, jūros peizažų persipynusių su egzotiška augmenija.

„Skrisdamas lėktuvu negalėjau pasiimti didelių drobių ir molberto. Ypač Turkijoje pajutau, kad turiu labai vikriai suktis. Tik pradėjus brėkšti reikia bėgti gaudyti vaizdų. O saulei patekėjus, turiu nešti kudašių, nes neįmanoma dirbti karštyje, temperatūra akimirksniu šokteli iki 35 laipsnių. Ir beprotiškai greitai viskas džiūsta. Liedavau akvarelę lauke. Geriausiai su savimi neštis nedidelį formatą, kuo mažesnį smailų teptuką ir tušo indelį. Ir dar privaloma turėti turkio spalvą, kitaip jūros paveiksle nebus“, – dalijosi patirtimi A.Martinaitis.

Arvydą sužavėjo ir Ventspilio laivai. Nors rytais buvo šalta, bet keldavosi anksčiau ir išeidavo pasivaikščioti. Kartą atsidūrė rūke. Džiaugėsi, kad turėjo pasiėmęs tušo ir bloknotą. Taip gimė įdomi serija.

Ir siužetai, ir spalva pasikeitė piešiant Mosado pilies apylinkėse. „Oranžinė spalva, – karščio pranašas ir beprotiškai daug žmonių“, – Arvydas rodo miniatiūras iš Izraelio.

Kaip jis įsitenka, kaip išsikalba miniatiūrose?

„Jei atvirai, tai sunku man su mažiukais formatais. „Pelėdų kalno“ plenerui užsisakau dvimetrines drobes ir labai gerai jaučiuosi dirbdamas. Kažkada dariau akvarelės miniatiūras. Pamenu pradžią. Tėtis jau buvo miręs, pasiklausti nėra pas ką, tai paėmęs kiaulės šerių teptuką bandžiau lieti akvareles. (Juokiasi)Turiu išsaugojęs tuos darbus. Vėliau kažkas paprotino, kad tokiam darbui reikia turėti minkštą voverės plaukų teptuką. Į miniatiūras mane sugrąžino dailininkė Aistė Gabrielė Černiūtė, pradėjusi rengti kolegų miniatiūrų parodas „Spiečius“, – sakė A.Martinaitis.

Lilijos Valatkienės nuotr./Arvydas Martinaitis. Saulėgrąžos
Lilijos Valatkienės nuotr./Arvydas Martinaitis. Saulėgrąžos

Pelėdų kalno aureolė

Šešis metus Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas rengia tęstinį tarptautinį tapybos plenerą „Švytintis Pelėdų kalnas“. Jo globėja – Ikimokyklinio ugdymo studijų programos vadovė dr. Sigita Saulėnienė džiaugėsi, kad šį plenerą kuruoja naujų idėjų ir kūrybinės dvasios nestokojantis fakulteto dėstytojas, tapytojas Arvydas Martinaitis. Praėjusios vasaros pleneras buvo skirtas turtingą istoriją išsaugojusiai Kauno vietai – Pelėdų (Ąžuolų) kalnui, čia kūrusioms ir besimokiusioms asmenybėms.

„Pleneras skatina dėmesį skirti Pelėdų kalno aureolei, švytėjimui, fiksuojant jos formas, faktūras, kaitą, šaltį, kaitrą, akinantį ryškumą ar išblukimą, suvokti švytėjimą tarsi mitą, įsigėrusį į kiekvieną aplinkos objektą, išsklaidantį regimo vaizdo realistiškumą, priverčiantį juo suabejoti, skatinantį žvelgti giliau“, – sakė ilgametis plenero vadovas A.Martinaitis.

Plenerai būna sėkmingi ir nelabai. Sėkmingi nenutrūksta, formuojasi jų tradicijos, jie sukuria ir išliekamąją vertę. „Pelėdų kalnas“ – vienas sėkmingiausių Kauno meno erdvės projektų. Kaip A.Martinaičiui pavyksta suburti įdomius menininkus?

„Pleneruose labai svarbu geri santykiai tarp žmonių. Šią vasarą buvo ir vyresnio amžiaus dailininkų, ir labai jaunų. Galvojau kaip čia bus? Kaip jie sugyvens? Viskas pavyko puikiai. Dienomis labai produktyviai dirbdavome, saulei nusileidus kartu vakarodavome ant kalniuko, žvaigždes skaičiuodavome, šviečiančio Kauno žiburius tyrinėdavome ir kalbėdavomės iki paryčių apie gyvenimą, Pelėdų kalno mitą, garsių dailininkų likimus.

Pakviestų į plenerą menininkų nevaržau, raginu dirbti savarankiškai. Šiemet kaip niekada vyravo puiki atmosfera, draugiški, malonūs dailininkai išvengė nesusipratimų, ekscesų. Puikiai sugyveno dailininkai iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Ukrainos, Izraelio, Baltarusijos, Vokietijos. Devynias dienas vykusį plenerą užbaigė „Pelėdų kalno“ galerijoje pristatyta labai įdomi, profesionaliai išbaigta grupinė dalyvių paroda“, – pasakojo A.Martinaitis.

Lilijos Valatkienės nuotr./Arvydas Martinaitis „Žara“
Lilijos Valatkienės nuotr./Arvydas Martinaitis „Žara“

Ne paslaptis, kad sėkmė priklauso ir nuo suteikiamų menininkams darbo ir poilsio sąlygų. „Pelėdų kalno“ dalyviai dirbo po du erdviose studijose. Kas norėjo, išeidavo tapyti į lauką. Maitino juos skaniai, tris kartus per dieną. Už tokį komfortą reikia padėkoti Kauno kolegijos vadovams.

Pedagoginio darbo sėkmė

Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas naująjį sezoną pasitiko parodinėje erdvėje „Koridoriai“ eksponuojama Dailės kūrinių konservavimo ir restauravimo studijų programos dėstytojo, tapytojo Arvydo Martinaičio kūrinių paroda „Abrakadabra“. Taip naujai įstojusieji susipažino su savo dėstytoju. Parodoje eksponuojami 2017–2018 metais kurti darbai, kurie buvo pristatyti didžiausioje Baltijos šalyse šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius‘17“.

Dinamiškos, paslaptingos kompozicijos primena siurrealistišką sapno pasaulį, kuriame randasi netikėti personažai, veikiantys, iš pirmo žvilgsnio, realistiškoje aplinkoje, kuri čia pat, prieš žiūrovo akis mainosi įgaudama vis naujas formas. Ne visada jos aiškios žiūrovui, tačiau kurstančios fantaziją ir smalsumą. Menininkas sako, jog įkvėpimo kūrybai semiasi iš paties gyvenimo, kuriame atranda istorijas ir personažus drobėse dėstomiems naratyvams. Visgi, jie gana abstraktūs, reikalaujantys įdėmaus žiūrovo žvilgsnio, detalių ir niuansų pastebėjimo.

Martinaičiui svarbu paveiksluose suteikti erdvės veikti ir pačiam žiūrovui, todėl jis nėra linkęs atskleisti visų prasmių, kurios slypi vaizduojamuose simboliuose, spalviniuose kontrastuose, kompozicijų dinamikoje, nes, kaip sako menininkas, viską išpasakojus paveikslas tampa per daug atviru, literatūrišku. Svarbu, jog drobės užduotų klausimus į kuriuos atsakymus rastų pats žiūrovas.

Kad dėstytoją A.Martinaitį mėgsta studentai, pastebėjau jo parodos atidaryme Birštono Kurhauzo galerijoje. Arvydo vyresnieji kolegos negailėjo komplimentų: „Kaip jums pasisekė, kad turite tokį puikų dėstytoją.“

Lilijos Valatkienės nuotr./Arvydas Martinaitis. Iš ciklo „Raudonkepuraite ir co“
Lilijos Valatkienės nuotr./Arvydas Martinaitis. Iš ciklo „Raudonkepuraite ir co“

Pasak Arvydo Martinaičio, šalia privalomos programos jis studentams negaili ir savo asmeninių atradimų, ir laiko po paskaitų. „Stebiu juos, dirbu taip, kad jiems būtų įdomu, kad pažintų ne vien akrilą ar guašą. Visiems patinka lieti akvareles, fotografams užduotį duodu – atsikelti anksti ir užfiksuoti rūką. Bandysime šlapią techniką su akvarele ir tušu“, – pasakojo dailininkas.

Svarbi distancija

Arvydo manymu, dėstytojas negali tapti draugeliu, tada studentai neretai pradeda tuo piktnaudžiauti. Distancija tarp dėstytojo ir studento išlaikyta studijų metais, padeda labai šiltai bendrauti ir baigus mokslus.

„Bendravimas socialiniuose tinkluose praplečia žinojimą, suteikia ir gilesnį pažinimą. Pavyzdžiui, pastebėjau, kad viena dizainerė dažnai įkelia nuotraukas su kalnų dviračiu. Maniau jai patinka tokios fotografijos. Kartą atidžiau pažiūrėjęs jos pačios nufilmuotus kadrus, supratau, kad mano studentė priklauso profesionalų komandai! Labai pavojingas sportas. Ne visi mano auklėtiniai tokie drąsūs. Kiti studentai atrodo silpnesni, jautresni, mažiau imlūs, bet baigę mokslus, puikiausiai dirba ir atranda save“, – A.Martinaičiui malonu pasakoti apie kolegijos moksleivius, kuriuos po baigimo mielai studijoms priima Dailės akademija ir VDU.

Nuo rugsėjo A.Martinaitis taip įsikinkė į pedagoginį darbą, kad pasak jo, pareina namo visas išsunktas, nebelieka laiko nei sau, nei namams, nei kūrybai. „Dar į sporto klubą norisi nueiti bent tris kartus per savaitę. Sportinę formą reikia palaikyti. O ir privačiai žmonės prašo pamokų. Negi jiems atsakysi“, – Arvydas žodžio ir pareigos žmogus.

Laukia kelionė

Yra dar vienas dalykas, A.Martinaičiui neduodantis ramybės.

Visai neseniai menų fakultetas, kuriame dėsto A.Martinaitis vadinosi Justino Vienožinskio vardu. Neseniai susijungus fakultetams, jis tapo Kauno kolegijos meno ir ugdymo fakultetu.

„Labai gaila, kad per visas reformas praradome J.Vienožinskio vardą. Važiuosiu į Obelius aplankyti jo sūnų Vincentą, daugiau sužinosiu apie jo tėvą. Garsus dailininkas tame name praleido paskutiniuosius gyvenimo metus. Juk būtent J.Vienožinskis 1920 m. parengė projektą dėl piešimo kursų steigimo, kurie po dvejų metų buvo perorganizuoti į Kauno meno mokyklą. Jis tapo ir pirmuoju mokyklos direktoriumi. Neramus, maištingas buvo maestro, todėl jį vis ištremdavo į atokesnę vietovę“, – pasakoja A.Martinaitis apie buvusį aktyvų Lietuvos meno kūrėjų draugijos narį, Lietuvos dailės sąjungos pirmininką J.Vienožinskį.

Arvydas nupiešė J.Vienožinskio sūnaus Vincento portretą. „Jam 90 metų, bet turi puikią atmintį, daug pasakoja apie tėvą, įsteigtame memorialiniame muziejuje saugo jo paletę, paveikslus, asmeninius daiktus“, – sakė A.Martinaitis. Šis portretas būtų Arvydo Martinaičio padėka Vincentui už saugomą Lietuvos dailei nusipelniusio jo garsaus tėvo atmintį. Už gyvenimą, paskirtą menui.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Temos: 2 Tapyba Dailė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Tik prenumeratoriams

SEB verslo augimo programa

01:37:23

OfiSPA – vieta dirbti ir nepavargti

Video

18:38
01:51
01:10

15min metų knygų rinkimai

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Naujas testas