Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 26d. 10:00

Meno erdvė: Tapytojo Vytauto Kauno vizijos ir slėpiniai

Tapytojas Vytautas Kaunas parodoje „ArtVilnius19“ prie savo darbų
Lilijos Valatkienės nuotr. / Tapytojas Vytautas Kaunas parodoje „ArtVilnius19“ prie savo darbų

„Esu ten, kur norėjau visada būti, – Tubelių kaime“, – burbteli tapytojas Vytautas Kaunas. Daugiau neaiškina, suprask kaip nori. Brendame per lapus tylėdami. „Greičiausiai tai – likimas“, – pagalvojau, – prieš kurį Vytautas Kaunas bejėgis. Būna dienų, kai jėgos iš tiesų apleidžia, – ir žvarbu, graudu darosi, ir jausminių prasmių talpyklos sklidinai prisipildo, bet jis atsikėlęs ryte surenka save iš naujo, šypteli likimui ir vėl pakartoja: „Man čia gerai“.

Kaip pasislėpti už savo kūrybos?

Tapytojų Vytauto Kauno ir jo dukters Adelės Liepos Kaunaitės sodyboje ruduo. Kaip ir visur kaime – šlapia ir liūdna, vėjas nudraskė paskutinius lapus, medžiai į dangų žvelgia tarytum pro pirštus. Tubelių kaimas niekuo nesiskiria nuo kitų nykstančių Lietuvos kaimų. Beliko keli gyventojai. Ir jei ne pašonėje esantis Zyplių dvaras ir beveik vietiniu save vadinantis dailininkas Vytautas Kaunas, kažin ar liktų koks prisiminimas iš Tubelių.

Žiema alsuoja į nugarą. Vytautas ruošiasi į Londoną. Čia atidaroma „Erotic artexibition“ didelė tarptautinė ekspozicija, į kurią iš 500 pretendavusių tapytojų buvo atrinktos tik 150-ies menininkų drobės. „Tapytojui iš Tubelių kaimo šis įvykis prilygsta tikram stebuklui“, – šypsosi Vytautas Kaunas pirmą kartą gyvenime keliausiantis į Londoną.

„Erotic art exibition“ ekspozicijai atrinktose drobėse dominuoja kontrastingi spalviniai deriniai, kuriuose išryškėja moters kūno „alsavimas“ su nuostabia, neretai subtilios erotikos nestokojančių formų ritmika mėnulio šviesoje. Menotyrininkės Ritos Mikučionytės manymu, šiuose, jau Lietuvoje rodytuose kūriniuose mėnulio pilnaties beprotystę Vytautas Kaunas puikiai perteikia energingu teptuko kirčiu ir „begėdiškai“ atviru dažo nuvarvėjimu audinyje.

Grįžęs iš aistra alsuojančios parodos į savo trobą, Vytautas dvi paras kaitins krosnį, kad žvarba iš namų išeitų. Bet jis įpratęs.

Lilijos Valatkienės nuotr./Visais metų laikais gamta įkvepia tapytoją V. Kauną
Lilijos Valatkienės nuotr./Visais metų laikais gamta įkvepia tapytoją V. Kauną

Metų prisiminimai šildo. Rudens pradžioje Dubline buvo pristatyta jo personalinė paroda. Pasitikrino sėkmę, įkvėpė pasitikėjimo ateičiai. „Dubline gavosi visai graži paroda, aš patenkintas. Graži erdvė, gražiai drobes sukabino. Gavosi toks miksas, – figūros, peizažai abstrakcijos, bet visumoje gerai atrodė... Ir atidarymas geras buvo, žmonių prisirinko bemaž penkiasdešimt. Iš mūsų ambasados atėjo pasveikinti, sakė, kad pirma tokia lietuvio paroda Dubline“, – pasakoja tapytojas ir kukliai nusuka žvilgsnį. Jam geriau pasislėpti už savo kūrinių ir gitara pagroti bardų dainas, nei atsakinėti į klausimus.

Ar gali tapytojas pasislėpti už savo kūrybos? Ištikimas lietuviškojo ekspresionizmo tradicijoms V.Kaunas savo dvasiniu polėkiu bei spalvine iškalba drobėse atskleidžia asmeninių išgyvenimų spektrą. Jo metų metais tapomi peizažai ilgainiui tapo abstrakčia tapyba, kurioje jautrumas ir subtilumas prasiveržia užkoduotais simboliais. V.Kaunas vienas iš nedaugelio tapytojų, kurių drobės tarytum atviras delnas su savo gyvenimo, meilės, sėkmės ir liūdesio įrėžtais ornamentais. Pastarųjų metų jo tapyboje realus pasaulis tarytum ištirpo. Ieškodamas vidinio prieglobsčio, autorius panyra į jam vienam suprantamus sielos regėjimus. Ar kas gali paneigti, kad tai atskleidžia jo jautrią sielą?

Kūryba tarsi dienoraštis

Tubelių kaime dailininkas Vytautas Kaunas gyvena, ilsisi ir kuria. Kai netapo, – šienauja, obuolius renka, lesina vištas, mūrija priestatą, kuriame žada įrengti svajonių studiją. Dabar menininko dirbtuvė senojo namelio antrame aukšte. Kol šilta, dailininkas mėgsta tapyti gamtoje. Jam reikia permatomų erdvių, tolių, iš kurių į jo paveikslus atkeliauja vizijos, išsiskleidžia turtingos vaizduotės potencialas.

„Panašu, kad išorinis provaizdis tėra išeities taškas kūrybinei improvizacijai: V.Kauno tapomi peizažai dažnai praranda savo istorinį bei geografinį konkretumą, tapdami spalvotais sapnais. Puikiai jausdamas ritmą ir koloritą, autorius nesistengia pažodžiui mėgdžioti tikrovę – daug svarbiau yra atskleisti intymų vidinį santykį su tapomu objektu. Subjektyvus pradas ima viršų, todėl dailininko kūriniai yra tarsi dienoraščio puslapiai, žymintys egzistencinių pojūčių, aistringų patirčių bei svajingų meditacijų kupiną gyvenimo kelią. Nerimastingas veržlumas liudija tobulumo siekį, tačiau nepasiekiamas idealas visada lieka kažkur už horizonto linijos“, – apie V.Kauno tapybą rašė kultūrologas, menotyrininkas Algis Uždavinys.

Vytautas Kaunas kryptingai puoselėjamą savo tapybos braižą nuolat atnaujina ir praturtina, pasirinkdamas vis kitos temos ciklų plėtotę. Retsykiais pasirenka ir kitą žanrą – performansą gamtoje. Sako, kad gyventi kaime nebūtų nuobodu, prasiblaškymui jiedu su dukra kuria klipus.

Socialiniuose tinkluose mano akį patraukė graudžiai ironiški dailininko performansai – trumpametražiai filmukai. Šių mėgėjiškų filmukų herojus – pats dailininkas. Operatorė – jo duktė, jau spėjusi pagarsėti savo kūryba tapytoja Adelė Liepa Kaunaitė.

„Cha cha, žiūrėjai, – juokiasi dailininkas. – Ilgais vakarais aš groju gitara, dainuoju. Jausminius laukus pravalo tuomet, kai išsidainuoju vienas. Baigęs S.Žuko technikumą nusipirkau dvylikastygę gitarą. Vysockis, Kernagis, Cojus, – mano mėgstamiausi“, – sako Vytautas Kaunas.

Menotyrininkė Rita Mikučionytė, apžvelgdama tėvo ir dukters kūrybą sako: „Turime teisę kalbėti apie „kaunų“ tapybos fenomeną – išraiškingai ir drąsiai nutapytus nuoširdžius pasakojimus, įsimenančius įspūdinga spalvų ir formų akistata. Kita vertus, gyvenimas periferijoje formuoja ne tik gaivališką pasaulio matymą ir egzistencinį savasties suvokimą. Jis atveria ir naujas kūrybos galimybes. Performansus kurti įkvepia kaimo aplinka ir susikurtos situacijos. Šiose tapybos ir veiksmo meno paralelėse matyčiau itin organišką visapusiškos ir daugiakalbės Vytauto Kauno kūrybos jungtį“.

V.Kaunas vienas iš nedaugelio tapytojų, kurių drobės tarytum atviras delnas su savo gyvenimo, meilės, sėkmės ir liūdesio įrėžtais ornamentais. Pastarųjų metų jo tapyboje realus pasaulis tarytum ištirpo.

Į kaimą, arčiau tėvo

Prieš 25 metus V.Kaunas nusprendė iš Vilniaus vėl atsikraustyti į Tubelių kaimą.

„Ten tolumoje, už dirbamų laukų matyti mano tėvuko sodyba. Kol jis dar buvo gyvas, norėjau būti arčiau jo. Kažkaip tėvą prisimenu su aureole, kaip šventąjį. Ten ir močiutė gyveno. Gerai pamenu kaip klampodavome žiemą vos pramintu taku, vasarą lengviau nukeliaudavome“, – pasakoja Vytautas, ilgesingu žvilgsniu glostydamas ūkanotus tolius.

„Čia buvo baisus „bardakas“, traktoristų irštva“, – įsiterpia Adelė Liepa Kaunaitė.

„Nu ne, čia buvo dirbtuvės“, – taktiškai pataiso tėvas. – O šiame dideliame name buvo įsikūrusi Šakių rajono veterinarijos tarnyba. Daržus kasdamas iki šiol jų palikimą atkasu. Žemėje daugybė buteliukų visokių išslapstyta. Gražių ir nelabai. Netoliese buvo upelis. Tie traktoriai privežė smėlio ir užkasė jį, todėl pavasarį mūsų kieme būna tikras potvynis. Dar prisimenu vieną kaimyną, pro kurį eidavome į tėvo sodybą. Nebėra ir jos. Bet iš vaikystės vaizdai tokie ryškus, lyg vakar joje būčiau buvęs.

„Atsimenu kaip statei šitą klėtelę“, – mūsų pokalbiui antrina dukra. Adelei Liepai anuomet buvo šešeri.

„Iš tos buvusios veterinarijos klinikos dalies rastų perstačiau štai tą namą ir klėtelę. Čia buvo ir daržinė, ir tvartas ir dar visokių statinių. Nugrioviau, o iš jų medienos šį bei tą sukūriau, sutvarkiau šulinį, lieptą pastačiau. Žodžiu, čia viskas pasikeitė neatpažįstamai per tuo 25 metus. Mano tėvas su kaimynu buvo geri draugai, į vieną klasę ėjo. Jis buvo ištremtas į Sibirą. Daug vėliau Iš tėvo sužinojome, kad parduodama ši sodyba, atvažiavome, pernakvojome, butelį išgėrėme ir nusipirkome. Tiesa, anais laikais, 1995-aisiais reikėjo gauti leidimą tokiam pirkiniui“, – pasakoja Vytautas, rankomis mojuodamas į savo statinius, o jam pavymui akompanuoja gaidys.

Sodyboje iškastas didelis tvenkinys, auga persikai, abrikosai, serbentai, obuoliai, česnakai, moliūgai, žydi gėlės.

Lilijos Valatkienės nuotr./Tapytojas V.Kaunas tarp savo drobių meno mugėje „ArtVilnius19“
Lilijos Valatkienės nuotr./Tapytojas V.Kaunas tarp savo drobių meno mugėje „ArtVilnius19“

„Viskas čia auga, tik pinigai neauga“, – sarkastiškai šypteli dailininkas. – Aplink dirbami laukai. Ten mamos 3 ha likę... Turiu daug vištų, nusipirkome gaidį iš žmonių. Sulysęs buvo, bailus, apipešiotas ir purvinas. Prijaukinau, Adelė jį išmaudė, sušukavo, dabar gieda be atvangos. Nupirkom jam vištų ir dabar visi laimingai gyvena. Kalytę Sarą paėmiau iš prieglaudos, o tą kudlių išgelbėjome, nes jį norėjo nušauti pikti žmonės“, – pasakoja Vytautas apie savo ūkį. Jis glaudžia visus iš visur priklydusius.

Notis – Adelės Liepos mylimiausias šuo sekioja iš paskos.

Kiekvienas žmogus save priskiria kažkokiai konkrečiai vietovei, – dažniausiai gimtinei ar tėviškei. Kas jūs esate?

„Aš – sodietis. Nebėra to kaimo, kur gimiau, nuo žemės paviršiaus dingo ir ta sodybėlė prie kelio. Iš ten ir mano atmintyje ne kaži kas belikę. O štai Tubelių kaimo pusnynus gerai įsidėmėjau. Persikėlėme į juos žiemą. Prisimenu kaip ėjau į pūgą mažas būdamas, nes įdomu, smalsu man. Mama neišleidžia per slenkstį, jai baugu, o aš verkiu kaip noriu į tą stichiją. Gal ta trauka po daugybės metų iš Vilniaus ir atitempė mane čia atgal, į vaikystės kaimą?“ – svarsto dailininkas Vytautas Kaunas.

Iki tol jauna šeima su vos šešerių sulaukusia dukrele Adele Liepa gyveno ankštame Vilniaus bendrabutyje.

„Tėvas padėjo pastatyti krosnį, peržiemojome. O pavasarį abu kibome į darbus. Jis išmokė mane nerti rastus trobai, kapoti, kitų ūkio ir statybos darbų. Aš medį gerai pažįstu, baigiau S.Žuko technikumą. Iki šiol man ausyse aidi medžio muzika, kai su tėvu dviem kirviais dirbome. Pakeitėm namelio sugedusius rastus. – Ir atsidusęs tęsia pasakojimą. – Galvoju, kad mano tėvas buvo menininkas. Iš medžio suoliukus droždavo, klumpes, šaukštus, man visokių žaislų yra pridrožęs. Kažkaip visi daiktai per gyvenimą stebuklingai pradingo. Už pečiaus nulindęs ir aš pradėjau drožti. Atsinešu kaladę ir pradingstu visai dienai. Mano mama jaunystėje mokėsi Kauno dailės mokykloje, bet negalėjo baigti, nes pinigų šeimai neužteko. Žinau, kad jai labai gerai sekėsi. Dar ir šiandien 90-ies būdama labai dailias riešines mezga, nors ir pirštai nelabai klauso. Adelė ją veža į Šakius, močiutė prisiperka visokių karoliukų, spalvotų siūlų ir Lukšiuose gyvendama turi ką veikti“.

Nebėra to kaimo, kur gimiau, nuo žemės paviršiaus dingo ir ta sodybėlė prie kelio. Iš ten ir mano atmintyje ne kaži kas belikę. O štai Tubelių kaimo pusnynus gerai įsidėmėjau.

Menas ir politika buvo greta

Praeities prisiminimai Vytautui Kaunui labai brangūs. O man – svarbūs. Bandau perprasti jo aplinką, jį patį, „perskaityti“ veido bruožus, judesius, išrikiuotus tapybos darbus ir įdėmiai klausausi.

Baigęs aštuonias klases Vytautas iš kaimo išvažiavo į Kauno S.Žuko taikomosios dailės technikumą mokytis medžio apdirbimo.

„Mama nuėjo pas kolūkio pirmininką prašyti leidimo išvykti studijuoti. Pirmininkas ne itin buvo patenkintas, nes vietiniams anuomet egzistavo nerašyta taisyklė – lieki dirbti savo kaime. Po baigimo buvau trumpam sugrįžęs. Neįdomu man buvo tame kolūkyje, stendus visokius apipavidalinti reikėjo, leninus ir pirmūnus paišyti. Nors pinigus už tai mokėjo, bet aš nusprendžiau toliau studijuoti ir išvažiavau į Vilnių. Į mano vietą atėjo Vidas Cikana. Dabar galvoju, jei būčiau likęs, tai tikrai šiandien būčiau turtingas, namą gražų pasistatyčiau...“, – kalba Vytautas ir šypsosi.

Dailės akademijoje Vytautas Kaunas stojo į skulptūrą. Tuo metu gyveno Pavilnyje pas skulptorių Juozą Kalinauską ir padėdavo jam dirbtuvėje. „Gerai mokėjau piešti, ruošiausi studijoms. Bet neįstojau, tuometinis rektorius Vincentas Gečas pasakė „mums dykaduonių nereikia“, mat oficialiai aš niekur nedirbau. Tada nuėjau į vakarinę mokyklą, o ten dirbo A.Šaltenis, R.P.Vaitiekūnas, P.Repšys man piešimą dėstė. Puikūs metai buvo. Būtent Arvydas Šaltenis patarė man stoti neakivaizdžiai studijuoti tapybą. Meno specialybei nėra jokio skirtumo kaip studijuoji, viskas nuo paties asmens priklauso. Ir nesigailiu nė dienos“, – V.Kaunas prisiminė savo kelią į dailę.

Vytauto Kauno pavardė garsiai skambėjo 1987-1989 metais. Jis buvo labai aktyvus laisvės kovų dalyvis, dirbo išvien su Antanu Terlecku. Dailininkas platino antisovietinę literatūrą, o jo gebėjimai kurti plakatus buvo pastebėti ir spaudoje. Dalis jo plakatų yra saugoma Lietuvos istorijos muziejuje, bet nė vienas plakatas nepasirašytas. „Daug kas liko nepasirašyta, prisiminkite kokie laikai buvo. Kovojome už laisvą Lietuvą, dirbome, kūrėme ir nuogąstavome būti įskųsti, išduoti. Visko buvo anuomet“, – pasakoja dailininkas, rodydamas tuometinių žurnalų ir laikraščių iškarpas“.

Lilijos Valatkienės nuotr./Vytautas Kaunas su dukra, tapytoja Adele Liepa Kaunaite šnekučiuojasi po sena obelim
Lilijos Valatkienės nuotr./Vytautas Kaunas su dukra, tapytoja Adele Liepa Kaunaite šnekučiuojasi po sena obelim

Jį kaip ir daugumą eilinių sąjūdiečių, siekusių reformų, 1987-1988 m. padrąsino ir užvaldė Lietuvos Laisvės Lygos bei kitų disidentinių organizacijų bekompromisis Lietuvos nepriklausomybės siekis, išreikštas reikalavimu naikinti 1939 m. rugpjūčio 23 d. Kremliuje pasirašyto Ribentropo-Molotovo paktų slaptųjų protokolų pasekmes.

„Žiema, pavasaris, vasara, ruduo, – taip ir sukasi čia mano pasaulis. Nuolatinė metų kaita graži, bet pavasaris mieliausias. Kažkaip į senatvę sentimentai mane pagauna, akimirkos šviesa užburia, nueinu prie savo balos ir parsinešu saulėlydį. Ir nereikia man didelių filosofijų, užtenka šviesos ir šešėlių. Aš juos išjaučiu ir moku perteikti“, – štai toks tas Vytautas Kaunas, – tapytojas iš Tubelių kaimo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:07
01:20
02:44

Esports namai