Parodoje eksponuojamos fotografijos, dokumentai, laiškai, dienoraščiai, piešiniai ir daiktai – tikrieji 1941 m. tremtinių gyvenimo Komijos ASSR, Novosibirsko ir Tomsko srityse, Altajaus krašte ir Jakutijos šiaurėje liudininkai. Jie byloja apie sukrečiančius tremtinių išgyvenimus ir viltį. Viltį išlikti ir sugrįžti.
Iš dvylikamečio 1941 m. tremtinio Algimanto Katiliaus dienoraščio:
„Birželio 16 dienos vakare privažiavome Naująją Vileiką. Iki mūsų traukinys turėjo virš 100 vagonų, bet nuo čia jis sutrumpėjo iki maždaug 60-70. Tai įvyko todėl, kad atskyrė vyrų vagonus nuo šeimų.“
Iš 1941 m. tremtinės Danutės Adelės Markevičiūtės dienoraščio:
„Kėdainių stotyje vaikus išleido iš vagonų. Aš pamačiau kur vyrų vagonas ir mudu su Remigijumi priėjome. Kaip ir dabar matau aš tą ešaloną ir užkaltus geležimi langus kaip kalėjime. Kaip dabar baisu ir graudu prisiminti. Tėvelis irgi pradėjo verkti ir žiūri į mus per grotas. Kareiviai rėkė ir visus mus vaikus nuvijo atgal į vagoną. Dieve, ar aš dar pamatysiu mielą savo tėvelį...“.
Iš 1941 m. tremtinės Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų:
„450 lietuvių stovi poliarinėj tundroj ir žiūri į miestą. „Kur gyvent?“ – klausiam praeinančio gražiai apsitaisiusio vyro, matyt, viršininko. „Pasistatysit patys“, – atsako su šypsena.
Dairausi ir man darosi šiurpu. Aplink tundra, nuoga tundra, jokio augalėlio, samanomis apklota tundra – kiek akis neša. Tolumoj matau lyg kalniuką ir kryžius. Pasirodo, tai suomių kapai.
Darosi klaiku. Norisi kabintis į baržą, kad neatplėštų, ir rėkti: „Nepalikit, nepalikit, kur jūs mus palikot?“ – bet karavanas tolsta, o mes stovim negyvenamoj Tofimovsko saloj, kur tuoj tuoj prasidės poliarinė dešimties mėnesių žiema“.
