Kaip teigė spalį duris atversiančio MO muziejaus atstovai, pirmasis jų ir P.Greenaway’aus susitikimas įvyko prieš keletą mėnesių. P.Greenaway’us, sukūręs tokius filmus kaip „Skenduolių skaičiuotė“ (1988), „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ (1989), „Eizenšteinas Gvanachuate“ (2015), jau yra lankęsis Vilniuje, kino teatre „Lietuva“, kurio vietoje šiandien ir auga MO muziejus.
Po apsilankymo muziejaus pastate P.Greenaway’us pasidalino pirmaisiais savo įspūdžiais: „Esu susipažinęs su D.Liebeskino [MO muziejaus architekto] pastatais Berlyne, Toronte. Šis pastatas taip pat pasižymi tokiomis pačiomis savybėmis – pvz., aštrius kampus sudarančiomis įstrižainėmis. <...>
Manau, jog tai, ką Liebeskinas sukūrė čia, yra ir sąmoninga provokacija, nes muziejus savo formomis menkai teatliepia aplink esančius pastatus. Žinau, kad architektūroje egzistuoja dvi teorijos – arba kuri pastatą, kuris kaip ateivių laivas nutupia jau veikiančioje architektūrinėje terpėje, arba įvertini aplinką ir prisiderini prie jos. Nežinau, ką sako pats Liebeskindas, bet manyčiau, kad čia jis naudojo pirmąją, ateivių laivo, idėją“, – kalbėjo P.Greenaway’us.
Paklaustas, ar atsiradus progai svarstytų savo kūrybą pristatyti Vilniuje, P.Greenaway’us išliko paslaptingas: „Yra tokia lotyniška frazė genius loci (vietos dvasia) – man ši idėja labai svarbi, todėl savo filmus mėgstu kurti „tikrose erdvėse“. Ar, jūsų manymu, Liebeskindas šį muziejų laiko tikra ar dirbtine erdve?..“
Tiesa, pasitikslinęs, ar tokia klausimo formuluotė jau reiškia, jog jis yra kviečiamas, režisierius juokdamasis tarė: „Jei taip, tikriausiai sutiksiu.“
Apie kino mirtį dažnai samprotaujantis P.Greenaway’us šią temą palietė ir trečiadienio vakarą vykusiame susitikime. Pasak jo, nuo seno egzistuoja šešios meno šakos ir nors atsiranda tų, kurie teigia, jog vos daugiau nei šimtmetį egzistuojantis kinas yra septintoji šaka, jis pats teigia tam nepritariantis.
„Senosios, originaliosios meno rūšys yra labai paprastos ir labai pigios. O štai kinas yra sudėtingas, sudarytas iš skirtingų disciplinų ir reikalaujantis daugybės pinigų. Tai viena iš priežasčių, kodėl jis miršta.
Labai daug žmonių šiandien filmus žiūri per savo mobiliuosius telefonus. <...> Mano tėvai ir mano seneliai eidavo į kino teatrus, kur su miniomis žmonių žiūrėjo filmus per didelius kino ekranus. Mūsų supratimas apie tai, kas yra kinas, šiandien yra visiškai kitoks. Manau, kad šiandien mes nebekuriame kino, kuriame televiziją. Tai nebūtinai yra blogai, tačiau čia veikia visai kiti parametrai.
Pasakyčiau net dar daugiau – kinas ne tik yra miręs, nemanau, kad jis kada nors buvo gimęs. Nemanau, kad kada nors matėme kiną. Matome tik 120-ies metų senumo industriją, paremtą tekstu. <...> Tai, kaip kiną kuriame, kaip jį suprantame, rodo jį esant pasakojamuoju įrankiu, kuriame vaizdas griežia antru smuiku“, – kalbėjo P.Greenaway’us.
Jo teigimu, auditorijos santykis su kinu primena situaciją, kai žmonės Luvre sustoja prie paveikslo, svarstydami, kokia yra jo prasmė, nes stokoja vizualinio raštingumo. „Tuomet jie prieina arčiau, perskaito užrašą „Moteris raudona skrybėlaite” ir pagalvoja: „A, tai štai apie ką tai yra“.
P.Greenaway’us buvo įsitikinęs, jog kinas turėtų atsiriboti nuo literatūros: „Metas nukirpti bambagyslę. Mums nereikia kino, kuriamo rašytojų, mums reikia kino, kuriamo dailininkų.“
Kalbėdamas apie kino kaip medijos ateitį režisierius sakė: „Žmonės visą laiką ieško medijos, kuri patenkintų jų vizualinius ir emocinius poreikius. Besikeičiant technologijoms, keičiasi ir estetika. Todėl turime ieškoti ko nors naujo. Ir nemanau, kad tai yra „Netflix“, – reziumavo režisierius.
