Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 9d. 17:15

MO parodos „Atspirties taškas“ kuratoriai: apie interaktyvumą ir autorių kūrybos strategijas

Parodos kuratoriai Gabrielė Radzevičiūte ir Marius Armonas Interviu
Josvydo Elinsko / 15min nuotr. / Parodos kuratoriai Gabrielė Radzevičiūte ir Marius Armonas

„Nuo ko prasideda meno kūrinys?“ – klausia naujos MO muziejaus parodos „Atspirties taškas“ anotacija. Atsakymo į šį klausimą lankytojai galės ieškoti parodoje, kurioje pristatomi šeši šiuolaikinių menininkų kūriniai, o kiekvienam jų sukurti specialūs interaktyvūs dizaino objektai, kuriuos palietus, pakėlus ar atlikus kitą veiksmą lankytojas sužinos, kas kūrinio autoriui tapo atspirties tašku kūrybiniame procese.

Apie parodą, kurioje pristatomi Jurgos Barilaitės, Geistės Marijos Kinčinaitytės, Liudo Parulsko, Andrejaus Polukordo, Eglės Ulčickaitės ir Vytauto Viržbicko darbai, 15min pasakoja kuratoriai Gabrielė Radzevičiūtė ir Marius Armonas.

– Kaip kilo parodos idėja?

G.Radzevičiūtė: MO muziejus norėjo įgyvendinti patyriminę parodą, kurioje žiūrovas būtų ne pasyvus lankytojas. Muziejus pasikvietė interakcijų dizainerių kolektyvą – Justą Motuzą, Luką Valiaugą ir Ingą Galvanauskaitę – ir pasiūlė mums dirbti su jais, sugalvoti turinio koncepciją, ieškoti sąlyčio taškų. Su projektu pradėjom dirbti rugsėjo mėnesį.

– Ką išvys ir ką patirs į parodą atėję lankytojai?

G.Radzevičiūtė: Tikslas yra žiūrovus supažindinti su menininko mąstymo strategijomis. Per tai išryškės ir skirtumai, kurie yra svarbūs bendrai turinio koncepcijai. Į šią parodą galima žiūrėti kaip turinčią du sluoksnius: aplankyti ją tokią, kokia ji yra, ir kartu rasti išsimėčiusius interaktyvius objektus, kurių kiekvienas atliepia parodoje esantį meno kūrinį. Jis tampa lyg kūrinio šešėliu, replika. Elementu, ištrauktu iš to kūrinio.

Marius Armonas: Interaktyvūs objektai ar aplinkos garsai, kurie įsijungia į garso takelius, yra sugalvoti garso režisieriaus arba interakcijų dizainerių. Tai yra tam tikra kūrinių interpretacija, kaip ir pačios interaktyvių objektų formos. Interpretacijos susijungia su menininkų [garso] įrašais – iš kiekvieno jų buvo paimtas interviu. Autoriai juose išplečia kūrinio koncepciją ir pristato savo kūrybines strategijas, kontekstus. Todėl paroda yra miksas tarp interakcijų dizainerių kūrinių interpretacijų ir pačių menininkų savo kūrybos interpretacijų.

– Visi esame girdėję, kad „autorius mirė“ – šiandien egzistuoja teorinės prieigos, teigiančios, kad autorius ir jo intencijos turėtų būti atribotos nuo kūrinio interpretacijos. Jūs, priešingai, atsigręžiate į autorių, netgi savotiškai įtraukiate jį į ekspoziciją. Kodėl tai jums atrodo įdomu ir aktualu šiandien?

G.Radzevičiūtė: Kartu priėjome išvados, kad norint atskleisti kūrinio strategiją, vien kūrinio tam neužtenka. Prie autoriaus ir menininko temos buvo pasukta labai natūraliai. Dėl to parodos pavadinimas ir yra „Atspirties taškas“. Kūrinys yra taškas, nuo kurio gali atsispirti, o interakcija padeda pažvelgti į kūrinį ir į patį menininką bei juos sujungti.

M.Armonas: Šia paroda nesiekėm kalbėti apie kažkokią universalią menininko kategoriją, autorius norėjom išskleisti kaip individualius kūrėjus ir bandėm prie šios temos prieiti per skirtybę. Parodos koncepcija yra pastatyta ne ant panašumo ir vienos linijos – kiekvienas iš šešių kūrinių išsiplėtoja skirtingai. Dėl to buvo labai sunku rašyti pristatomuosius parodos tekstus, nes nėra vieno kriterijaus ar kintamojo.

– Kaip atsirinkote menininkus?

M.Armonas: Kai pradėjome dirbti su dizaineriais, buvo visokių pasiūlymų, tačiau daugiausia svarstėme apie kelionės, geografiškumo motyvą, kuris, nors galutiniame rezultate liko daugiau kaip bendras fonas, iš esmės yra dar vienas atspirties taškas.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Paroda „Atspirties taškas“
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Paroda „Atspirties taškas“

Rinkdamiesi autorius, žiūrėjome, kas atskleidžia vietiškumą, o kartu plėtoja aktualias, mums patiems įdomias temas. Žiūrėjome, kad būtų ir skirtingos medijos. Kadangi paroda yra maža ir koncentruota, labai nesinorėjo jos užspausti vienoje medijoje, linijoje, lauke. Kvietėm dalyvauti skirtingų kartų menininkus, skirtingų sričių ir požiūrių.

G.Radzevičiūtė: Norėjome pristatyti ir mažiau tokioje erdvėje pažįstamus menininkus. Pavyzdžiui, Andrejus Polukordas dažniausiai rodosi visiškai neformaliose erdvėse, neskaitant neseniai Nacionalinėje dailės galerijoje vykusios parodos, Geistė Marija Kinčinaitytė retokai prisistato Lietuvoj...

Man atrodo, kad daug aspektų susidėjo. Visą laiką reikėjo ieškoti jungčių su interaktyvumu, kas, iš tikrųjų, buvo iššūkis. Nes jei renkiesi ambicingą kuratorinę koncepciją, tampa sunkiau įveiklinti žiūrovą. Todėl darbas su paroda buvo labai kompleksiškas.

– Kaip sekėsi ieškoti tų jungčių ir dirbti komandoje su interakcijų dizaineriais?

G.Radzevičiūtė: Man toks procesas buvo pirma panaši patirtis. Kas atsiskleidė, dirbant su šia paroda, tai kad mums, kaip menotyrininkams, kartu ir menininkams, kurie dalyvauja parodoj, „interaktyvumas“ yra tas žodis, kuris kartais kelia įtarimą (juokiasi). Natūraliai kyla klausimai: kas čia bus padaryta su tais kūriniais, kam čia to reikia?

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Paroda „Atspirties taškas“
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Paroda „Atspirties taškas“

Mes esame įpratę labai branginti kūrinį, matyti būtent jį, o dizaineriai, kurie yra dirbę skirtinguose muziejuose, su įvairiais projektais – nuo komercinių iki kultūrinių – žvelgia visiškai kitaip. Jie, žiūrėdami į kūrinį, iškart ieško įrankių ir metodų, kurie galėtų padėti lankytojui įsijausti, patirti geras emocijas ir pan. Todėl šiame projekte reikėjo ieškoti bendrų sąlyčio taškų. Gal ir ne visada vieni kitus suprasdavom, kas yra natūralu, nes atėjome iš skirtingų sričių.

M.Armonas: Mes dažnai esame linkę sakralizuoti kūrybą. Labai nenorėčiau sakyti, kad pats mėgstu tai daryti, bet, matyt, to kažkiek yra. Todėl čia ir susidūrėm su užduotim išlaikyti balansą – kad kūrinys žiūrovui būtų prieinamas, bet netaptų banalus. Tas laviravimas turbūt ir buvo įdomiausias. Kai dizaineriai randa kokią „saldžią vietelę“, jie nori iš tos medžiagos padaryti įdomias interakcijas, o mes vis linkę pasaugot kūrinį, kad jo interpretacija neužsidarytų vienam lauke. Bet, man atrodo, galų gale pusiausvyra išėjo visai nebloga.

– Tarp jūsų pačių nekilo įtampų? Ar jūsų kuratorinės vizijos sutapo?

G.Radzevičiūtė: Man atrodo, kad su Mariumi ganėtinai greitai supratome, kokio tai pobūdžio projektas ir ko mes kaip kuratoriai siekiam.

M.Armonas: Mūsų vizijos pernelyg neišsiskyrė. Kūrinius atsirinkome lengvai, iškart dėl visko sutikom, patiko tie patys menininkai. Tad jokių problemų nebuvo. Nors ir su interakcijų dizaineriais buvo panašiai. Buvo tų patampymų už ūsų, bet tai normalus darbo procesas ir kompromisų ieškojimas. Tas pats buvo ir su MO muziejumi, kuris turi savo specifiką. Nebuvo kad dėl kažko nesutartumėm, bet kai atsirado labai daug pusių, reikėjo pasistengti, kad visi liktų patenkinti.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Paroda „Atspirties taškas“
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Paroda „Atspirties taškas“

– Ar be minėto geografiškumo tarp kūrinių įžvelgiate kitų tematinių, probleminių jungčių?

G.Radzevičiūtė: Nėra taip, kad visi šeši darbai kalba apie tą patį, bet jie tam tikromis grupėmis persipina – kas vizualumo paieškom, kas temine problematika. Pavyzdžiui, yra ką sieja atminties tema – tai Liudas Parulskis ir Eglė Ulčickaitė, nors jie į atmintį ir žiūri labai skirtingai. Visi kiti daugiau „išsitaškuoja“. Geistė Marija Kinčinaitytė kalba apie vaizdų kultūros patyrimą ir nepažintų, mums fiziškai nepasiekiamų teritorijų kolonizavimą.

M.Armonas: Jurga Barilaitė irgi tarsi žaidžia su Geistės tema – tai tarsi kažkoks savo koordinačių pažymėjimas, tik jei Geistė vaizdais kolonizuoja, Barilaitė kaip tik apibrėžia mažytį taškelį ir veikia kaip priešprieša. Dar būtų galima paminėti ir per medžiagiškumą atsirandančias jungtis – Andrejaus Polukordo ir [Vytauto] Viržbicko kūriniuose yra tie patys medžiagiški elementai, vytelės.

G.Radzevičiūtė: Ir dar socialinis aspektas. Socialinių manifestacijų parodoje yra. Tiek Polukordas, kalbantis kad ir labai metaforišku mechanizmu, bet nueinantis į kapitalizmo, visuomenės problematiką, tiek Viržbickas, kalbantis apie benamystę ir emocinį nuovargį, kuris ir iki Barilaitės darbo nukeliauja.

Paroda „Atspirties taškas“ MO muziejuje veikia nuo kovo 8 d. iki balandžio 14 d.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Sveikata