Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Moralės ir emancipacijos kardiograma Šiuolaikinio meno centre

Paroda „Moralės refleksas“ 15min recenzija
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Paroda „Moralės refleksas“
Šaltinis: 15min
1
A A

Moralė arba dorovė atrodo labiau tinkama tema tikybos pamokoms nei šiuolaikinio meno centro salėms. Menas jau seniai nebesivadovauja jokiais moraliniais standartais, maža to, net jų griovimas vis rečiau atrodo prasmingas. Emancipuotas žiūrovas žino, kad moralė yra socialinis konstruktas, priklausomas nuo vietos, laiko, visuomenės grupės, todėl vienų normų laužymas viso labo yra būdas įteisinti ar kurti kitas.

Paroda „Moralės refleksas“ pasirenka kelią ne tiek kvestionuoti moralės normas, ribas ir tabu, kiek pažvelgti į moralę kaip gyvą organizmą, jautriai reaguojantį į išorės dirgiklius, gebantį susitelkti kovai ar nurimti poilsiui. Gretindama moralę su biologine kūno veikla ir automatinėms reakcijoms, parodos kuratorė Heidi Ballet pagrindinį dėmesį skiria ne akivaizdžiai tiesai, kad moralė nėra universali (nesvarbu, kad paskiras individas ar grupė gali tuo tikėti), bet hipotezei, kad moralinio aktyvumo proveržiai gali įvykti bet kokiame kontekste ir bet kokiais laikais, kai socialinėms struktūroms iškyla grėsmė.

Moralės istorija nėra lygiagreti emancipacijos ir išsilaisvinimo istorijai – tai pademonstruoja trumpas, greta menininkų kūrinių pristatytas istorinis tyrimas, atverčiantis kitą laisvėjimo medalio pusę – pasikartojančius atkryčius į gerokai aršesnes ir griežtesnes normas, nei jų būta anksčiau.

Todėl logiška, kad moralės istorija čia pateikiama ne chronologine tiese, bet bangomis: XX a. AIDS epidemiją lydėjusi isterija susipina su spaudos cenzūros istorija, socialistinėmis santuokos inovacijomis, viduramžių raganų medžiokle, XIX a. sukurta eugenikos disciplina, vėliau pasitarnavusia etniniams ir rasiniams valymams, ir t.t.

Gretindama moralę su biologine kūno veikla ir automatinėms reakcijoms, parodos kuratorė Heidi Ballet pagrindinį dėmesį skiria ne akivaizdžiai tiesai, kad moralė nėra universali, bet hipotezei, kad moralinio aktyvumo proveržiai gali įvykti bet kokiame kontekste ir bet kokiais laikais, kai socialinėms struktūroms iškyla grėsmė.

Šis tyrimas, be abejo, fragmentiškas: jis atsispiria nuo vizualinių artefaktų (nuotraukų, karikatūrų, knygų iliustracijų, propagandinių plakatų), piešdamas trumpą „moralės raumens“ susitraukimų kreivę (kažką panašaus į dorovinę kardiogramą).

Kita vertus, jis gana vaizdžiai iliustruoja „moralės reflekso“ idėją: visuomenei ir jos stabilumui kilusios grėsmės dažnai sukelia moralines isterijas (automatines reakcijas), kaip, pavyzdžiui, neapykantos proveržis prieš homoseksualus kilus AIDS epidemijai 9-ajame dešimtmetyje ar gerokai šviežesnė aktualija – audringas pasipiktinimas Vokietijos imigracijos politika po daugybės moterų apiplėšimų ir prievartavimų atvejų.

Lietuvos kontekste tokiomis moralės reflekso apraiškomis pavadinčiau, pavyzdžiui, karštais momentais spaudoje pasirodančius straipsnius, kurie įspėja apie musulmonų santuokos, daugpatystės, moterų apipjaustymo ir kitas tradicijas, kaip potencialią grėsmę Lietuvos moterims.

Moralė apima labai įvairias kūniško, emocinio, protinio elgesio normas, tačiau parodoje išryškėja kelios pagrindinės temos. Viena, pati akivaizdžiausia, – tai lytiškumo klausimai, seksualumo ribojimai ir reprodukcijos kontrolė.

Moralė apima labai įvairias kūniško, emocinio, protinio elgesio normas, tačiau parodoje išryškėja kelios pagrindinės temos. Viena, pati akivaizdžiausia, – tai lytiškumo klausimai, seksualumo ribojimai ir reprodukcijos kontrolė. Individualus ir kolektyvinis seksualumas, tiesiogiai ar kaip metafora, užkabinamas be išimties visuose kūriniuose.

Nemažai jų moralės ir seksualumo santykį analizuoja kaip pagrindinę temą: 9-ojo dešimtmečio homoseksualizmo archyvai iš kaimyninės Lenkijos, reguliariai siūbuojamos katalikiškos moralės proveržių (Karol Radziszewski). An van. Dienderen kinematografinė kelionė po tradicinę kinų genties bendruomenę, pagrįstą laisva, nuo ekonominių santykių atsieta, santuoka. Lino Jablonskio piešiniai su netyčiom išsprūstančiomis pastelinėmis lyties detalėmis. Iš grakščių nėrinių besidėliojantis darbštaus pornoaktoriaus portretas (Heidi Voet). „Fierce Pussy“ homage AIDS aukoms, lėtai žudytoms ne tik savo ligos, bet ir dorovinio pasipiktinimo atakų.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Paroda „Moralės refleksas“
Luko Balandžio / 15min nuotr./Paroda „Moralės refleksas“

Johną Murray Spearas – savotiškas XIX a. vizionierius, įtikėjęs technologine revoliucija, socialiniu perversmu, moterų emancipacija, gimstamumo kontrole ir laisva meile, rengė spiritualizmo seansus, bandydamas dvasių ir dalyvaujančių gyvųjų kolektyvinėmis pastangomis sukonstruoti levitacijos įrenginį, amžinąjį variklį ar mechaninį „mesiją“.

Kita ryški parodos tema – moterų emancipacija ir feminizmo judėjimas. Judy Chicago videoekskursija po jos pačios 8 dešimtmečio instaliaciją „Pokylis“, skirtą tuo metu tik besiformavusiai moterų istorijai, sudaro trys ilgi pokylio stalai, padengti 39 istorinėms viešnioms-herojėms (nuo senųjų deivių, graikų poetės Sapfo, viduramžių šventųjų iki Virginios Woolf ir Georgios O’Keeffe), kurių kiekvienos laukia specialiai jai siuvinėta staltiesė ir stilizuotos vulvos motyvu dekoruota lėkštė.

8 dešimtmečio pokyčių fone Chicago surengė puotą moterims, sugebėjusioms iškilti ikifeministiniame vyrų pasaulyje. Tuo tarpu Andrea Fraser 40 metų vėliau savo performanse įkūnija vyrus, dalyvavusius feministinio pasaulio kūrime.

Iš naujo atlikdama 1972 m. radijo pokalbį tarp keturių į kovą už lygias teises įsitraukusių vyrų (menininkų, mokslininkų, aktyvistų), Fraser – paradoksalu – irgi atkuria pamirštą moterų išsilaisvinimo istorijos dalį (menininkė pati nurodo atsekusi tik dviejų laidos dalyvių tapatybes). Vaidindama šiuos vyrus, Frazer ne tik atkartoja jų žodžius, bet ir mėgindama įsijausti į jų emocijas, perteikia istorinę antrosios bangos feminizmo nuotaiką – kaltę, sumišimą, entuziazmą, pasididžiavimą – kuri iš šiandienos perspektyvos kartais atrodo ir juokinga (kaip antai, kai vienas laidos dalyvių tarsteli: „Jaučiausi beveik kaltas, kad turiu penį...“).

Luko Balandžio / 15min nuotr./Paroda „Moralės refleksas“
Luko Balandžio / 15min nuotr./Paroda „Moralės refleksas“

Joachimas Koesteris į „moterų pokylį“ pakviečia dar vieną vyrą – turbūt pažangiausią visų laikų spiritualistą Johną Murray Spearą. Šis savotiškas XIX a. vizionierius, įtikėjęs technologine revoliucija, socialiniu perversmu, moterų emancipacija, gimstamumo kontrole ir laisva meile, rengė spiritualizmo seansus, bandydamas dvasių ir dalyvaujančių gyvųjų kolektyvinėmis pastangomis sukonstruoti levitacijos įrenginį, amžinąjį variklį ar mechaninį „mesiją“. Koesterio nebylus ir bevaizdis filmas-libretas „dokumentuoja“ dalyvaujamajį performansą, kurio dalyviai, vadovaujami dvasių ir naudodami savo kūnus, mėgina sukurti provaizdį naujai siuvimo mašinai – to meto moterų ekonominės nepriklausomybės įrankiui.

Meninė parodos dalis, palyginus su kuratorės atlikta istorine moralės kardiograma, lieka gerokai saugesnėje teritorijoje. Politinė moralė, taip pat moralės kaip politinio įrankio naudojimas čia dažniausiai lieka nuošalyje.

Ne vienas parodos kūrinys, kurių daugumą sudaro video ar kino filmai, užkabina įtaigiu, neretai labai kinematografišku naratyvu – ar tai būtų dokumentikos interpretacija, kaip Dano Grahamo klasika „Rock my Religion“, ar simboliais ir parabolėmis žongliruojantis psichoanalitinis žvilgsnis į individo moralę, kaip Mariannos Simnett „Kraujas“.

Vis dėlto meninė parodos dalis, palyginus su kuratorės atlikta istorine moralės kardiograma, lieka gerokai saugesnėje teritorijoje. Politinė moralė, taip pat moralės kaip politinio įrankio naudojimas čia dažniausiai lieka nuošalyje (išskyrus istorines užuominas poetinėje Carloso Mottos kelionėje po konkistos nuodėmes ar kai kuriuos moterų istorijos vingius aukščiau minėtuose kūriniuose).

Luko Balandžio / 15min nuotr./Paroda „Moralės refleksas“
Luko Balandžio / 15min nuotr./Paroda „Moralės refleksas“

Vaikai čia saugomi veikiau nuo keletąsyk šmėstelėjusių lytinių organų vaizdų, nei nuo išties trikdančios ir dorovinius vaizdinius persvarstyti verčiančios tiesos.

Nelegalus narkotizuojančių ekstraktų naudojimas, ambivalentiškas pornodarbininkų statusas ar vartojimo ir nuosavybės keliamas asmeninis „orgazmas“ atrodo lyg nereikšmingi aiktelėjimai įkandus uodui, lyginant su skausmingais moralės mėšlungiais politiniame lygmenyje. Etninių valymų, anti – ir proislamiško teroro, pabėgėlių keliamos moralinės grėsmės ir panašių klausimų čia nerasite.

Nors paroda pažymėta N-14 ženklu, šiandieninį jauną protą ir vertybes drumsčiančios informacijos čia nedaug. Vaikai čia saugomi veikiau nuo keletąsyk šmėstelėjusių lytinių organų vaizdų, nei nuo išties trikdančios ir dorovinius vaizdinius persvarstyti verčiančios tiesos.

Paroda „Moralės refleksas“ veiks iki spalio 19 d.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą