Jau rytoj, rugsėjo 30 d., menininkė leisis į naują patyrimą – kartu su fotografu Vincu Alesiumi Tarptautiniame fotografijos ir medijų meno festivalyje IPMA atliks performansą „Rehearsal“, kuriame bus nepertraukiamai fotografuojama net aštuonias valandas.
Pasirodymo metu menininkė bus uždaroje, nuo išorinės aplinkos atskirtoje erdvėje kartu su Vincu Alesiumi, kuris ją fotografuos viso proceso metu. Menininkų teigimu, ilga fotografavimo trukmė keičia įprastą portreto kūrimo situaciją.
Iš pradžių fotografuojamas žmogus gali kontroliuoti veidą, kūną ir žvilgsnį, pozuoti bei kurti norimą atvaizdą. Tačiau laikui bėgant tokią kontrolę išlaikyti tampa vis sunkiau.
– Monika, performansus kuriate jau ne vienerius metus, netrukus savo ir V.Alesiaus darbą pristatysite IPMA festivalyje. Kaip per šį laiką keitėsi jūsų požiūris į performansą ir jausmas jį kuriant? Ar šiandien aktualūs jau kiti dalykai, o gal vis sugrįžta panašūs motyvai ir temos?
– Performansu užsiimu jau daugiau nei penkiolika metų, todėl natūralu, kad per tą laiką daug kas pasikeitė. Atsirado didesnės projektų finansavimo galimybės, tad pasikeitė ir techninė kūrinių pusė – instaliacijos tapo sudėtingesnės, vizualiai išraiškingesnės. Keitėsi ir mano pačios gebėjimas išgryninti mintį, tiksliau žinoti, ko noriu.
Tačiau vienas dalykas performanse iš esmės nesikeičia – tai tikrumas. Galbūt performanse apskritai nėra taip paprasta „tobulėti“, kaip kitose meno srityse. Galima tobulinti techniką, formą, dramaturgiją, tačiau negalima patobulinti paties tikrumo.
Kuo daugiau performansų sukuriu, tuo labiau suprantu, kad stipriausias sprendimas ne visada yra pats efektingiausias ar „wow“. Kartais kūrinį paveikų padaro būtent tai, kiek jame yra tikro buvimo.
Performanse ypač sunku meluoti – žiūrovas greitai pajunta, jeigu menininkas pats netiki tuo, ką daro. Todėl šiandien man svarbiausia ne nustebinti, o iš tiesų būti tame, ką darau.
Performanse ypač sunku meluoti – žiūrovas greitai pajunta, jeigu menininkas pats netiki tuo, ką daro.
– Kai prisimenate savo ankstyvuosius performansus, ar yra dalykų, kurių šiandien jau nebedarytumėte? Ar patirtis padarė jus drąsesnę, ar, priešingai, kiek atsargesnę – natūraliai geriau suprantant savo kūno ribas ir galimas pasekmes?
– Dėstydama studentams nuolat pabrėžiu, kad reikia vertinti laiką, kurį turi dabar. Jaunystėje neišvengiamai darome klaidų, bet kartu turime teisę jas daryti. Tuo metu esame tarsi tyrinėtojai – galime bandyti, klysti ir per tuos bandymus atrasti įdomių dalykų.
Žinoma, mano jaunystės kūryba skiriasi nuo to, ką darau šiandien. Tačiau į ankstyvuosius performansus žiūriu pagarbiai, nes kiekvienas jų pareikalavo daug pastangų. Nė vienas nebuvo lengvas.
Su metais tapau atidesnė savo kūnui: ilgiems performansams ruošiuosi sąmoningiau ir geriau jaučiu, kur yra ribos. Bet atsargumas nereiškia, kad drąsos reikia mažiau – ji tiesiog tampa tylesnė, mažiau demonstratyvi.
Dabar, atsigręžusi atgal, matau visą nueitą kelią. Kiekvienas performansas yra tarsi mozaikos dalis, iš kurios susidėjo tai, kas esu šiandien kaip menininkė. Galbūt iš dabartinės perspektyvos ne visus tuos darbus vertinčiau kaip brandžius, bet jie man nėra mažiau svarbūs. Jie yra mano patirties dalis, mano pačios dalis.
– IPMA festivalio centre – fotografija ir medijų menas. Koks Jūsų santykis su šiomis meno sritimis?
– Fotografiją visada mėgau ir labai vertinu fotografus. Paradoksalu, bet pati nemoku fotografuoti. Man sunku pagauti tą vieną akimirką, nes kiekviena akimirka jau savaime atrodo svarbi.
Kartais juokaudama sakau, kad fotografams šiek tiek pavydžiu – gerąja, baltąja prasme. Gebėjimas pamatyti akimirką ir ją užfiksuoti yra ypatingas dalykas, tam tikra prasme stebuklas.
Todėl ir darbas su Vincu Alesiumi man toks įdomus. Svarbiausia čia – susitikimas su kitu matymo būdu: aš kuriu performansą, o jis į jį žiūri kaip fotografas.
– Esate viešas žmogus, jūsų nuotraukos atsiduria žurnaluose, socialiniuose tinkluose. Koks jūsų santykis su kamera, buvimu fotografuojamai ir savo pačios atvaizdu?
– Atvirai pasakysiu – nekenčiu būti fotografuojama. Dažnai atrodo, kad nuotraukose esu visiškai kitokia nei gyvenime, ir žmonės neretai sako tą patį – kad nuotraukose atrodau tarsi kitas žmogus. Save laikau gana nefotogeniška.
Atvirai pasakysiu – nekenčiu būti fotografuojama.
Žinoma, turiu ir tikrai pavykusių nuotraukų. Turbūt daug priklauso nuo to, kas fotografuoja – nuo santykio su tuo žmogumi, nuo to, kiek jaučiuosi laisvai.
Bet įtampa prieš kamerą manyje vis tiek išlieka. Ji atsirado labai seniai ir iki šiol niekur nedingo.
– Kodėl festivalyje pristatomas performansas vadinasi „Rehearsal“ – „Repeticija“? Kam arba kokiam įvykiui čia repetuojama? Nuo ko prasidėjo šio kūrinio idėja?
– „Rehearsal“ pirmiausia atsirado iš susidomėjimo Vinco Alesiaus kūryba. Jo fotografijas seku jau daug metų. Vincas kaip kūrėjas man ypač įdomus – jis pats savęs galbūt ne visada įvardija kaip menininko, tačiau tai, ką jis daro, yra labai artima performanso logikai.
Jis yra nufotografavęs apie 60 tūkstančių žmonių. Man tai beveik vienas ilgiausių performansų – žmogus metų metus kartoja tą patį veiksmą, susitinka su žmonėmis, juos stebi, fotografuoja ir kaupia ne tik jų atvaizdus, bet ir tam tikrą mūsų laikmečio portretą.
Būtent čia ir atsirado sąsaja. Vincas, galbūt pats to nesiekdamas, savo veikla yra sukūręs performatyvų veiksmą. Todėl norėjau susitikti su juo ne kaip su žmogumi, kuris tiesiog fotografuos mano performansą, o kaip su kitu kūrėju, turinčiu savo aiškią praktiką ir žvilgsnį.
Iš to ir pradėjo rastis „Rehearsal“.
– Jūsų performansuose ilgą laiką centre buvo jūsų pačios kūnas, ištvermė ir labai individuali patirtis. Kas pasikeičia, kai performanse atsiranda kitas žmogus – šiuo atveju fotografas V.Alesius?
– Anksčiau performanse būdavau aš, mano kūnas ir žiūrovas. Dabar tarp mūsų atsiranda kamera ir kito žmogaus žvilgsnis – ilgas, atidus, nuolatinis. Nuo jo nepasislėpsi, ir tai keičia patį buvimą: tampi ne tik tuo, kuris veikia, bet ir tuo, į kurį žiūrima.
Dabar tarp mūsų atsiranda kamera ir kito žmogaus žvilgsnis – ilgas, atidus, nuolatinis.
Su Vincu dirbti lengva, nes tarp mūsų nėra trinties. Esame du atskiri menininkai, ir nedažnai man pavyksta taip lengvai dirbti su kitu žmogumi. Tai įmanoma todėl, kad jis daro tai, ką daro jis, o aš – tai, ką darau aš. Nei aš jo užvaldau, nei jis mane. Paliekame vienas kitam daug laisvės.
Net juokiamės, kad mūsų duetas – netikėtas, bet labai geras derinys. Vertinu tą abipusį pasitikėjimą ir supratimą. Jau turime ir ateities planų, todėl šis performansas nėra tik vienkartinis susitikimas.
– „Rehearsal“ truks aštuonias valandas. Kas šiame performanse jums pačiai atrodo didžiausias išbandymas?
– Nenoriu iš anksto visko išduoti – šiame performanse svarbu palikti žiūrovui galimybę pačiam pamatyti ir suprasti.
Žinoma, kiekvienas performansas reikalauja milžiniškų pastangų. Aštuonios valandos – ilgas laikas, tam reikia ne tik fizinio, bet ir vidinio pasirengimo. Tačiau šį kartą svarbiausia ne pati ištvermė.
Šiandien esame stipriai susipainioję tarp to, kas esame kaip žmonės, ir to, kuo norime būti, kaip norime atrodyti, kokį statusą turėti. Nuolat kopiame į savo asmeninius kalnus – siekiame, įrodinėjame, konkuruojame, bandome užimti tam tikrą vietą.
Bet tuo metu labai lengva pamiršti paprasčiausią dalyką – kad visų pirma esame žmonės. Tai ir yra pagrindinis klausimas, kurį norėčiau iškelti: koks tu esi žmogus?
Tai ir yra pagrindinis klausimas, kurį norėčiau iškelti: koks tu esi žmogus?
Ne kokį statusą turi, kiek pasiekei, kaip atrodai ar kaip tave mato kiti. Koks tu esi žmogus?
Galbūt todėl žmonėse, kuriuos Vincas fotografuoja gatvėje, man toks svarbus jų paprastumas – jie tiesiog žmonės, einantys savo gyvenimo keliu. O aplinkui matome daugybę pavyzdžių, kai statusas, galia ar interesai tampa svarbesni už patį žmogų. Karai ir kiti šiandien vykstantys procesai aiškiai parodo, kiek daug galima prarasti, kai pamirštamas žmogus.
Todėl šis performansas man galiausiai yra ne apie kopimą į kalną. Jis apie grįžimą nuo savo ego atgal prie žmogaus.
Performansą „Rehearsal“ gyvai pamatyti galima rugsėjo 30 d. 11–19 val. Kauno paveikslų galerijoje. Jo metu įrašyta medžiaga ekranuose bus rodoma iki pat festivalio pabaigos.
IPMA festivalį organizuoja Kauno kolegija ir VšĮ „Kūrybinis blokas“. Daugiau informacijos rasite čia.



