Sekite 15min Google
Florencijos „Palazzo Strozzi“ atidarytoje parodoje „Broken: The Power of Fragments“ („Sudaužyta: fragmentų galia“) eksponuojama daugiau kaip 80 skirtingų epochų objektų – nuo senovės Egipto iki šiuolaikinio meno.
Vienas įspūdingiausių eksponatų – XIV a. pr. Kr. Egipto faraono Echnatono veido fragmentas. Iš visos skulptūros išlikusi tik nosis ir burna, tačiau būtent tai, pasak parodos kuratorių, priverčia žiūrovą sutelkti dėmesį į detales, kurios visoje skulptūroje galbūt liktų nepastebėtos.
„Viena iš išskirtinių fragmentų savybių yra ta, kad jie sutelkia dėmesį į detales“, – „The Guardian“ sakė Renesanso ir baroko meno ekspertas bei vienas parodos kuratorių C.D.Dickersonas.
Jo teigimu, žvelgiant į visą statulą subtiliai iškaltos faraono lūpos galėtų tiesiog pasimesti tarp kitų veido bruožų. Fragmentas verčia į tą patį objektą pažvelgti visai kitaip.
Kai skulptūras naikino tyčia
Paroda pasakoja ne tik apie atsitiktinai nukentėjusius meno kūrinius. Daugybė skulptūrų per istoriją buvo sąmoningai daužomos keičiantis politinėms santvarkoms ar religijoms.
Tarp eksponatų – Šveicarijoje stovėjusios natūralaus dydžio vienuolyno vyresniojo skulptūros fragmentas. Manoma, kad jai galva buvo nukirsta per protestantiškosios Reformacijos ikonoklazmo bangą.
Iš Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV raito paminklo po Prancūzijos revoliucijos liko tik kairė pėda ir dešinė ranka. Paminklas stovėjo Paryžiaus Vandomo aikštėje, kur revoliucionieriai vėliau pastatė giljotiną.
Dar tiesmukesnį politinės neapykantos pėdsaką išsaugojo italų skulptoriaus Adolfo Wildto sukurtas Benito Mussolini biustas – žlugus fašistiniam režimui jo kaktoje atsirado kulkos skylė.
Pasak parodos kuratoriaus Andrew Searso, valdžios simbolių naikinimas nėra šiuolaikinis reiškinys. Senovėje, pasikeitus valdovui ar religijai, ankstesnio režimo atvaizdai taip pat būdavo sąmoningai naikinami – žmonės tikėjo, kad juose slypi tam tikra vaizduojamo valdovo gyvybinė jėga.
Skulptūros, sukurtos tam, kad būtų sudaužytos
Tačiau ne visi fragmentai atsirado dėl vandalizmo ar istorinių katastrofų.
Parodoje eksponuojamos senovės Japonijos molinės „dogū“ figūrėlės. Archeologai jų dalių aptinka laidojimo vietose visoje Japonijoje, o dabartiniai tyrimai leidžia manyti, kad šie objektai galėjo būti kuriami žinant, jog vėliau bus sudaužyti.
Visiškai aišku, kad šioje kultūroje skulptūros buvo kuriamos tam, kad būtų sąmoningai sudaužytos.
„Visiškai aišku, kad šioje kultūroje skulptūros buvo kuriamos tam, kad būtų sąmoningai sudaužytos, o bendruomenės jų dalimis dalijosi tarpusavyje“, – „The Guardian“ aiškino C.D.Dickersonas.
Taigi sudaužymas nebūtinai reiškė sunaikinimą. Jis galėjo žymėti vieno gyvenimo etapo pabaigą ir kito pradžią.
Net Michelangelo kūrė „sudaužytą“ meną
Dar labiau intriguoja tai, kad Vakarų mene fragmentas ilgainiui tapo sąmoningu estetiniu pasirinkimu.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – maždaug 1533 metais Michelangelo sukurtas terakotinis moters torsas be galvos ir rankų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad skulptūra buvo apgadinta, tačiau naujausi techniniai tyrimai rodo ką kita – tikėtina, kad menininkas ją tokią sukūrė tyčia.
Michelangelo imitavo tuo metu Romoje kasinėjamų antikinių skulptūrų fragmentiškumą. Kitaip tariant, prieš beveik 500 metų menininkas sąmoningai kūrė darbą, kuris turėjo atrodyti taip, tarsi būtų nukentėjęs per šimtmečius.
Pasak parodos rengėjų, susižavėjimas griuvėsiais ir fragmentais Vakarų kultūroje atsirado gerokai anksčiau nei romantizmo epochoje – jis buvo ryškus jau Renesanso mene ir literatūroje.
Paroda galiausiai kelia platesnį klausimą: kodėl kai kurie meno kūriniai, netekę dalies savo pirminio pavidalo, tampa ne silpnesni, o priešingai – paveikesni?
Fragmentas gali liudyti politinį perversmą, religinę kovą, sąmoningą naikinimą ar tiesiog laiko tėkmę. Tačiau kartu trūkstama kūrinio dalis palieka vietos žiūrovo vaizduotei.
Todėl klausimas, ar grožis būtinai slypi tobulume ir vientisume, nėra vien senųjų civilizacijų problema. Kaip pažymi „The Guardian“, diskusija apie tobulybę ir netobulumą tebėra gyva ir šiandien.
