Sekite 15min Google
Šiandien čia dirba 30 skirtingo išsilavinimo ir specializacijų restauratorių – chemijos, archeologijos, dailės, molbertinės tapybos, dokumentų bei kitų sričių profesionalų.
Restauratorių rankomis tyrinėjamos muziejaus vertybės ne tik išsaugomos ateities kartoms, bet ir prabyla, atverdamos naujus jų istorijos ir prasmės sluoksnius. Restauravimo centro gimtadienis – proga švęsti kartu su visuomene: LNM kviečia prisidėti prie išskirtinio XVI a. kultūros paveldo objekto restauravimo ir tapti jo išsaugojimo dalimi.
LNM Restauravimo centro ištakos siekia XX a. 6-ąjį dešimtmetį, kai muziejuje pradėti pirmieji eksponatų konservavimo darbai. Per kelis dešimtmečius iš nedidelių konservavimo dirbtuvių išaugęs padalinys 2001 m. tapo Restauravimo centru.
Penkiuose centro skyriuose dirbantys specialistai aprėpia aštuonias restauravimo sritis ir nuolat stiprina profesines kompetencijas. Tarp jų – trys restauravimo ekspertai, o dalis profesionalų muziejaus vertybių išsaugojimui yra paskyrę daugiau kaip keturis dešimtmečius. Specialistų kvalifikacija periodiškai vertinama ir keliama kas penkerius metus.
Šiandien – dar daugiau dėmesio ilgalaikiam vertybių išsaugojimui
LNM Restauravimo centro vadovė Eglė Odinienė pasakoja, kad per ketvirtį amžiaus restauratoriaus darbas pasikeitė technologiškai – atsirado modernesni tyrimų metodai, naujos medžiagos ir skaitmeninimo galimybės, tačiau darbo pagrindas išliko nepakitęs.
„Kiekvieno restauravimo pradžia visada buvo ir bus atsakomybė. Tai profesionalus stabtelėjimas prieš eksponatą užduodant sau esminius klausimus: Ar galiu jį liesti? Kiek turiu teisės įsikišti?. Šiandien mūsų požiūris dar stipriau krypsta į ilgalaikį išsaugojimą – dabar kur kas daugiau dėmesio skiriame prevenciniam konservavimui, siekdami užkirsti kelią nykimui dar jam neprasidėjus. Taigi, nors metodai modernėja, pagarba paveldo autentiškumui išlieka mūsų darbo šerdimi“, – pažymi E.Odinienė.
Jos teigimu, Restauravimo centro ateitį lemia sprendimai, kurie priimami šiandien: pastangos pritraukti jaunus talentus, kurti jiems patrauklią aplinką ir užtikrinti, kad vyresnės kartos restauratorių sukaupta neįkainojama patirtis būtų perduodama iš rankų į rankas.
„Technologinė bazė ir tyrimų laboratorijos po ketvirčio amžiaus neabejotinai bus dar pažangesnės, tačiau mano didžiausias noras – kad ateities Centras išlaikytų savo žmogiškąją šerdį.
Šiandien didžiuojuosi kolegų profesionalumu, jų neįkainojama patirtimi, meistriškumu ir noriu, kad po dar 25 metų čia dirbanti karta jaustų tokią pačią meilę savo profesijai, turėtų tą patį neblėstantį smalsumą ir gilią atsakomybę prieš patikėtą istoriją“, – sako E.Odinienė.
Daugiau nei keturios dešimtys metų restauravimo patirties
Restauravimo tradicijos muziejuje pradėtos puoselėti dar gerokai prieš 2001 m., kai buvo įkurtas Restauravimo centras. Tai gerai prisimena jau 44 metus muziejuje dirbanti Restauravimo centro tyrimų technologė Regina Ulozaitė.
Kai 1982 m. R.Ulozaitė pradėjo dirbti muziejuje, čia veikė Fondų apsaugos ir priežiūros skyrius, kuriame dirbo apie dešimt archeologinių radinių, metalo, medžio ir polichromijos bei tekstilės restauratorių. Vėliau skyrius augo, plėtėsi jo veikla ir specialistų kompetencijos, o 1992 m. buvo pervadintas Restauravimo skyriumi.
Jos teigimu, restauratoriaus profesija neatsiejama nuo nuolatinio mokymosi. Per daugelį metų profesinių žinių ji sėmėsi iš kolegų muziejuje ir kitose institucijose, dalyvavo stažuotėse, konferencijose bei Baltijos šalių restauratorių trienalėse.
„Prisiliesti prie muziejinių vertybių yra ypatinga patirtis – ji įtraukia ir keičia požiūrį į patį eksponatą. Be to, atkūrus Nepriklausomybę atsivėrė galimybės mokytis įvairiose Europos šalyse, gilintis į prevencinį konservavimą, konservavimo valdymą, archeologinių radinių restauravimą. Ypač įsiminė Tarptautinės muziejų tarybos konservavimo komiteto (ICOM CC) ir Tarptautinio konservavimo instituto (IIC) konferencijos Delyje, Helsinkyje ir Vienoje.
Taip pat man svarbus ir 2003 m. parengtas Japonijos vyriausybės paramos Lietuvos kultūrai projektas. Bendradarbiavimas su Japonijos specialistais ir projekto įgyvendinimas suteikė daug profesinės patirties ir įkvėpė tolesniam darbui visą Restauravimo centrą“, – prisimena ji.
Viskas prasidėjo nuo smalsumo senienoms
Prieš 42 metus darbą pradėjusi metalo restauratorė Asta Jakštienė iki šiol gerai prisimena pirmuosius žingsnius tuometiniame Istorijos ir etnografijos muziejuje. Į restauravimo skyrių ji atėjo baigusi chemijos studijas Vilniaus universitete.
Tuo metu restauravimo skyriuje dirbo nedidelis, dvylikos specialistų kolektyvas – archeologijos, istorinio metalo, medžio ir tekstilės restauratoriai. Per daugiau nei keturis dešimtmečius keitėsi ne tik kolektyvas, bet ir pats restauravimo darbas: dirbtuvės kelis kartus persikėlė į naujas patalpas, buvo įkurtas Restauravimo centras, modernėjo įranga, pradėjo veikti tyrimų laboratorija, o restauratoriai vis aktyviau įsitraukė į parodų ir ekspozicijų rengimą.
Per ilgus darbo metus A. Jakštienei teko konservuoti ir restauruoti daugybę vertingų muziejinių eksponatų. Vienas įsimintiniausių – XIX a. gaisrinė vandens pompa, kuri į gaisro vietą būdavo gabenama arkliais. Laiko pažeisto istorinio įrenginio restauravimas pareikalavo nemažai pastangų, tačiau kartu leido geriau pažinti anuomet naudotą gaisrų gesinimo techniką ir įsivaizduoti jos veikimą.
„Kai atėjau į muziejų, patekau į nedidelį ir labai jaukų kolektyvą. Visada jaučiau potraukį senienoms, antikvariniams daiktams, todėl darbas su kultūros vertybėmis mane sužavėjo nuo pirmųjų dienų ir džiugina iki šiol.
Per tiek metų pasikeitė labai daug – augo Restauravimo centras, tobulėjo įranga, atsirado tyrimų laboratorija, padaugėjo specialistų. Tačiau trauka istorijos paliestiems daiktams nesilpnėja. Kiekvienas eksponatas pasakoja savo istoriją, o dirbant su juo gimsta savitas ryšys. Ne mažiau svarbus ir ryšys su šalia dirbančiais kolegomis, kuris per daugelį metų tampa ypač stiprus“, – pasakoja ji.
Restauravimo centro gimtadienis – proga švęsti ne tik muziejaus bendruomenei
25-ąjį Restauravimo centro gimtadienį LNM kviečia paminėti prisidedant prie išskirtinio kultūros paveldo objekto – XVI amžiaus Brastos Biblijos – restauravimo.
Lietuvos Brastoje, Mikalojaus Radvilos Juodojo spaustuvėje išleista Brastos Biblija buvo pirmoji Šventojo Rašto laida Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir pirmasis Biblijos vertimas į lenkų kalbą. LNM saugomas jos egzempliorius išsiskiria reta ypatybe – jame išlikę net du Naujojo Testamento antraštiniai lapai, liudijantys sudėtingą knygos išlikimo istoriją.
Šiandien leidiniui reikalinga profesionali restauratorių pagalba, todėl Restauravimo centro sukakties proga muziejus kviečia prisidėti prie jo išsaugojimo ateities kartoms.
Prie Brastos Biblijos restauravimo galima prisidėti LNM sutelktinio finansavimo platformoje.
Taip pat lankytojai kviečiami iš arti pažvelgti į restauratorių darbą nemokamoje ekskursijoje „Restauratorių paslaptys“.
