Metinė prenumerata tik 7,99 Eur! Trumpiausiai nakčiai - mažiausia kaina!
Išbandyti
2023 04 11 /2023 05 18

Lietuvių komanda – jau Venecijoje: pristatys išskirtinę vaikų žaidimų aikštelę

Lietuvių paviljono kuratorių trio – Jurga Daubaraitė, Egija Inzule ir Jonas Žukauskas – šiandien 15 val. Venecijos architektūros bienalėje atidarys išskirtinę žaidimų platformą „Vaikų miško paviljonas“. Pasak menininkų, Kuršių nerijoje kertami medžiai pavirto į savą istoriją pasakojančias lentas, o lentos į mišką imituojančią struktūrą, kurioje gyvena 3D spausdintuve gimusios kerpės, gleivūnai ir „ekomonstrai“.
„Vaikų miško paviljono“ kuratoriai
„Vaikų miško paviljono“ kuratoriai / Visvaldo Morkevičiaus nuotr.

Ši naujoviška žaidimų aikštelė jau atkeliavo į Venecijos bienalę, kurioje rungsis su geriausių pasaulio architektų darbais. Apskritai Architektūros bienalė yra seniausios ir geriausiai pasaulyje žinomos Venecijos bienalės dalis, sutraukianti daugiau nei 275 000 lankytojų, tarp kurių – architektūros profesionalai, kuratoriai, kritikai ir konceptualių ateities dizaino idėjų gerbėjai, taip pat tūkstančiai žiniasklaidos atstovų.

Tiesa, „Vaikų miško paviljonas“ yra didesnio projekto „Neringos miško architektūra“ dalis. Nuo 2019-ųjų prie jo prisidėjo skirtingi lietuvių menininkai bei organizacijos, kaip antai Aistė Ambrazevičiūtė, Sengirės fondas, Gabrielė Grigorjevaitė, Laura Garbštienė, asociacija „Mustarinda“ (Tiina Arjukka Hirvonen, Michaela Casková, Robin Everett, Riitta (Nyyskä) Nykänen), Mantas Peteraitis, „Kūrybingumo mokykla“ (Kristupas Sabolius), „New Academy“ (Ikko Alaska, Nene Tsuboi, Tuomas Toivonen), Urbonas Studio (Nomeda ir Gediminas Urbonai), Kornelija Žalpytė.

Didysis Lietuvos paviljono atidarymas įvyks gegužės 18 d. 15 val. 2125 Campo Tana, Castello, Venecijoje. Lankytojams durys atveriamos gegužės 20 – rugsėjo 30 d., spalio 1 – lapkričio 26 d.

Visvaldo Morkevičiaus nuotr./„Vaikų miško paviljonas“
Visvaldo Morkevičiaus nuotr./„Vaikų miško paviljonas“

„Savo darbu kuriame erdvę debatams“

– Šis projektas prasidėjo 2019 metais kaip atsakas viešojoje erdvėje vykusiems debatams dėl miškų reformos – tuometis aplinkos ministras Kęstutis Navickas 6 proc. padidino valstybinių miškų kirtimo normą 2019–2023 metams. Kas jus sujaudino?

J.Žukauskas: Sekėme naujienas ir mes. Kadangi dažnai lankydavomės Nidos meno kolonijoje, pastebėjome, kad panašūs procesai vyksta ir čia, Kuršių nerijos miškuose. Mus sudomino kaip, per kokius vaizdus skirtingos stovyklos komunikavo savo pozicijas. Atsirado iškirstų miškų ir besivystančių technologijų sąsaja. Juk kuo naujesnė technika, tuo, rodos, galima iškirsti daugiau miškų per trumpesnį laiką, tad neišvengiamai kyla klausimas dėl bioįvairovės išsaugojimo. Mes pradėjome domėtis, kaip įmanoma surasti balansą tarp šių, atrodo, neišvengiamų būtinybių, koks galimas architektūros ir apskritai kultūros praktikų indėlis atveriant miško erdvėje vykstančius procesus ir prieštaringus interesus.

Mano požiūriu, savo darbu mes ne bandome pasiūlyti sprendimą, o kuriame erdvę debatams.

– Jurga, jūsų projektas ieško sprendimų, kaip palaikyti balansą, o galbūt veikiau pritaria aktyvistų pozicijai?

J.Daubaraitė: Mano požiūriu, savo darbu mes ne bandome pasiūlyti sprendimą, o kuriame erdvę debatams. Erdvę, kurioje skirtingos pozicijos susitinka pokalbiui miške, iš dalies tapusiame nebe gamtos, bet žmogaus tvarkoma vieta. Labai dažnai būna, kad susitikusios grupės turi ganėtinai kritišką poziciją vienas apie kitą, siūlo veiklą ribojančius sprendimus.

J.Žukauskas: Tiesa, bet dirbdami su meno institucija mes taip pat ieškome, ką galime padaryti prisidedant prie problemos sprendimo bei jos viešinimo. Norime, kad ji būtų labiau suvokta.

E.Inzule: Bet nebūtinai nutinka taip, kad vienų problemos yra neaktualios kitiems ir dėl to kyla ginčai. Šiuo atveju, mes remiamės kultūra, kuri per savo savitą raiškos būdą – architektūrą ir dizainą – atveria kelius. Ieškome vaizdų, kuriuos sukūrus atsivertų nauji kampai apie diskutuojamą objektą. Juk miškų urėdijos, nacionaliniai parkai, rezervatiniai miškai ir kitos miškų erdvės turi savo asmeninę kalbą.

Taigi bedirbdami su šiuo projektu, supratome, kad Lietuvoje mažai žmogaus nepaliestų gamtos lopinėlių. Realybėje daugelis dalykų visiškai priklauso nuo žmonių.

J.Žukauskas: Puikus Egijos pastebėjimas apie kultūrinę prieigą. Ką ji apskritai čia daro? Ji suteikia žiūros tašką ne per distanciją, bet integruojasi į patį diskusijos apie tai, kas gali būti padaryta su gamta, šurmulį. Į gamtą žiūrime ne kaip į kažką, esančio už žmogiškojo pasaulio, bet veikiančio kartu su žmogumi. Taigi bedirbdami su šiuo projektu, supratome, kad Lietuvoje mažai žmogaus nepaliestų gamtos lopinėlių. Realybėje daugelis dalykų visiškai priklauso nuo žmonių.

– Galbūt galėtumėte išskirti probleminius taškus, kuriuose dažniausiai susikerta skirtingi požiūrių taškai?

E.Inzule: Taip, mes dirbame norėdami išryškinti problemą, tačiau mūsų pozicija neleidžia pakreipti visko viena linkme. Juk ekologai mato viena, miškininkai kita, menininkai trečia. Na, tarkime, aš vis svarstau, kodėl visi kalnų pušų miškai Nidoje turi būti kertami? Juk jos – nuostabios kerpių buveinės.

Visoje Neringoje norima iškirsti apie 90 proc. kalnapušių, tačiau tai nereiškia, kad jos išnyks.

J.Daubaraitė: Be kita ko, kalnų pušys yra labai įdomios kaip istoriniai artefaktai: šie medžiai buvo pasodinti prieš 150 metų tam, kad nejudėtų smėlio kopos. Pušys auga atokiai, jos susodintos tankiai, bet tai – vienas iš ypatingų šio regiono kraštovaizdžio elementų. Taip kalnapušė tapo objektu, prie kurio dirbome mes ir daug Nidos meno kolonijos rezidentų beveik trejus metus. Norėdami išgirsti, ką mano kiti ekspertai, kvietėme tyrėjus, Nidos aplinkosaugos ekspertus ir daugelį kitų specialistų.

J.Žukauskas: Visoje Neringoje norima iškirsti apie 90 proc. kalnapušių, tačiau tai nereiškia, kad jos išnyks. Miškininkai išdaigino naujos rūšies specialius pušies medelius, turinčius kalnapušės geną. Iš esmės tie 90 proc. medžių bei kraštovaizdis tikrai keisis, bet turėsime palaukti kelis dešimtmečius, kol vėl sulauksime didelių medžių. Labai įdomu, kaip keičiasi suvokimas apie tai, koks turėtų būti Kuršių nerijos kraštovaizdis.

J.Daubaraitė: Neringoje kertamų medžių mediena tapo dar vienu mūsų tyrimo objektu. Pagalvojome, kad Neringos savivaldybei verta pasiūlyti bendradarbiavimą. Vietoje to, kad nuvirtę ar nukirsti medžiai būtų vežami atgal į žemyninę dalį ir panaudojami biokurui, pasiūlėme juos parduoti arba padovanoti Nidos meno kolonijai. Vienaip ar kitaip jų vis tiek būtų prireikę, be to, gavome progą pamąstyti, kas vyksta medienos prekybos rinkoje ir teisinėje sistemoje.

– Minėjote, kad ši mediena talpina savyje ir istoriją, kurią galima iškoduoti rievėse it kokioje kalboje.

J.Žukauskas: „Vaikų miško paviljono“ instaliacijoje galima patiems padėlioti Manto Peteraičio sukurtas lazdeles-raides. Mat į kalnapušes jis žiūrėjo tarsi į mazgus, kuriuos galima panaudoti baldams. Šio tipo medžiai, kurių šaknys įsitvirtindavo sausoje, smėlėtoje, nederlingoje dirvoje, buvo sodinami saugant kopas. Juodalksniai auga pelkėtose vietovėse, slėniuose tarp kopų. O štai tipinėms pušims reikalinga nei per daug šlapia, nei per daug smėlėta žemė. Taigi kiekvienas sąmoningai miškininkų pasodintas medis reaguoja į skirtingas augimo sąlygas, kurias tiksliai galime išskaityti žvelgdami į lentose įamžintas rieves.

J.Daubaraitė: Daug ką pasako ir puvimo lygmuo! Tokio tipo medienos vargiai gausi eilinėje lentpjūvėje…

Visvaldo Morkevičiaus nuotr./„Vaikų miško paviljonas“
Visvaldo Morkevičiaus nuotr./„Vaikų miško paviljonas“

– Ar matytumėte, kad miškas, kaip ekosistema, turi savo politinį gyvenimą, kuriame kartu stengiasi sugyventi augalija?

E.Inzule: Gabrielė Grigorjeva savo straipsnyje „On Forest and Time“ (liet. „Apie mišką ir laiką“) rašo, kad miško sąvoką ganėtinai sunku suprasti, nes ji turi 1600 definicijų: nuo sengirės iki plantacijos. Tačiau, kiek mums žinoma, esama skirtingų požiūrių į bioįvairovę. 2015 metais išleista Peterio Wohllebeno knyga „Paslaptingas medžių gyvenimas“ stipriai paveikė miškininkų mąstyseną apie mišką, kaip apie sistemą. Tačiau bandymas suvokti, kas tai per dalykas, vis dar vyksta, todėl nors esame susidomėję bioįvairovės procesais, savo darbe nepasirinkome vienos sąvokos.

„Grožis“ šiuo atveju yra ganėtinai didelis žodis!“

– Ar galima teigti, kad metate iššūkį grožio kategorijai?

J.Žukauskas: Niekada negalvojome apie tai iš šios perspektyvos! Bet galiu sutikti, kad mediena yra labai graži ir net sentimentali, bet labiausiai stengėmės dokumentuoti.

Šis projektas ne tik apie estetiką, bet ir apie medienos panaudojimo etiškumą.

E.Inzule: Arba dokumentuoti estetine prasme. Juk tai skirtingų procesų materializacija. Pavyzdžiui, stengiamės dirbti kiek įmanoma sąmoningiau suvokiant projekto reikšminius sluoksnius, problematiką. Žinoma, yra vietų, kurias galbūt praleidome, tačiau tai apibūdina estetinį momentą – juk mes, kaip menininkai, architektai, dirbame su šiuo projektu tam tikru būdu. Be to, skiriame išskirtinį dėmesį medienai, ką taip pat galime įvardinti kaip estetiką. Visgi „grožis“ šiuo atveju yra ganėtinai didelis žodis!

J.Daubaraitė: Taip, šis projektas ne tik apie estetiką, bet ir apie medienos panaudojimo etiškumą. Komunikuodami su miškininkais mes gauname įvairios kokybės, įdomios, skirtingų medžių rūšių medienos, augančios čia ir pasakojančios savą istoriją.

E.Inzule: Miškininkai žino, kokias istorijas medžiai pasakoja. Pirmasis rąstas, kurį pjovėme, gyvavo dar Antrojo pasaulinio karo metais ir savo kamiene turėjo įtrūkį nuo kulkos. Taigi šis medis tapo vienu pirmųjų projekto baldų – suolu.

J.Daubaraitė: Verta paminėti ir robinijas, invazinę medžių rūšį, kuria Kuršių nerijos gamtininkai bando atsikratyti įvairiais būdais. Jas taip pat stengiamės surinkti, kad turėtume archyve ir būtų galimybė su ja eksperimentuoti.

J.Žukauskas: Grįžtant prie grožio kategorijos, tai mes stengiamės neišredaguoti savo objektų: visus mūsų rinktus medžius suprantame kaip juos suformavusių jėgų, klimato sąlygų, grunto kondicijų dokumentus. O ir šiaip mūsų sukurtos lentos nepraeitų tipinės lentpjūvės standartų, mat visi nelygumai, papuvimai, netipiški dydžiai yra problema norint dalyvauti medienos rinkoje. Tuo pat metu mums ypač svarbu suprasti medieną kaip specifinę, ne abstrakčią medžiagą, įtraukti visas – pvz., įvairiausias kreivas – formas... Tad estetika čia išeina iš dokumentiškumo, neformuojant, o pripažįstant aplinkybes, suformavusias medžiagos savybes.

E.Inzule: Visgi standartizacija taip pat turi savas priežastis. Nebūtinai tai daroma dėl estetikos, bet ir dėl logistikos, sandėliavimo patalpų, įsipareigojimo kasdien papildyti naujomis medžiagomis. Nesvarbu, iš kur ta mediena ateina.

– Grįžusi namo pradėsiu analizuoti savo baldus.

E.Inzule: (juokiasi). Tiesa, prieš metus vykdytoje edukacijoje viena iš užduočių vaikams buvo apžiūrėti, iš kokios medienos padaryta jų klasė!

J.Daubaraitė: Juk tarpai tarp rievių tiek daug pasako!

– Ar šis stalas, prie kurio esame susėdę, nugyveno gerą gyvenimą?

J.Žukauskas: Jis pagamintas iš kaštono, kuris natūraliai Kuršių nerijoje neauga. Norint pasodinti čia šį medį, reikia užauginti sodinuką. Šis kaštonas, iš kurio padarytas stalviršis, prie kurio sėdime, augo šalia savivaldybės Nidos centre. Bet sendamas jis truputį papuvo ir miškininkai jį nukirto, saugodamiesi, kad jis nenuvirstų privačioje nuosavybėje. Taigi mes jį supjovėme, išdžiovinome ir sukūrėme stalą. Iš jo rievių galima pamatyti, kad šis medis – tai svetimšalis, kurį užpuolė visokie „priešai“, kaip antai grybai ir vabaliukai.

Vaikai, parsinešę radinius į edukacijai skirtą erdvę, apžiūrinėjo juos naudodamiesi senais veidrodiniais projektoriais.

J.Daubaraitė: Bet jis kupinas gyvybės, ne priešų! (juokiasi)

J.Žukauskas: Turėjau omeny, kad jis, kaip medis, suformavo savo mazgais susisukusias rieves, nuolat kovodamas su grybiena ir vabalų lervomis, nebūdingomis Pietų klimatui, iš kur jis kilęs.

– Ko gero, vienas meniškiausių momentų jūsų paviljone – tamsusis kambarys.

J.Daubaraitė: Šiame kambaryje sugulė medžiaga, surinkta iš kūrybinių dirbtuvių, vykusių sengirėje Paljakanvaroje, Suomijoje. Mūsų partneriai Suomijoje – asociacija „Mustarinda“ (architektai, aplinkosaugos edukatoriai, aktyvistai, menininkai ir miškininkai) dirbo su vaikais miške, nagrinėdami mažiausius elementus ir jų reikšmę miško ilgaamžiškumui. Vaikai, parsinešę radinius į edukacijai skirtą erdvę, apžiūrinėjo juos naudodamiesi senais veidrodiniais projektoriais. Žaisdami su masteliu vaikai galbūt labiau įsigilina į tai, kaip veikia miško ekosistema.

Edukacinė žinia

– Ar jūs turite ambiciją sukurti naują mokymo programą?

E.Inzule: Galbūt, bet daugiau dėmesio skiriame tiems, kurie jau dirba prie to. Tokių pavyzdžių labai daug – „Kūrybingumo mokykla“, Sengirės fondo veikla, „Mustarindos“ asociacija Suomijoje, užsiimanti aplinkos edukacija per meno užsiėmimus.

J.Daubaraitė: Mūsų sukurta žaidimų struktūra kaip tik bando sujungti naujus edukacinius metodus į vieną vietą.

J.Žukauskas: Dar pridursiu, kad šis projektas, sukurtas iš Kuršių nerijos medienos, keliaujantis į Venecijos architektūros bienalę, vėliau sugrįš į Neringos miškus. Ten jis taps „Miško klase“, skirta atrasti, laisvalaikiui bei pažinties su mišku pradžiai. Todėl galvojome, kokius totemus įtraukti, kokios formos ta struktūra turėtų būti, koks jo patyrimo spektras.

– Ar galėtumėte paaiškinti, kaip vaikai galės naudotis šia žaidimų aikštele?

J.Daubaraitė: Turime keletą mobilių elementų, kuriuos galima panaudoti žaidimams, tyrinėjimams. Pradedant Nomedos ir Gedimino Urbonų sukurtais „ekomonstrais“, kuriuos pamatyti ir net išsinešti namo galės kiekvienas, pasinaudojęs savo telefonu. Manto abėcėlė, kurioje vaikai galės ieškoti raidžių arba patys sukurti naujas, Aistės Ambrazevičiūtės ryškios, neoninės kerpės ir gleivūnai, kuriuos bus galima ir pačiupinėti. Visa platforma bus nusėta Gabrielės Grigorjevaitės paruošta laiko linija, diagramomis ir tekstais atveriančia įvairias miško sampratas ir svarbius procesus, vykstančius jame. Galiausiai visame žaidimų peizaže galima gulėti, karstytis, liesti vandenį, šliaužioti it kokiame miške.

„Vaikų miško paviljonas“ turi kelis veikimo registrus, kurie yra tarpusavyje susiję.

J.Žukauskas: Taip, „Vaikų miško paviljonas“ turi kelis veikimo registrus, kurie yra tarpusavyje susiję. Virtuali realybė persidengia su medine platforma, platforma turi lazdeles ir vietas pasislėpti, ir t. t. Beje, nepaminėjome vilnos! Dar vieną instaliacijos dalį iš Škudės avių vilnos sukūrė Laura Garbštienė (Dzūkijoje, Kabelių kaimo apylinkėse ji ir kiti piemenys gano šios rūšies avis). Siūlai buvo nudažyti iš natūraliai gaunamų spalvų, t. y. iš miške surinktų augalų. Visa tai siejasi su mažyte knygele „Forest sheep“ (liet. „Miško avys“), kurią išleisime specialiai Venecijos architektūros bienalei. Joje Laura dalijasi avių ir piemens kasdienybe.

– Ką įdomiausio apie mišką yra pasakę vaikai?

J.Daubaraitė: Kad šie medžiai liks, kai mūsų jau nebebus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šekspyriška vasara Pakruojo dvare: spektakliai, kvapą gniaužiantys triukai ir įspūdingos gėlių kompozicijos
Reklama
Joninių grilio vakarėlis už mažą kainą: pasigaminkite tris patiekalus neišleisdami 15 eurų
Reklama
Tinklinis, kepsninės, universalūs treniruokliai: ką šiemet erdvėms prie savo namų siūlys vilniečiai?
Reklama
„Telia“ stiprina ryšį Dainų šventės dalyviams ir lankytojams dar nematytu būdu
Užsisakykite
15min naujienlaiškius