Dabar populiaru

Naujausios

Publikuota: 2017 birželio 25d. 22:09

Paroda „Darbas viename kadre“: ką žmonės dirba visą dieną?

Paroda „Darbas viename kadre“ 15min recenzija
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Paroda „Darbas viename kadre“

Mano vaikų darželio grupėje pati populiariausia knyga buvo Richardo Scarry „Ką žmonės dirba visą dieną“: iliustruotame leidinyje vaizduojama gyvūnų visuomenė ir tai, kokį darbą, o kartu ir bendruomeninę funkciją, kasdien atlieka jos nariai.

Knyga vaikams, kad ir kokia populiari tarp darželinukų (girdėjau, jog ji ir šiandien yra nemarus hitas), bei dvidešimtyje pasaulio miestų, o taip pat ir Venecijos bienalėje viešėjusi paroda „Darbas viename kadre“ yra skirtingų gabaritų ir intencijų kūriniai – vien jų lyginimas gali pasirodyti mažų mažiausiai absurdiškas. Ir vis tik žvilgsnis į visuomenę per darbo prizmę, nesvarbu, kokio „gylio“ šis žvilgsnis bebūtų, ne tik nurodo į tą patį objektą, bet ir dar kartą patvirtina beprecedentį mūsų susidomėjimą šiuo socialiniu pjūviu. Paprastai tariant, nenuostabu, jog pažintį su nauju žmogumi dažniausiai pradedame nuo klausimo „Ką veiki gyvenime?“ – tai, kur, ką ir kokiomis sąlygomis dirbame, tiesiogiai, nors ir ne visada objektyviai, kalba apie mus pačius ir aplinką, kurioje gyvename.

Tad ką žmonės dirba visą dieną? Šiuo metu Šiuolaikinio meno centre pristatomoje videomenininko Haruno Farockio ir kuratorės bei menininkės Entje Ehmann kuruotoje parodoje „Darbas viename kadre“ į šį klausimą bandoma atsakyti pakvietus 400 kino kūrėjų, nagrinėjusių, ką jų artimoje erdvėje šiandien reiškia sąvoka „darbas“. 15-oje miestų vykusių kūrybinių dirbtuvių rezultatai dviejų kuratorių pagalba virto videomeno paroda, kurioje galima pažvelgti į odontologo, sekso telefonu darbuotojos, kurjerio, muzikos mokytojos, žvejo, kiemsargio, rašytojos, naminių gyvūnėlių krematoriumo darbuotojo, muziejininko, slaugo, tualetinio popieriaus gamintojo, stiklo pūtėjo ir kitų specialybių atstovų darbus.

15-oje ekspozicinėje erdvėje išmėtytų ekranų (kiekvienas jų reprezentuoja vis kitą miestą) rodomi videodarbai, nufilmuoti vienu kadru ir trunkantys iki dviejų minučių. Vienuose jų kamera juda ar keliauja drauge su subjektu, kituose – išlieka statiška, tačiau nei viename kūrinyje nenaudojamas montažas. Toks apribojimas visų pirma liudija objektyvumo siekį ir, pasak kuratorių, nurodo į ankstyvuosius vieno kadro brolių Liumjerų filmus, kurių statiškame žvilgsnyje nėra nesvarbių detalių, o kartu atsiranda ir netikėtumo, atsitiktinumo faktorius.

Pasirinktas metodas, į pirmąją vietą iškeliantis nuo montažo atribotą ir į konkretų laiko tarpą įspraustą faktą, priverčia permąstyti kuratorių deklaruotą objektyvumo siekį. Netrunki suprasti – dokumentalumas parodoje gali virsti abstrakcija, todėl nenuostabu, jei tiesiogine šių žodžių prasme iš darbo proceso iškirpta atkarpa tampa mechanišku veiksmo kartojimu, kurio pavieniui, tikėtina, nepavyks reflektuoti jokiame platesniame kontekste.

Vis tik tokie kūriniai – veikiau išimtys išsamioje, daugiabriaunėje, aktualioje kolekcijoje, kurioje didžioji dalis rodomų filmų veikia kaip savarankiškos videoesė, leidžiančios kelti klausimus apie tai, kas šiandien laikoma tradiciniu, prestižiniu, intelektualiniu darbu ir kiek šios sampratos keičiasi skirtingose erdvėse. Kuriuos darbus galime laikyti tipiškais, o kurios specialybės atrodo nelyg iš komiško filmo ir, lygiai taip pat kaip R.Scarry knyga, žadina vaikišką mūsų smalsumą?

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Paroda „Darbas viename kadre“
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Paroda „Darbas viename kadre“

Įdomu ir tai, jog pačioje parodoje suvokėjo žiūrėjimo procesas sąmoningai pertraukiamas – 15-a ekspozicinėje erdvėje iškabintų ekranų, kurių dalis neišvengiamai įsiveržia į suvokėjo regos lauką, ne tik kuria savotišką paralelinio montažo (!) atitikmenį, bet ir nutolina nuo konkretaus vaizdinio fakto, priverčiant ieškoti jungčių ir skirtumų tarp skirtinguose geografiniuose taškuose įsigalėjusių darbo procesų.

Darbo temą parodoje pratęsia greta pagrindinės ekspozicinės erdvės viena eile išrikiuoti 16-a ekranų. Pirmajame rodomas brolių Liumjerų sukurtas filmas „Darbininkai išeina iš fabriko“ (beje, šie daugiau nei prieš šimtmetį užfiksuoti vaizdai Farockį domino jau seniai – 1995 m. jis sukūrė to paties pavadinimo filmą, kuriame, atspirties tašku pasirinkus Liumjerų kūrinį, darbininkų išėjimo iš fabriko scena analizuojama ieškant jos atitikmenų kino istorijoje), likusiuose 15-oje – šiandienines darbovietes paliekantys žmonės.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Paroda „Darbas viename kadre“
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Paroda „Darbas viename kadre“

Pirmojoje ekspozicinėje erdvėje suvokėjas pasakojimo modelį iš jam duotų vaizdų gali konstruoti daugiau mažiau savarankiškai, tačiau parodos finale pasirinktas sinchroninis pjūvis to daryti neleidžia. Greta išrikiuotuose ekranuose rodant tą pačią sceną įvairiuose geografiniuose taškuose skirtumai daugiau nei akivaizdūs – kol vieni bėgte bėga iš fabriko Indijoje, kiti Šveicarijoje, net priversti lūkuriuoti užsikirtus elektroniniams biuro vartams, kantriai laukia ir nesiveržia namo.

Vis tik priešingai, nei galėtų atrodyti, paroda „Darbas viename kadre“ leidžia pažvelgti į visuomenę per sociokultūrinę prizmę, netapdama socialiai angažuotu komentaru. Koliažas, kurį pasiūlo parodos kuratoriai, gal ir atsako į klausimą, ką žmonės dirba visą dieną, tačiau suprasti, ką tai sako apie mūsų pasaulį, lankytojams reikės patiems.

Paroda Šiuolaikino meno centre Vilniuje veiks iki rugpjūčio 6 d.

Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Video

Maudymosi kostiumėlių tendencijos

Pinigai mano ateičiai

30 geriausių restoranų

Remontas be nervų

Sveikata

Svajonių virtuvė