Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 26d. 21:02

Paroda dėl „selfio“: „Mūsų asmenukė“ MO muziejuje

Paroda „Mūsų asmenukė“ 15min recenzija
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Paroda „Mūsų asmenukė“

Darantis „selfį“ visuomet busi pirmame plane, nepaisant įspūdingo peizažo už nugaros ar šalia esančių draugų. Panašiai nutiko su MO muziejaus ir „Lewben Art Foundation“ mažąja paroda „Mūsų asmenukė“. Čia eksponuojami pasaulyje pripažintų menininkų darbai greičiau tapo fonu pačios institucijos „selfiui“. Net ir parodos pavadinimą sunku interpretuoti kitaip. 

Kai medijų archeologai ieškodami pirmojo „selfie“ termino paminėjimo prisikasė iki 2002-ųjų, o vis labiau tobulinama priekinė išmaniųjų telefonų kamera autoportretavimąsi pavertė įprastu veiksmu, bet koks kalbėjimas šia tema ėmė atrodyti kiek vėluojantis. Regis, reiškinys per pastaruosius metus tapo toks įsisavintas, suskaičiuotas ir išeksploatuotas, jog net nebestebina jokie statistiniai faktai. Nei tai, kad per dieną padaromi daugiau nei 93 milijonai „selfių“, o vidutinis „besiselfinančių“ amžius yra 23,6, nei tai, kad 2013-aisiais Oksfordo žodynas žodį „selfie“ paskelbė metų žodžiu, o 2015-aisiai tokių nuotraukų fiksavimas iššaukė daugiau mirčių, nei ryklių užpuolimai.

Tiesiogiai šia tema nenorima kalbėti ir parodoje „Mūsų asmenukė“. Tai galėtų būti pirmu geros parodos požymiu, jei jos organizatoriai pasiūlytų originalią prieigą ar temos pjūvį. Vis dėlto, čia „selfio“ samprata praplečiama iki saugaus mąstymo apie (auto)portretą, o pasak su „Lewben Art Foundation“ tarptautine kolekcija dirbančios kuratorės Francescos Ferrarini, žiūrėti vien tik į žmogaus portretą būtų kiek per siaura, „todėl parodoje taip pat pristatomi visuomenės ir aplinkos portretai“. Tokiu atveju, po šiuo koncepcijos skėčiu galėtų tilpti kone visi ar bet kokie kiti fondo kūriniai, o gal net pati paroda.

Susidaro įspūdis, kad pavadinime atsiradęs žodis „asmenukė“ veikia greičiau kaip masinantis į parodą užsukti jaukas, nei bendra, tebūnie ir perkeltinė kūrinius vienijanti idėja. Vietoje to, kad ištesėtų auditorijos lūkestį parodoje pamatyti, kaip šį (savi)refleksijos reiškinį supranta ir interpretuoja menininkai, parodos organizatoriai patys imasi kiek dirbtinai šias prasmes priskirti eksponuojamiems darbams. Kai kurie kūriniai šiame kontekste suskamba, tačiau dalis atrodo kaip stilistiniai ir tematiniai svetimkūniai. Tiesa, labiausiai tokį įspūdį kuria iš MO kolekcijos parodai pasiskolinti Eglės Budvytytės ir Gintaro Znamierowskio darbai, o taip pat su parduotuvės prekėmis muziejaus foje susiliejanti Simono Denny serverių spinta.

Šį neatitikimą tik dar labiau sustiprina parodos anotacijoje sutirštinta priešprieša tarp „dirbtinės auros, kurią vaizdams suteikė socialinės medijos“ ir menininkų kūrybos, „kuri siekia grąžinti portretui sielos veidrodžio vertę“. Atrodo, kad perdėm sutaurintas paties menininko kaip socialinio agento vaidmuo parodoje prasilenkia su čia pristatomomis ir už jos ribų įgyvendinamomis praktikomis.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Paroda „Mūsų asmenukė“
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Paroda „Mūsų asmenukė“

Svarbu pastebėti, kad kone visos „Lewben Art Foundation“ organizuojamos parodos turi vieną ypatybę – jos sunkiai pasiduoda kūrinių ir koncepcijos priežastinio ryšio pagrindimui. Beveik visuomet sunku (perp)rasti ne tik teorinį parodų idėjų pagrindą, bet ir kokiais kriterijais remiantis iš fondo buvo atrenkami darbai, kaip mezgamos jų sąsajos ir ką jie pasakoja žiūrovui. Kita vertus, atrodo, kad tai tampa formalumu, eksponuojant brangius ir meno rinkoje pripažintus kūrinius, kurie savaime turėtų liudyti savo vertę ir įrodyti svarbą.

Vis dėlto, sunku užmaskuoti faktą, jog dažniausiai tokios parodos atlieka reprezentacinę fondo funkciją ir iš esmės rengiamos tik dėl „selfio“. T.y. ne tik dėl viešo ir periodiškai atliekamo veiklos pristatymo, bet ir dėl vaizdų cirkuliacijos stiprinamo organizacijos įvaizdžio. Reprezentacinę parodų funkciją patvirtina ir iš vienos „Lewben Art Foundation“ organizuojamos ekspozicijos į kitą migruojantys darbai, lengvai pritampantys vis prie naujos koncepcijos. Tai nereiškia nieko blogo ir galėtų pagrįsti įsigytų kūrinių plastiškumą, jeigu tuo pat metu nereikštų ir tokių parodų suvienodėjimo.

Štai šioje parodoje rodomas išraiškingas menininkės Tschabalala Self darbas „Mane“ vos prieš pusmetį kabojo dailininkų sąjungos galerijoje organizuotoje fondo parodoje „Parado ištrauka“, o ten eksponuoti kiti darbai – pernai surengtose parodose „Spyruoklės laiku“ ir „Kolekcionuojant hitus“. Atrodo, kad net ir beveik 2000 kūrinių kolekciją šiuo metu administruojanti meno institucija yra įkalinta (savi)reprezentacijos ritme ir dažnyje. Kaip ir MO muziejus, „Lewben Art Foundation“ dažniausiai priversti ekspozicijas formuoti ne pagal aktualias temas ar idėjas, bet pagal rinkinio diktuojamas taisykles ir formalias kūrinių ypatybes. Štai kodėl dirbtinės ekspozicijų koncepcijos dažnai tampa gerų darbų balastu ir formaliu pretekstu.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Paroda „Mūsų asmenukė“
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Paroda „Mūsų asmenukė“

Žinoma, būtų sunku paneigti šios nevalstybinės institucijos indėlį į šiandienos meno procesus ir Lietuvos meno rinką. „Lewben Art Foundation“ šiuo metu yra, ko gero, vieninteliai taip nuosekliai kolekcionuojantys ne tik Lietuvos, bet ir užsienio autorių šiuolaikinio meno kūrinius. Vis stiprėjantį įtakos raumenį įrodo ne tik galimybė finansiškai remti meno projektus, bet ir skolinti kūrinius kitoms (valstybinėms!) institucijoms. Tai tik patvirtina, kad organizacija kur kas imlesnė vadybos ir investavimo srityse nei poetinės minties mankštos dažnai reikalaujančioje parodinėje veikloje.

Kita vertus, smalsu galvoti apie tai, kaip kartu su šia augančia galia keičiasi hierarchiniai modeliai, persikonfigūruoja santykiai ir priklausomybės. Dar įdomiau apie tai svarstyti šiose aplinkybėse, kai verslumo logika, komunikacine laikysena ir tikslais (kaupti, saugoti, skleisti, edukuoti) gana panašūs meno lauko dalyviai susitinka vienoje parodoje. Kokios įtampos ir kokia bendradarbiavimo dinamika vyksta šiuo „Mūsų asmenukės“ atveju? Kas diktuoja žaidimo sąlygas ir eksponatų atrankos aplinkybes?

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Paroda „Mūsų asmenukė“
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Paroda „Mūsų asmenukė“

Nors tai trečioji šioje MO salėje organizuojama ekspozicija, kol kas dar sunku identifikuoti mažųjų parodų tapatybę. Įvairus jų organizatorių profilis veikiau rodo muziejaus pasidavimą aplinkybėms, eksperimentams ir finansiškai naudingoms strategijoms. Na, kad ir sprendimas į muziejaus vestibiulį iškunkuliavusią parodą po mėnesio papildyti Šarūno Saukos kūriniu „Paveikslas Lietuvos vardo tūkstantmečiui“. Nepaisant to, kad šis darbas, ko gero, tiksliausiai atspindi ir parodos pavadinimą, ir, regis, to paties rūpintojėlio ranka paramstytą jos idėją, vis dėlto, atrodo kaip parodai atliekamas dirbtinis kvėpavimas, arba bandymas išmesti papildomą kozirį.

Kalbant apie formalius šios parodos aspektus, nepaisant visko, jos organizatoriams pavyko sukurti stilingą ir akiai patrauklią tarptautinių menininkų darbų ekspoziciją. Tokį vaizdą dažniausiai padeda įgyvendinti tie patys parodos architektai, su kuriais „Lewben Art Foundation“ dirba instaliuodami kone visas savo parodas. Tačiau įdomu tai, jog bandydama kalbėti apie portretavimą(si), paroda nėra itin fotogeniška. Na, išskyrus dėmesį sugeriantį neoninį Nico Vascellari darbą „Dream Merda“ ir didžiulę fotosienelę primenančią pertvarą su parodos pavadinimo anamorfoze, t.y. užrašu, išryškėjančiu pasirinkus tam tikrą žiūrėjimo kampą.

Įrėmintų darbų stikluose atsispindi taškinės lempos ir kiti darbai, net ir pats žiūrovas. Tokį įspūdį parodos organizatoriai norėjo sustiprinti įrengdami metalinių plokščių grindis, turinčias atspindėti ir kūrinius, ir lankytojus. Taip paroda neatsižiūri pati į save, o su ten pat savo atspindžio ieškančia auditorija bendrauja ant grindų nurodytais „hashtagais“. Štai ir visa „selfio“ scenografija, belieka paskelbti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/