Sekite 15min Google„Kiekviena muziejaus fonduose saugoma nuotrauka yra gyvas liudijimas apie kūrėjus, kurių dėka formavosi mūsų kultūros identitetas. Atrinkdami šiuos kadrus Pasaulinei fotografijos dienai, norėjome parodyti dvejopą fotografijos galią. Vieni kadrai stebina savo estetika, šviesos žaismu ir fotografo meistryste ar pozuotojo charizma, o kiti – pagautu istoriniu momentu, nepakartojama emocija ar įvykiu, kuris pakeitė Lietuvos scenos menų eigą. Tai reta proga pamatyti, kas likdavo užkulisiuose ir kas šiandien jau tapo neįkainojama istorija“, – teigia muziejaus direktorė Nideta Jarockienė.
Kelionę po prabylančias fotografijas lydės pasakojimai, parengti pagal Lietuvos teatro, muzikos ir kino darbuotojų tekstus. Juos, kartu su kitais įdomiais pasakojimais, galite rasti muziejaus puslapyje, virtualiajame muziejuje, socialiniuose tinkluose ir kituose šaltiniuose.
Epochos metraštininkas S. F. Fleury: erdviniai miesto portretai ir pažintis su Čiurlioniu
Stanisławas Filibertas Fleury (1858–1915) buvo ne tik kruopštus besikeičiančio miesto gatvių, turgaus šurmulio bei architektūros metraštininkas, bet ir talentingas portretistas. Jo ateljė tapo tikru to meto Vilniaus inteligentijos, dailininkų ir muzikantų traukos centru. S. F. Fleury stiklo negatyvuose užfiksuota šviesa šiandien leidžia pamatyti gyvus, nepagražintus praėjusios epochos veidus.
Fleury buvo vienas iš stereoskopinės (erdvinės) fotografijos pradininkų Lietuvoje. Amžių sandūroje (apie 1900–1910 m.) jis užfiksavo unikalių trimačių Vilniaus vaizdų. Šios nuotraukos leido to meto žiūrovams per specialius aparatus išvysti miestą su stebėtina gylio iliuzija. Stereoskopinė fotografija veikia dviejų šiek tiek skirtingu kampu padarytų nuotraukų principu. Jos yra sudedamos viena šalia kitos. Žiūrint pro specialius akinius ar prietaisą – stereoskopą – smegenys sujungia šiuos du vaizdus į vieną erdvinį, 3D efektą turintį vaizdą.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus be pavienių Fleury užfiksuotų asmenybių portretų ir meniškai pamatytų peizažų turi išskirtinę stereoskopinių fotografijų kolekciją. Tai – net 17 atvaizdų rinkinys, kuriuose – visiems gerai pažįstamos Vilniaus vietos: Lukiškių, Rotušės ir Katedros aikštės, Šv. Kotrynos bažnyčios Dievo Apvaizdos koplyčia, Vilnelė ties Bernardinų sodu ir kita.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje iki spalio 25 dienos veikiančioje parodoje „M. K. Čiurlionis ir Vilnius“ įžymiojo kompozitoriaus ir tapytojo ryšys su Fleury užima svarbią vietą, nes būtent Vilniuje abu kūrėjai asmeniškai susitiko kultūriniame lauke.
Pirmoji „Traviata“: iššūkiai ir sausakimša salė
1920 m. Lenkijai okupavus Vilnių, kultūrinis gyvenimas persikėlė į Kauną. Čia Lietuvių meno kūrėjų draugija įsteigė Tarybą Operos teatrui kurti, kuriai vadovavo Kipras Petrauskas, Juozas Tallat-Kelpša, Stasys Šilingas ir Juozas Žilevičius. Organizatoriams teko milžiniškas iššūkis – riboti finansai ir atlikėjų stygius.
Pirmąja opera pasirinkta Giuseppe Verdi „Traviata“, nes jai reikėjo nedaug pagrindinių solistų, mažesnio choro ir baleto trupės. Kūrinį išvertė Faustas Kirša ir Balys Sruoga. Premjerą parengė dirigentas Juozas Tallat-Kelpša ir režisierius Konstantinas Glinskis, o pagrindinius vaidmenis atliko Adelė Galaunienė, Kipras Petrauskas ir Antanas Sodeika.
Istorinė premjera įvyko 1920 m. gruodžio 31 d. dabartinio Kauno valstybinio muzikinio teatro rūmuose. Nepaisant reklamos trūkumo, salė buvo sausakimša, o tvarkai užkulisiuose prireikė net milicijos. Stasio Šilingo pranešimas apie pirmąją operą lietuvių kalba sukėlė didžiulį publikos entuziazmą ir padėjo pamatus Lietuvos nacionalinei operai.
Opera „Birutė“: pirmoji lietuviška opera – kunigaikščio ir vaidilutės meilė
Po istorinės Giuseppe Verdi „Traviatos“ premjeros 1920 m. gruodžio 31 d. Operos vaidykla pristatė antrąjį pastatymą 1921 m. vasario 16-ąją. Tai buvo Miko Petrausko „Birutė“ – pirmoji lietuviška opera. Spektaklį režisavo Konstantinas Glinskis, dirigavo Juozas Tallat-Kelpša, o vaizdinį apipavidalinimą kūrė žymūs dailininkai Petras Kalpokas, Paulius Galaunė ir Adomas Varnas.
Premjeroje pagrindinį vaidmenį atliko Vladislava Grigaitienė, Kęstučio partiją dainavo Juozas Bieliūnas, o tarp kitų atlikėjų pasirodė Julija Dvarionaitė, Antanas Dvarionas, Jonas Byra bei Aleksandras Kačanauskas. Kadangi operos partitūra neišliko, vieninteliu šaltiniu kūriniui pažinti tapo 1928 m. JAV išleistas klavyras, kurį pats kompozitorius išspausdino tokį, kokį parašė jaunystėje.
Kūrinys pasakoja legendinę XIV a. pagoniškos Lietuvos istoriją apie kunigaikščio Kęstučio ir vaidilutės Birutės meilę bei kovas su kryžiuočiais. Pats M. Petrauskas savo operą vertino santūriai ir pripažino italų bei vokiečių muzikos įtaką, tačiau pabrėžė jos istorinę svarbą.
„Birutė“ tiesė kelius į profesionaliąją sceną ir įkvėpė jaunąją kartą rinktis dainininkų kelią. Pavyzdžiui, dar ankstyvuosiuose operos bandymuose dainavę K. Petrauskas ir S. Audėjus vėliau išvyko studijuoti į Sankt Peterburgą ir grįžę suformavo teatro trupės pagrindą. Nors opera teatre parodyta tik keturis kartus ir, anot muzikologo Jono Bruverio (1939– 2023), profesionaliai scenai buvo pernelyg paprasta, jos vaidmuo tautiniame atgimime buvo milžiniškas. Šis pastatymas įrodė lietuviškos operos galimybes ir paskatino kitus šalies kompozitorius kurti brandžius nacionalinius veikalus.
Olga Dubeneckienė-Kalpokienė: bohemos dvasia ir daugybė talentų
Olga Švedė-Dubeneckienė-Kalpokienė (1885–1967) – ryški tarpukario Lietuvos menininkė, šokėja, baletmeisterė ir dailininkė. Savo kūrybinį kelią ji pradėjo Sankt Peterburge, kur privačiose studijose mokėsi tapybos bei šokio meno, vaidino žymiausių to meto režisierių teatruose.
1919 m. kartu su vyru, architektu Vladimiru Dubeneckiu, ji persikėlė į Kauną. Abu menininkai aktyviai įsiliejo į kultūrinį gyvenimą, atnešdami į laikinąją sostinę Peterburgietiškos bohemos dvasią ir prisidėdami prie svarbiausių meno draugijų bei mokyklų steigimo. Kaune menininkė organizavo šokių kursus, įsteigė privačią baleto mokyklą, vėliau žinias gilino Berlyne.
1921–1925 m. ji kūrė šokius beveik visoms Valstybės teatro operoms, o netrukus pradėjo kurti kostiumus bei scenovaizdžius. Pasivadinusi Deo slapyvardžiu, ji taip pat rašė baleto recenzijas. Kaip dailininkė, O. Dubeneckienė-Kalpokienė aktyviai dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje – eksponavo portretus, peizažus bei scenografijos eskizus, iliustravo knygas ir dekoravo Lietuvos banko interjerą. Deja, ši aktyvi veikla nutrūko Lietuvai netekus nepriklausomybės.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugoma beveik tūkstantis jos darbų. Jos scenografijai būdinga „Meno pasaulio“ estetika: dekoratyvios formos, turtingas koloritas, istorinių stilių išmanymas bei gebėjimas perteikti laikmečio dvasią. Tarp jos darbų išsiskiria modernūs, art deco stilistikai artimi baleto „Jūrininkai“ (1937) kostiumai bei commedia dell’arte (italų improvizacinio kaukių teatro) tradicijas atgaivinęs Molière'o komedijos „Tariamasis ligonis“ apipavidalinimas. Be teatrinio palikimo, muziejuje taip pat saugomi menininkės piešiniai bei Kuršių nerijos antkapinių paminklų eskizai.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje iki rugpjūčio pabaigos veikiančioje parodoje „Šokimai, rodymai, nudavimai…“ Lietuvos baletui – 100“ Olga Dubeneckienė-Kalpokienė pristatoma per autentiškus archyvinius dokumentus, asmeninius užrašus, scenos menų ir dailės eksponatus.
Pirmoji dainų šventė: tautą vienijantis renginys
Dainų šventės Lietuvoje yra unikalus, visą tautą vienijantis kultūrinis renginys. 2003 m. lapkričio 7 d. Estijos, Latvijos ir Lietuvos Dainų švenčių tradiciją UNESCO paskelbė žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru.
Mūsų šalyje pirmoji Respublikinė dainų šventė įvyko 1924 m. rugpjūčio 23–25 d. tuometinėje laikinojoje sostinėje Kaune ir yra beveik nepertraukiamai rengiama iki šių dienų. Renginys buvo organizuojamas Petro Vileišio aikštėje, kartu su Žemės ūkio ir pramonės paroda.
Dainų šventėje, tuomet pavadintoje tiesiog „Dainų diena“, susibūrė 77 chorai ir apie 3000 šventės dalyvių. Vyriausieji šventės dirigentai buvo iškiliausi to meto kompozitoriai Juozas Naujalis, Stasys Šimkus ir Julius Štarka. Programą sudarė dešimtys lietuvių liaudies dainų bei originalių kūrinių, o viena iš repertuaro viršūnių tapo J. Naujalio sukurta „Lietuva brangi“.
Šis renginys sulaukė milžiniško visuomenės palaikymo: į Kauną suplūdo tūkstančiai žiūrovų iš visos Lietuvos, o pati šventė buvo suvokiama ne tik kaip muzikinis koncertas, bet ir kaip galingas tautinio vieningumo bei valstybingumo įtvirtinimo simbolis. Pirmoji sėkmė davė stiprų impulsą tradicijos tęstinumui – jau 1928 m. antroji dainų šventė subūrė kone dvigubai daugiau dainininkų.
Parodos Valstybės teatre įrengimas: akimirka iki muziejaus klajonių pradžios
1936 m. Teatro muziejus rado naujus namus Valstybės teatre Kaune. Ši institucija, gimusi dar 1926 metais humanitarų Balio Sruogos ir Vinco Krėvės-Mickevičiaus iniciatyva, ilgą laiką neturėjo pastovios vietos, todėl persikėlimas į svarbiausią šalies kultūros židinį tapo didžiuliu laimėjimu. Naujose patalpose buvo galima tinkamai eksponuoti ir saugoti sparčiai augančią kolekciją, kurią sukūrė nepriklausomos Lietuvos teatro bendruomenė.
Deja, šis ramybės ir kūrybinio pakilimo laikotarpis truko neilgai. Antrojo pasaulinio karo metais, Lietuvą užklupus vokiečių ir sovietų okupacijoms, muziejaus fondai patyrė katastrofiškų nuostolių. Neįkainojami archyvai, istoriniai kostiumai ir scenografijos eskizai buvo išblaškyti, išgrobstyti ar tiesiog sunaikinti. Tik pasiaukojamai veikusi Teatro draugija sugebėjo išgelbėti nedidelę rinkinių dalį. Po karo, 1947 metais, muziejus buvo perkeltas į Vilnių, kur visą savo išlikusį turtą vėl turėjo talpinti viename mažame kambarėlyje Aktorių namuose.
Išlikusi unikali 1939 metų fotografija šiandien tarnauja kaip neįkainojamas dokumentas, užfiksavęs vienos paskutiniųjų parodų įrengimą Valstybės teatre prieš pat prasidedant istoriniams sukrėtimams. Nuotraukoje matomas gyvas, užkulisinis ekspozicijos rengimo procesas. Jame petys į petį dirba keturi iškilūs Lietuvos kultūros vyrai, savo talentu formavę to meto scenos veidą: dekoratorius Algirdas Radzevičius, scenografas ir grafikas Romanas Krinickas, režisūros grandas Borisas Dauguvietis bei moderniosios scenografijos pradininkas Vladimiras Dobužinskis. Nors šios istorinės fotografijos autorius išlieka nežinomas, ji puikiai perteikia tarpukario inteligentijos dvasią ir atsidavimą savo darbui.
Žalakevičius, apie kurį sakoma: „Dar negimė kinematografininkas, galintis atsistoti greta“
Kino režisierius ir scenaristas Vytautas Žalakevičius (1930–1996) Lietuvos kino studijoje debiutavo 1956 m. su filmu „Skenduolis“, o po trisdešimt šešerių metų režisavo paskutinį savo darbą – „Žvėris, kylantis iš jūros“. Per šį laikotarpį jis sukūrė daugiau kaip dvidešimt tarptautiniais prizais įvertintų kino kūrinių, palikusių ryškų pėdsaką pasaulio kino istorijoje. Garsiausi jo darbai – „Adomas nori būti žmogumi“, „Vienos dienos kronika“ ir, žinoma, „Niekas nenorėjo mirti“.
Pastarasis filmas net po 60 metų kelia aštrias diskusijas. Nepaisant to, jo meninė vertė išlieka neginčijama – 1995 m., kino šimtmečio proga, UNESCO įtraukė jį į reikšmingiausių kino kūrinių šimtuką. Kaip taikliai pastebėjo filosofas Leonidas Donskis (1962– 2016) , šis filmas yra visos menininkų kartos brandos paliudijimas, o, anot jo, prastu jį gali pavadinti tik žmogus, neišmanantis kino kalbos arba vedinas politinių sumetimų.
V. Žalakevičius pats rašė scenarijus visiems savo filmams, taip pat įkvėpė kitus kino grandus, tokius kaip Almantas Grikevičius ar Algimantas Puipa. Visgi ryškiausiu šio bendradarbiavimo triumfu tapo Algirdo Dausos ir A. Grikevičiaus režisuota juosta „Jausmai“, kurios meno vadovu ir scenarijaus autoriumi buvo pats V. Žalakevičius. San Remo festivalyje apdovanotą filmą kritikai vėliau išrinko geriausiu visų laikų lietuvių vaidybiniu filmu.
Dar prieš tris dešimtmečius A. Puipa pripažino, kad Lietuvoje dar negimė kinematografininkas, galintis atsistoti greta V. Žalakevičiaus. Šis V. Žalakevičiaus kūrybos vertinimas aktualus ir šiandien.
Jocio koncertai: nuo Verdi arijų Budapešte iki scenos atviroje jūroje
2024 m. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kolekciją papildė Lietuvos operos dainininko Jono Jocio (1929– 2012) rinkinys. Daugiau kaip 350 eksponatų – nuotraukų, laiškų, afišų ir memorialinių daiktų – muziejui perdavė solisto dukra, džiazo dainininkė Evelina Jocytė. Šis rinkinys atspindi įdomų ir vingiuotą sodraus balso savininko gyvenimo kelią, jo asmenybę bei XX a. antrosios pusės dainininkų gyvenimo realijas sovietmečiu.
Vokalinės technikos pagrindus jaunuoliui davė Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokyklos pedagogas Juozas Bieliūnas, pats studijavęs dainavimą Italijoje. Būtent jis paskatino mokinį „išskleisti sparnus“ studijoms Maskvos konservatorijoje. Įstoti nebuvo lengva – 1953 m. konkurse į 15 vokalinio fakulteto vietų pretendavo daugiau kaip 400 kandidatų. Nors ir sirgdamas plaučių uždegimu, Jonas Jocys nugalėjo konkurentus. Vėliau jis prisiminė, kad per pirmąjį turą iš jaudulio gyventi nesinorėjo, o kiti studentai jam ant nugaros net taures ir stiklines statė, kad šiek tiek apgydytų plaučių uždegimą prieš lemiamą dainavimą.
Baigęs Maskvos konservatoriją, dainininkas tuometinio kultūros ministro Juozo Banaičio kvietimu grįžo į Lietuvą. Jo debiutas Gioacchino Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“ įvyko 1959 m., tačiau vietos teatre jaunam solistui neatsirado. Pripažinimo jis sulaukė 1960 m. tarptautiniame Ferenco Erkelio vokalistų konkurse Budapešte.
Vis dėlto likimas susiklostė taip, kad brandžiausią savo kūrybinį laikotarpį operos dainininkas buvo priverstas praleisti svetur, pasirinkęs įtemptą gastroliuojančio solisto kelią. Prisirišęs prie didžiųjų koncertinių organizacijų, J. Jocys gyveno varginančiu ritmu – per mėnesį jam tekdavo sudainuoti net iki 50 solinių koncertų įvairiose respublikose. Raiškus lietuvio bosas skambėjo neįprastomis sąlygomis: Kamčiatkos ir Sachalino žvejams tiesiog atviroje jūroje, siūbuojančiuose laivuose, taip pat Šiaurės elnių augintojams, Karakumų kanalo statytojams bei Tiumenės, Kaspijos naftininkams atšiauriame klimate.
Tik nuo 1980-ųjų J. Jocys dešimtmetį vėl dainavo Lietuvos operos ir baleto teatre, kur sukūrė įsimintinus Varlaamo, Galičo kunigaikščio bei Mefistofelio vaidmenis, daug gastroliavo užsienyje bei įrašė apie 150 kūrinių, o 2009 m. buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu.
Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Kvadratas“: draudžiamas ir neuždraustas
Tai pirmasis Eimunto Nekrošiaus (1952–2018) spektaklis, prasiveržęs pro „geležinę uždangą“, pelnęs tarptautinius apdovanojimus, išgarsinęs Jaunimo teatrą užsienyje. Draudžiamas ir neuždraustas – leistas vaidinti tik Jaunimo teatre ir tik Vilniuje. Laikas padarė savo korekcijas. Keturiuose žemynuose suvaidinta 315 spektaklių.
Spektaklis kurtas režisieriui kategoriškai atsisakius sentimentalaus Valentinos Jelisejevos „laiškų apysakos“ teksto ir koncepcijos. Teko pradėti „nuo nulio“, paliekant tik apysakos personažus. Repeticijos prasidėdavo rašytojo Sauliaus Šaltenio skaitymais. Autorius pristatydavo savo nakties darbą – literatūriškai sutvarkytus praėjusios repeticijos improvizacijų tekstus.
Apskritai „Kvadratas“ pasakojo apie sienas. Tarp žmonių, valstybių, tarp „galima“ ir „negalima“, tarp valstybės ir jos piliečio. Tačiau svarbesnė pasirodė šalutinė, „tylioji“, tema apie dėmesį – būtiną kiekvienam žmogui kaip gėlei, apie drąsą patikėti kitu žmogumi, apie neišmatuojamas laisvės ir gerumo erdves, netikėtai atsiveriančias už geležinių, betoninių ar kitokių sienų ir net kalėjimo kameroje, už geležinių durų.
Kodėl „Kvadratas“? Juk norint ką nors uždaryti, aptverti, įkalinti – iš pradžių reikalingi keturi stulpai? Jie ir stovėjo Jaunimo teatro scenoje su prožektoriais ir garsiakalbiais – visai kaip GULAG’o lageriuose. Ir sargybos bokštas stovėjo – beveik tikras, tiktai be stogo. Ne visi recenzentai suprato. Vienas straipsnis taip ir vadinosi „Kodėl „Kvadratas“ be stogo?“
Truikys: Rytų ir Lietuvos, vaizdo ir muzikos jungtys
Liudas Truikys (1904–1987) – fenomenali XX a. Lietuvos kultūros asmenybė, operos scenografijos novatorius, savo darbuose sujungęs senovės lietuvių bei Rytų kultūrų patirtis. Jo kūrybos tikslas buvo atskleisti filosofinių idėjų gelmę ir vizualizuoti dailės bei muzikos sintezę. Baigęs Kauno meno mokyklą, L. Truikys vėliau Berlyne ir Paryžiuje gilino teatro dekoracijų, scenos ir apšvietimo technikos žinias, susipažino su didžiosiomis Europos scenomis.
Nuo 1931 m. menininkas aktyviai dirbo Valstybės teatre Šiauliuose ir Kaune. Čia jis atrado savo prigimčiai artimiausią operos žanrą ir sutiko gyvenimo draugę bei mūzą – operos solistę Marijoną Rakauskaitę. Tarptautinio pripažinimo dailininkas sulaukė 1937 m., kai Pasaulinėje parodoje Paryžiuje jo sukurta scenografija operai „Trys talismanai“ buvo apdovanota Garbės diplomu. Šis darbas tapo sėkmingu modernizmo ir liaudies meno jungties pavyzdžiu.
Po karo L. Truikys dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, vadovavo katedrai ir fakultetui. Tačiau 1948 m., tapęs vyriausiuoju operos teatro dailininku, po kelių mėnesių buvo atleistas. Sovietų valdžia jį pašalino iš instituto pareigų bei Dailininkų sąjungos, teises grąžinant tik po kelių dešimtmečių. Nepaisant persekiojimų, vėliau jis grįžo prie pedagoginio darbo ir teatrinės kūrybos.
1975–1987 m. buvo įgyvendinti svarbiausi vėlyvieji dailininko darbai – Giuseppe Verdi operų „Aida“, „Don Karlas“ (už ją skirta Valstybės premija) ir „Traviata“ scenografija. Šiuose pastatymuose jam pavyko maksimaliai sujungti vaizdą ir muziką. Didžiulis L. Truikio eskizų ir scenovaizdžių palikimas šiandien saugomas Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje bei dailininko memorialiniame muziejuje Kaune.
Publikaciją pagal muziejininkų tekstus parengė Austėja Mikuckytė-Mateikienė