Peticijoje, pasirašytoje penkiasdešimties meno profesionalų, pasisakoma prieš stabus ir „skubotą isterišką paminklizmą“.
15min primena, jog praėjusį ketvirtadienį buvo paskelbti privataus Vyčio paramos fondo skelbto konkurso Vyčio paminklui Lukiškių aikštėje rezultatai. Visuomenininkai yra užsimoję paminklą pastatyti iki 2018 m. vasario 16 d.
Peticijos tekstas:
Už laisvą Lukiškių aikštę!
Lietuvai nereikia stabų, esame prieš skubotą isterišką paminklizmą. Mums reikia gyvybingų, iš tikro gyvenimo kylančių programų, mūsų valstybės kūrimo ir stiprinimo idėjų, kurios sutelktų Lietuvos visuomenę ir stiprintų viltį.
Atmename, kai tūkstantinės minios akivaizdoje tuometinėje Lenino aikštėje buvo demontuotas paminklas sovietinės imperijos stabui Leninui. Tuomet aikštės centre atsivėrė švari erdvė – tikras laisvės ženklas, kurį kiekvienas pripildėme savo gyvenimo turiniu ir tikėjimu Lietuva, bendro gėrio kūrimu. Švari erdvė iki dabar buvo išsaugota, joks naujas stabas joje nebuvo pastatytas.
Nūnai ne paminklų statymo metas, o naujų idėjų, kurios mus atnaujintų, laikas. Lietuvai, įžengusiai į valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejaus metus, labiausiai reikia vilties turinio, o ne sustabarėjusių konstruktų.
Taip, Vytis yra mūsų valstybės ženklas, mūsų herbo centras. Jis vainikuoja Simono Daukanto aikštėje Respublikos Prezidento rūmų fasadą, Vytis plazda mūsų vėliavoje, ženklina visus valstybės institucijų dokumentus. Bet pagrindinės paminklo bėdos yra bent dvi. Pirma, nevykusi idėja – kam Vytis mojuos kardu, ar ne Genocido aukų muziejui? Antra, dėl žemokos meninės kokybės žirgas, deja, atrodo apgailėtinai. Pretenzijos į realizmą, bet anatomiškai žirgo skulptūra neįtikina, nežavi. Raitelio poza yra beveik neįmanoma derinyje su žirgo poza. Stilizuotas sprendimas šiek tiek gelbėtų, bet tik šiek tiek.
Vyčio negalima savintis, negalima jo profanuoti niekam, prisidengiant dirbtinai sulipdytų fondų, komitetų sprendimais. Vytis yra mūsų valstybės vizitinė kortelė, rodanti piliečių tapatybę Tėvynėje ir visame pasaulyje. Tai yra mūsų visų, o ne kokių nors atskirų grupuočių nuosavybė.
Prašome Lietuvos valstybės ir Vilniaus miesto vadovus išsaugoti Lukiškių aikštėje laisvės erdvę, palikti aikštę švarią ir jaukią žmonių susitikimams, buvimo kartu džiaugsmui kaip laisvės ir vilties erdvę dabarties ir ateities Lietuvai. Čia ne tik ir ne tiek meninės kokybės, profesionalumo klausimas. Tai jau gerokai daugiau – čia jau pažeidžiamos žmogaus, kiekvieno vilniečio, Lietuvos piliečio teisės, kai atskira grupuotė, fondas mėgina uzurpuoti širdžiai mielą laisvoje Lietuvoje tapusią Vilniaus teritoriją.
