Atrodo, atsakymas į šį klausimą slepiasi pačiame žodyje „anonimiškumas“. Bevardis gatvės folkloras beveidėse miesto vietose, ko gero, neturi didesnio tikslo nei nelegalaus veiksmo įgyvendinimas ir trumpa pagavi mintis. Bet net ne tai, kad panašios išraiškos praktikos būdingos Ievai Rojūtei, ir net ne tai, kad jos eksponuojamos galerinėje erdvėje, paverčia tai menu. Greičiausiai juo Ievos parašyti žodžiai virsta dėl netikėtų daugiabriaunių prasmių ir derinių, dėl tikslingos ir apgalvotos išraiškos, bet atsitiktinumo įspūdžio.
Tiems, kam Ievos Rojūtės (taip pat žavaus ir kiek ironiško atsitiktinumo įspūdį kuriantis vardo ir pavardės derinys) kūryba nėra žinoma, ją būtų galima apibūdinti kaip įkūnyto rašymo (angl. embodied writing) metodą.
Pasitelkdama kalbą ir tapybines praktikas menininkė kuria instaliacijas, balansuojančias tarp fizinės teksto išraiškos, primityvios kaligrafijos ir literatūros. Kalbant apie literatūrą, I.Rojūtė adaptuoja smulkiąją tautosaką į šiuolaikinį folklorą, taip patarles, priežodžius, pamokymus, juokavimus, keiksmus ir maginius pasakymus paversdama trumposiomis žinutėmis, priminimais, pranešimais ir perspėjimais (angl. notifications), trumpais susirašinėjimais, nebeišvengiamais angliškais įterpiniais ar pastabomis ant lipnių lapelių.
Tapybos studijas baigusi menininkė parodo, kad šiuo požiūriu mūsų tarpusavio komunikacija nekinta, keičiasi tik bendravimo priemonės, nulemiančios lakonišką, dažnai susvetimėjusią ir bejausmę retoriką.
Taip net archetipinis rūpestingos mamos įvaizdis virsta tiesiog technologizuota, kontroliuojančia rūpyba, o tai puikiai iliustruoja kad ir šis parodos fragmentas: „Ieva, ar gali parašyti per savaitę vieną kartą kokia sveikata nuotaika meilės reikalai“. Rūpybos spektras tįsta nuo kone archajiškų patarimų spręsti problemas natūraliais būdais („Tu gal pas žolininką kokį nueik nežinau pagerk arbatų“) iki pasiūlymo gydytis pasitelkiant sintetines priemones („<...> reikėtų tau pagerti xanax apie pora mėnesių o toliau jau galėtum pati spęsti ar tau geriau ar ne“).
Šiame patarimų fone paskęsta tikroji problema. Nežinome nei jos priežasčių, nei pasekmių, esame įstumiami į klaustrofobišką žemalubę, medinių grindų projektų erdvę „Editorial“ (kurios lietuviškasis retai verčiamas „Redakcijos“ pavadinimas šįkart taikliai atitinka parodos formatą).
Nelyg ant šiuolaikinės institucinės olos sienų perrašytos išmintys galėtų tapti šiandienos žmonių problemų (pernelyg didelio (ne)pasitikėjimo savimi, baimių, nerimo, nepamatuotų lūkesčių, (ne)sėkmių) liudijimu, jei nebūtų vėl paverstos baltomis. Tiesa, kaip jau tapo įprasta, kruopščiai dokumentuotos parodos savo gyvavimą pratęsia elektroninėje erdvėje, tad reali erdvė šiandien dažniausiai tėra pretekstas tam, kad kuo daugiau jūsų ją perskaitytų savo ekranuose.
Eksponavimo kaitai paslanki paroda pratęsia amerikiečio novelisto ir poeto Travio Jeppeseno „į objektus orientuoto rašymo“ (angl. object-oriented writing) praktikas. Tai metodas, kuriuo siekiama tekstą apgyvendinti meno kūrinyje, kai iš pažiūros beformiam prasminiam vienetui suteikiama forma.
Todėl žaisdama su kalba ir specifine vaikiškos rašysenos maniera menininkė instaliacijoje apgyvendina bent kelias temas. Iki galo neapsispręsdama, ar parodą pavadinti dviejų žodžių „Mother Tongue“ junginiu, ar ir tarp jų įsiterpiančiu jungtuku „&“, menininkė kalba ir apie šeimyninę hierarchinę sanklodą – plepios, trigrašį kišančios mamos bei dukters santykį, ir apie gimtosios kalbos (angl. mother tongue) specifiką. Šiuo atveju ne tik todėl, jog, poetiškai kalbant, pastarąją gauname su mamos pienu.
Gimtoji (šiuo atveju lietuvių) kalba parodoje dalyvauja ir kaip visa jungianti terpė, ir kaip atskiras veikėjas. Šiandien, kai nuogąstaujama dėl lituanistikos likimo, kai proginis kalbos fetišizavimas paskatina sukurti Nepriklausomybės Akto įkvėptus šriftus ir įgalinti visus rašyti kaip vienas signataras Jurgis Šaulys, naivus ir primityvus Ievos Rojūtės ranka ant sienos parašytas tekstas atrodo kur kas nuoširdesnis mąstymas apie poreikį kalbėti ir kurti gimtąja kalba, tos šalies, kurioje tuo metu gyveni, atžvilgiu.
Visiškai nesigėdydama mamakalbystės ir nepaisydama tarptautiniame šiuolaikinio meno lauke nusistovėjusio kanono kurti anglų kalba, menininkė pasiekė kompromisą įkomponuodama keletą angliškų klausimų kaip natūralių šiandieniam bendravimui būdingų inkliuzų. Šis žingsnis primena kroatų menininko Mladen Stilinović dar 1992 metais sukurtą ironišką kūrinį-pareiškimą „An Artist Who Cannot Speak English Is No Artist“ (liet. „Menininkas, nekalbantis angliškai, nėra menininkas“), kritikuojantį cinišką anglakalbio meno dominavimą pasauliniame meno lauke.
Netiesiogiai brėžiamos paralelės tarp įgimto ir įgyto, sveiko ir sergančio, kalbinio ir ikikalbinio, nuoširdaus ir mechaninio, natūralaus ir sintetinio, primityvaus ir rimto priartina Ievos Rojūtės kūrybą prie Žilvino Landzbergo stilistikos.
Savita ir gimininga estetika atsiranda ir dėl minimalių bei paprastų priemonių naudojimo, ir dėl gana panašios instaliacinės manieros. Tiek Ievai, tiek Žilvinui būdingi tarpiniai sluoksniai – plėvelės, kalkinio popieriaus lakštai ar tapetai, ant kurių abu dažnai perkelia augalinius motyvus. Kitaip tariant, vietos, kuriose jų kūryba yra eksponuojama, turi būti apaugintos, o menininkai – savotiškai įaugę. Tad jei reikėtų išrinkti, kas geriausiai atstovautų Lietuvai savitu globaliu lokalumu, greičiausiai siūlyčiau Ievą ir Žilviną. Tiesa, Žilvinas tokią progą turėjo pernai Venecijos bienalėje.
Kalbėdama apie globalų lokalumą, turiu galvoje labai subtilią lokaliai suprantamą formą ir globalias bei universalias temas. Parodą „Mother & Tongue“ Ieva Rojūtė siūlo kaip psichoanalizės seansą apie visus vienijančią santykio su mama temą, kai net ir užaugęs jautiesi, jei ne po mamos padu, tai po jos liežuviu. Net nesvarbu, kas ta mama būtų – tikroji mama, kalba ar Lietuva.
