Dabar populiaru
Publikuota: 2017 gruodžio 19d. 17:06

Priemiesčių pamokos nuobodžiai senamiesčių architektūrai

Kaunas
R.Mikalčiūtės-Urbonės/15min.lt / Kaunas

Kurti kažką visiškai naujo architektūroje ir stebinti nematytomis formomis tampa blogo skonio ženklu. Lygiai prieš dvidešimt metų buvo pasiektas tokios architektūros zenitas – Ispanijos karalius Juanas Carlosas I inauguravo architekto Franko Gehry’io suprojektuotą Bilbao Guggenheimo muziejų.

Per dvidešimt metų visame pasaulyje buvo pristatyta tokia gausa keisčiausių ir įmantriausių formų pastatų, kad visiems jau darosi bloga – prie tokios mados atsikratymo prisidėjo ir Kinijoje bei Viduriniuosiuose Rytuose tūkstančiais štampuoti keisčiausi pastatai, dėl kurių bet koks bandymas išsiskirti buvo pradėtas tapatinti su pigiu skoniu.

Todėl dabar Vilniuje projektuojamas Danielio Libeskindo biurų pastatas Konstitucijos prospekte savo įmantrių ir beprasmių formų architektūra atrodo juokingai. Po tokio architektūrinių formų orgijų periodo atsisukama į paprastumą ir nuobodumą. Tampa priimtina, kad naujas pastatas gali būti įprastos formos ir nesistengti niekuo priblokšti – architektai gręžiasi į architektūros istoriją, į praeitį ir ten ieško naujų atsakymų.

Architektūros kritikas Davidas Huberis neseniai įvykusioje Čikagos architektūros bienalėje „Kurkime naują istoriją“ (ang. Make New History) išskyrė formalių europietiškų architektūros biurų gausą, kurie savo kūryboje remiasi istorijos refleksija – tradicinėmis asketiškomis formomis, medžiagomis ir laiko patikrintais vizualiniais sprendimais. Tarp jo paminėtų architektų buvo OFFICE Kersten Geers David Van Severen, 6a, Christ & Gantenbein, Christian Kerez. Nė vieno iš šių biurų nebūtų galima pavadinti futuristiškais, skaitmeniniais ar užsiimančiais aktyvių formų kūryba. Dažniausiai jų projektai vienspalviai, pastatų formos jau kažkur matytos, pastatai stabilūs, statiški ir sunkūs, mėgstamiausios medžiagos – betonas, akmuo ir medis. Huberis šios formalios, istoriją tiesiogiai remiksuojančios architektūros madą aiškina architektų bandymu išgyventi Silicio slėnio futurizmo ir kintančio politinio klimato šešėlyje – istorija tampa atrama liberalioms demokratiškoms vertybėms. Už jos galime pasislėpti nuo chaotiškos ateities.

Kitas architektūros kritikas Christopheris Hawthorne’as tokią architektūrą tiesiai šviesiai įvardijo kaip nuobodžią, bet siūlė architektams kuo dažniau išdrįsti kurti nuobodžius pastatus. Nes chaotiškoje kasdienybėje vienintelis dalykas, kuris dar gali nustebinti, ir yra ramybė. Tokie pastatai, jo manymu, nėra kapituliacija prieš architektams nepavejamą kasdienybės progresą, veikiau tai tikėjimo architektūros pagrindais išraiška. Jam geras nuobodus pastatas yra tas, kuris turi ką pasakyti. Ši pastaba yra pati įdomiausia kalbant apie Lietuvoje vyraujančias tendencijas.

Kalbant apie nuobodžius pastatus, Lietuvoje architektai niekuo neatsilieka nuo kolegų užsienyje. Dažnas naujas pastatas istoriniuose miestų centruose bus tipinės formos – dvišlaitis, jeigu Kaune – dar ir juodos ar tamsiai rudos spalvos. Tačiau, kitaip nei užsienyje, šios tendencijos yra veikiau aplinkybių pasekmė nei sąmoningas to siekimas. Reikalavimai pastatams miestų centruose griežtėja, paveldosaugos draudimai turi tendenciją tik augti, o praeityje architektų padarytos klaidos verčia būti vis atsargesniems.

Gretos Skaraitienės nuotr./Viešbutis „Novotel“
Gretos Skaraitienės nuotr./Viešbutis „Novotel“

Po sunkiai paaiškinamo „Novotel“ viešbučio atsiradimo Gedimino prospekte Vilniuje ar viešbučio „Kaunas City“ juodojo antstato projekto Laisvės alėjoje norai ir galimybės eksperimentuoti Kaune sumenko. Po didelių aistrų sukėlusios istorijos Kaune net dvi paveldosaugininkės neteko teisės derinti projektų, o projekto autoriui Virginijui Juozaičiui buvo ilgai grūmojama pirštu įvairiose komisijose.

Nuolat didėjantis atsargumas verčia kurti vis santūriau ir nuobodžiau. Nors nuobodžią architektūrą kuriantys biurai dominavo Čikagos architektūros bienalėje, yra priežastis, kodėl nuobodžiai kuriančių Lietuvos architektų ten nebuvo – Lietuvoje kuriami pastatai paprasčiausiai neturi ką pasakyti, jie tiesiog yra nuobodūs. Be jokios žinutės ar minties, kodėl jie yra tokie, kokie yra. Panašiai buvo kuriami kone visi postmodernistiniai pastatai Lietuvoje – kopijuojant užsienio madas, elementus, motyvus, be aiškaus teorinio pagrindo.

Lietuvoje neseniai paskaitą skaitęs buvęs belgų biuro 51n4e (šis biuras taip pat dalyvavo Čikagos bienalėje) partneris Peteris Swinnenas iškėlė idėją, kad architektūra turi kelti klausimus, ne vien juos spręsti. Tai gali būti klausimai apie mastelį, medžiagas, santykius. Kauno senamiestyje kylantis „Marijos radijo“ pastatas, projektuojamas E.Miliūno studijos, yra vienas iš nedaugelio tokių pastatų, kurie bando drąsiai pasiūlyti kažką naujo senamiesčio kontekste. Šis pastatas kels klausimus apie langus, proporcijas, medžiagas, naudojamas senamiestyje. Galutinio rezultato dar reikės palaukti, bet bandymas išsivaduoti iš nieko nesakančio, vidutinybe paremto nuobodumo yra akivaizdžiai matomas vizualizacijose ir jau iškilusiuose pastato griaučiuose. Nuobodūs pastatai tampa įdomūs tik tada, kai turi gerą istoriją – šis ir bandys ją kurti.

E. Miliūno studijos nuotr./Marijos radijo pastato vizualizacija
E. Miliūno studijos nuotr./Marijos radijo pastato vizualizacija

Senamiesčiuose vyksta masinė standartizacija. Ironiška, nes tai anksčiau buvo daugiabučių rajonų savybė. Statoma daugybė tradicinės formos ir medžiagų pastatų be jokios žinutės. Atsargumas po truputį naikina senamiesčiams būdingą nenuspėjamumą, prisibijoma derinti visiškai skirtingus pastatus vieną šalia kito, nors senamiesčiai pilni tokių miestietiškų kompozicijų. Dažnai nauji pastatai, turintys kontekstą, kalba per vidutiniškumo atskaitos tašką – kontekstualiai panašią formą, aukštį, spalvą, langų ritmą. Geras to pavyzdys Kaune – G.Natkevičiaus biuro Šv.Gertrūdos ir M.Valančiaus gatvių sankirtoje Kaune projektuotas kompleksas, kurio spalva panaši į aplinkinę, langų ritmas primena aplinkinius pastatus, o visa ši standartinė vidutinybė maskuojama keliais moderniais štrichais. Standartinis senamiesčio projektas iš katalogo.

Norėdami Lietuvoje atrasti įkvepiančių nuobodžios architektūros pavyzdžių, turime žiūrėti ten, kur mažiausia tikėtina – į užmiestį. Ten tikrai įdomu. Plokščių stogų namai derinami su šlaitiniais, kiekviename kvartale galima išvysti visų įmanomų apdailos medžiagų paletę. Susidaro įspūdis, kad architektai dėl gausybės draudimų senamiesčiuose atsigriebia užmiestyje. Ir su kaupu.

Žinoma, chaotiški priemiesčiai nėra idealus pavyzdys ar siekiamybė senamiesčiams, tačiau iš jų galima pasimokyti. Kaip kadaise architektas Robertas Venturi su kolegomis siūlė pasimokyti iš Las Vegaso, išleisdamas knygą, kuri padarė didelę įtaką postmodernizmui, taip šiandien aš siūlau pasimokyti iš priemiesčių, kuriant nuobodžią architektūrą senamiesčiuose:

  1. Du nuobodūs, bet skirtingi pastatai vienas šalia kito kuria istoriją, o tai jau daro tą vietą kažkuo įdomia. Jeigu kaimyno namas šlaitinis, tai kitam visai neblogai turėti plokščią.

  2. Antstatai ir priestatai turi remtis visiškai funkciniais parametrais. Jokio bandymo kurti architektūrą. Niekam nerūpi, ar forma ir medžiagos dera. Svarbiausia, kad reikalinga nauja erdvė.

  3. Medžiagos. Kas sakė, kad silikatinės plytos nedera senamiestyje? O stiklo blokeliai?

  4. Racionalumas yra antroje vietoje po ambicijų. Tai miestų centruose jau senai pamiršta savybė, tačiau vis dar labai gyva priemiesčiuose.

  5. Pastatai statomi amžiams. Juose turi gyventi ištisos kartos. Toks mąstymas kuria griovimui atsparesnius pastatus, kuriuos vėliau tenka adaptuoti, taip sukuriant naujus įdomius architektūros hibridus.

  6. Dėmesys detalėms. Priemiesčių namai neretai bus apkarstyti vietinių auksarankių dailidžių dirbiniais, o kiemai apsodinti gėlėmis. Miestų centruose esantiems pastatams belieka pavydėti tiek daug detalėms skiriamos energijos.

Visos šios „pamokos“, nors surašytos juokais, iš tikrųjų gerai atspindi miestų centrų gyvybingumą ir tinka apibūdinti istorinius pastatus. Kiekvienas naujas nuobodus pastatas iškart taptų įdomus, jeigu bandytų kažko pasimokyti iš priemiesčių architektūros. Nuobodžios ir ramios architektūros įsigalėjimas yra natūralus procesas šiuolaikinėse sąlygose – kuo chaotiškiau ir sparčiau keisis pasaulis, tuo mažiau galimybių ir prasmės liks architektams vaikytis nepavejamas madas.

Tai yra intelektualus požiūris, kurio besilaikantys užsienio architektūros biurai tampa vis ryškiau matomi architektūros pasaulyje. Tačiau Lietuvoje nuobodžiai architektūrai dar trūksta to intelektualaus dėmens, kuris priverstų stabtelėti prie pastatų. Jeigu kuriame nuobodžią, tradicinėmis formomis ir medžiagomis paremtą architektūrą, negalime remtis tik istorinio konteksto refleksija ar teisintis paveldo draudimais – nuobodūs pastatai vis tik turi kelti nenuobodžius klausimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Daugiau vandens

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų