Martynas Gediminas yra vienas iš istorinio lūžio kartos menininkų, kurie mokėsi Vilniaus dailės akademijoje dešimtajame dešimtmetyje, kai jau pūtė laisvės vėjai, bet visi dar vadavosi iš sovietinės tikrovės griuvėsių. Jam nusišypsojo laimė studijuoti kurse, subūrusiame kūrybingas ir maištingas asmenybes, puoselėjančias bendras vertybes, pirmuosius Vilniaus dailės akademijos studentus, atlikusius kūrybinę praktiką Anglijoje, West Deano koledže. Užsienyje įgyta nauja patirtis, vasaros praktikos Labanore, susitikimai Paberžėje su tėvu Stanislovu brandino asmenybę, formavo požiūrį į pasaulį. Nors Martynas akademijoje įgijo tekstilės magistro diplomą, tačiau niekada nebuvo tipiškas tekstilininkas. Tą įrodo baigiamajam darbui sukurta šviesos instaliacija „Objektas I–III“, atrinkta į 1999 m. tarptautinę tekstilės bienalę „Linija“ Kaune, kur buvo vienu iš novatoriškiausių eksponatų.
Tačiau gyvenimas, kaip dažnai būna, nubloškė menininką į kitas veiklos sritis – spaudos ir reklamos verslą, automobilių ir dviračių sportą, kuriame Martynas daug pasiekė. Priminsime, kad Martynas Gediminas kartu su patriotiškai nusiteikusiais dviračių sporto entuziastais Mykolu Mačiuliu ir Jonu Rudžiu 2017 m. rugpjūčio 23 d. savaip paminėjo Baltijos kelio 28-ąsias metines – per nepilną parą be sustojimo dviračiais numynė Baltijos kelio maršrutą iš Talino į Vilnių, pasiekdami naują Lietuvos rekordą. Automobilių sporte įveiktas ne vienas ralis Lietuvoje ir už jos ribų. Šioje srityje taip pat buvo įsimintinų įvykių, tarp kurių – dalyvavimas 2010 m. „300 ežerų“ ralyje Zarasuose ir 2015 m. „Eneos 1000 km Race“ lenktynėse Palangoje su automobiliu „Porsche“.
Tačiau Martynas Gediminas širdyje liko menininkas. Dailė yra nuolatinė jo gyvenimo palydovė. Greičio ir varžytuvių genas nesijaučia kūryboje, rodančioje kitą – tylią ir romantinę – Martyno asmenybės pusę. Mene jis atsiskleidžia kaip mąslus tikrovės stebėtojas, ieškantis vidinę būseną įprasminančių motyvų. Meilę tapybai kadaise įskiepijo du dėstytojai Linai – iš pradžių Linas Liandzbergis, vėliau Linas Katinas. Akrilu ant drobės M. Gediminas tapo abstrakcijas, aplinkos įkvėptus sąlygiškus paveikslus, taip pat gamtos vaizdus. Peizažistu M. Gedimino niekaip nepavadinsi, nes jo gamtovaizdžiai nėra „tikri“ peizažai, nors ir turi jiems būdingus požymius: horizonto juostą, linijinės perspektyvos ir gamtos motyvų užuomazgas, peizažams būdingą nuotaikų kaitą. Tai sąlygiški, kone abstraktūs paveikslai, kurių nesaisto išankstinės komponavimo ir erdvės konstravimo taisyklės. Žiūrint į juos neapleidžia jausmas, kad autorius tapė ne iš pareigos ar norėdamas ką nors įrodyti, bet iš vidinio poreikio, tiesiog todėl, kad taip jaučia. Paveikslams būdinga savita stilizacija, kampuotas piešinys, storu kontūru paryškinti motyvai.
Savita ir tapymo maniera – dažų sluoksnio dengimas mentele horizontaliomis ritmiškomis plokštumėlėmis. Svarbūs ir nuotaiką kuriantys spalvų deriniai – kartais ryškūs, kontrastingi, o kai kada prislopinti, beveik monochrominiai. Tarsi netyčia užgriebti motyvai nusidriekia horizontaliomis juostomis, pagyvintomis keistų darinių konstrukcijomis ar stulpų eilėmis. Kartais erdvėje sušmėžuoja ekspresyvūs kelio ženklai, primindami autoriaus kultivuojamą dviračių ir automobilių sportą, ar randasi realybės įkvėpti daiktų natiurmortai. Galbūt jie liudija, kad menininkas ieško labiausiai jo savastį atitinkančių temų ir raiškos būdų. Vis dėlto bene įtaigiausi atrodo metafizine nuotaika alsuojantys sustingę ir ištuštėję erdvės, keliančios nerealios būsenos, sustojusio laiko įspūdį, pro juos prasiveržia melancholijos, vienišumo, poetinio liūdesio jausmas.
Martyno kūrybai didelę įtaką daro gamta, ką patvirtina dalyvavimas žemės meno parodose. 2018 m. tarptautinei žemės ir aplinkos meno parodai „Ryšiai“ Vilniaus universiteto Botanikos sode Kairėnuose jis (kartu su Irina Amosova-Novikova) pristatė erdvinį kūrinį „Aitvaras“.
