Toks pat likimas ištiko ir mažas teatro trupes, kurių spektaklių stilius ir tonas, nors tiesiogiai ir nekritikuoja valdžios, tačiau nesilaiko oficialiojo Maskvos naratyvo. Filosofijos ir politiniai klubai persikėlė į žmonių namų virtuves ir svetaines, o tai brėžia paralelę su sovietiniais laikais.
Tokiuose susibūrimuose visoje Maskvoje ore kabo viena tema, tačiau apie ją retai kada kalbama tiesiogiai – karas Ukrainoje.
„Yra tokios nerašytos, intuityvios elgesio taisyklės: nekalbėk apie tai garsiai, – mano Rusijos politinis analitikas Andrejus Kolesnikovas, vis dar gyvenantis Maskvoje. – Dar geriau – apskritai apie tai nekalbėk“.
„Apie ką čia kalbėti? Juk vis tiek nieko nepakeisi“, – sakė jis.
Pasikartojančios Ukrainos dronų atakos į Maskvą turi vieną tikslą – priversti rusus pajusti karo tikrovę savo šalyje. Taip miesto ramybės kaukėje atsiranda įtrūkimų. Po Ukrainos smūgių Rusijos naftos perdirbimo gamykloms šią vasarą prie degalinių nusidriekė ilgos eilės.
Toks reginys rėžia akį vietoje, kuri daugeliu aspektų modernumu lenkia kaimynes Europoje: savo nepriekaištingai švariais ir sutvarkytais parkais, puikia transporto sistema ir skaitmeninių paslaugų gausa.
Šie išpuoliai sustiprino ore tvyrantį nerimą, ypač tarp menininkų, rašytojų, akademinių sluoksnių atstovų ir kitų kultūros veikėjų. Paslėptas nerimas sirpo nuo pat karo pradžios: ar patogus sostinės gyvenimo būdas yra miražas, kuris bet kurią akimirką gali išnykti?
Daugelis tokioje įtampoje gyvenančių žmonių, kalbėdami apie karą, naudoja įvairius eufemizmus. Vieni konfliktą vadina „tuo“, ekonomistai kalba apie „padidėjusias biudžeto išlaidas“, o kiti, prakalbę bet kokia tema, susijusia su karo veiksmais, sako „dėl susiklosčiusios situacijos“.
Nors naujutėlaičiai metro traukiniai yra pilni keleivių, įnikusių į savo telefonus, Kremliui uždraudus daugelį tarptautinių programėlių, jiems tenka iš vieno VPN (virtualus privatus tinklas – red.past.) prisijungti prie kito, kad išlaikytų ryšį su plačiuoju pasauliu. Piko valandomis tai padaryti tampa nepaprastai sudėtinga.
Tėvai Rusijoje skuba iš vienos mokyklos į kitą, bandydami rasti tokią, kurioje vis dar teikiamas pasaulietinis išsilavinimas, kuriuo nebrukama propaganda.
Vienos mokyklos susirinkime direktorius didžiuodamasis pasakojo, kaip mokiniai pasinaudojo savo demokratinėmis teisėmis, ir parengė oficialią peticiją su 120 parašų, reikalaudami, kad į mokyklos valgiaraštį būtų įtraukti dešrainiai. Direktorius, kuris dėl represijų baimės kalbėjo anonimiškai, pašnibždėjo, kad mokiniai gali praleisti privalomas propagandos pamokas į jas vėluodami.
Nina Chruščiova, tarptautinių santykių profesorė, gyvenanti tarp Maskvos ir Niujorko, pažymėjo, kad Rusija vėl atskleidė savo dvilypumą, kurį puikiai įkūnija jos herbas – dvigalvis erelis.
„Viena galva yra Europoje ir svajoja apie klestinčią XXI amžiaus pilietinę administraciją, o kita nori šalį nutempti atgal į viduramžius ir nusilenkti Čingischanui“, – sakė ekspertė.
Po 2022 m. pradėtos Rusijos invazijos į Ukrainą šimtai tūkstančių rusų pabėgo iš šalies, tarp jų – nemažai žinomų menininkų ir pramogų pasaulio atstovų, atvirai pasisakiusių prieš karą. Kiti liko Rusijoje ir tylėjo, taip siekdami išsaugoti savo karjerą, todėl ne retai tapdavo išvykusiųjų kritikos taikiniais.
Pastaruoju metu vienas iš labiausiai aptariamų filmų Maskvoje yra „Draugiškų santykių nuotraukos“ – daugialypė drama apie tūkstantmečio kartos teatro ir kino profesionalus, kurie rengia atsisveikinimo vakarėlį savo didžiausiai žvaigždei, paliekančiai Rusiją. Šį pavasarį jis buvo rodomas dešimtyse kino teatrų, o dabar jį galima peržiūrėti vienoje iš pagrindinių Rusijos transliacijų platformų.
Filme tiesiogiai nepaaiškinama, kodėl jis palieka savo brangiausius draugus ir buvusią merginą. Didele dalimi juodai baltos juostos, turinčios vos du ryškių spalvų epizodus iš praeities, kinematografija brėžia aiškų „prieš ir po“ brūkšnį, tapusį pernelyg gerai pažįstamu daugeliui rusų.
Jame nė karto nepaminėtas karas Ukrainos. Tačiau užsitęsęs konfliktas yra tarsi grėsmingas šešėlis, nulemiantis viską, kas vyksta ekrane. Matome teatro režisierių, bandantį išvengti cenzūros, iš pjesės braukantį iš pažiūros nekaltas užuominas apie laisvę ir kalėjimą. Kitas veikėjas priverstas dirbti papildomą darbą pristatymo paslaugų įmonėje, kad galėtų sudurti galą su galu. Tvyro visapusiškos atskiries atmosfera, kurioje tik draugystė suteikia trumpalaikį prieglobstį.
Kaip pastebėjo vienas kritikas, filmui „pavyko užfiksuoti laikmetį, kuriame negalima kalbėti apie „dabar“, bet galima parodyti dabartį – taip sakant, be nereikalingų žodžių“.
Žmonės išmoko taisykles, nurodančias, kas yra toleruojama, vadinasi, apie karą kalbėti negalima. Jei nori likti Rusijoje ir užsiimti kūryba, turi žinoti „raudonąsias linijas“ ir niekada jų neperžengti. Tačiau baimė suklysti ar, kad tos ribos bus perbraižytis, niekur nedingo.
Keletas žmonių, kuriuos sutikau Maskvoje rengdamas šį straipsnį, atsisakė būti cituojami. Vienas jų paprašė manęs ištrinti visą mūsų pokalbio įrašą ir, jausdamas didelę įtampą, pravirko. Kitas apskritai suabejojo, ar yra prasmės skelbti straipsnius, galinčius sukelti pavojų žmonėms.
Vis dėlto daugybė nepriklausomų susibūrimų vyksta pačiame miesto centre, todėl juos pertraukti gali bet kas.
Gegužės pabaigoje grupė Rusijos menininkų, priklausančių „Boloto“ kolektyvui, ant milžiniško, vėlyvojo sovietmečio laikotarpio Maskvos Jaunimo rūmų stogo išstatė savo kūrinius – tarp jų buvo ir pjautuvų karuselė, ir netgi natūralaus dydžio katamaranas. Renginio, kurį organizatoriai pavadino „Bolotnaja“ (arba „Pelkių“) bienale, vieta buvo atskleista tik pakviestiems svečiams. Tuo tarpu žiniasklaidos atstovų buvo paprašyta apie jį nerašyti iki tol, kol baigsis trijų dienų trukmės paroda.
Nuo pat tokių parodų organizavimo pradžios 2020 m. jų organizatoriai stengėsi eiti prieš srovę tiek komercinių galerijų, tiek valstybinių meno institucijų oficialiosios kultūros atžvilgiu, teigė dvi jos kuratorės – 40 metų Olga Tumanova ir 42 metų amžiaus Vasilisa Lebedeva.
„Yra tam tikrų pareiškimų, kuriuos, turint omenyje mūsų kontekstą, sunku išsakyti“, – pažymėjo Olga.
„Dėl to daugelis čia dirbančių menininkų griebiasi metaforų, simbolizmo ir netiesioginių išraiškos formų. Tai dažnai suteikia kūriniams daugiau atvirumo ir kompleksiškumo“, – pridūrė Vasilisa.
Šį pavasarį po milžiniško Maskvos prekybos centro stogu esančioje uždaroje automobilių stovėjimo aikštelėje įvyko 90 minučių trukmės spektaklis, kurio metu žymus Rusijos aktorius Jevgenijus Ciganovas naršė po apdulkėjusius 2020 m. pristatytos Thorntono Wilderio pjesės „Mūsų miestas“ dekoracijų elementus. Šis spektaklis buvo staiga nutrauktas 2022 m., kai žymus jo režisierius Dmitrijus Krymovas pasmerkė Maskvos invaziją į Ukrainą ir liko Niujorke.
Neseniai surengtame performanse J.Ciganovas ne tik prisiminė prarastą spektaklį, bet ir ankstesnę D.Krymovo veiklą Maskvos teatre bei gyvenimą Rusijoje prieš karą.
Tarp 300 žiūrovų buvo tokie aukščiausio kalibro valdžios atstovai kaip Centrinio banko vadovė Elvira Nabiullina ir įtakingos Rusijos valstybinės televizijos „Pirmasis kanalas“ vadovas Konstantinas Ernstas. Suskaldytą Maskvos tikrovę puikiai iliustruojantį nostalgišką spektaklį K.Ernstas – tas pats žmogus, kuris prižiūri valstybinę televizijos propagandą – pavadino vienu iš geriausių dalykų, kuriuos matė per pastaruosius metus.
Kai kurie iš šalies pabėgę menininkai sugrįžo, nesugebėję įsikurti svetimose ir dažnai nedraugiškose šalyse. Tiems, kurie pasiliko arba sugrįžo, norint susiorientuoti mieste tenka pasitraukti į tai, ką kai kurie vietiniai vadina „ramybės kapsulėmis“ arba „taikos salomis“.
Šios erdvės – paslėptos meno parodos, pogrindiniai knygynai ar alternatyvūs teatrai – tarsi teleportuoja žmones į kitą vietą ar laiką ir suteikia laikiną ramybę.
Jie neturi iliuzijų dėl savo galimybių pakeisti valdžios kryptį. Pasak analitiko A.Kolesnikovo, šis gyvas pogrindinis gyvenimas primena sovietmečio „tylų pasipriešinimą“.
Šiandien susibūrimas pažiūrėti spektaklį ar aptarti knygą yra vienintelis kelias, kurį gali rinktis pilietinė visuomenė.
„Tai išlikimo būdas“, – pabrėžė jis.
Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.
© 2026 The New York Times Company
