Abi parodos Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje lankytojams bus atvertos nuo liepos 27 d.
„Dalinai užpelkinta institucija“
Nomedos ir Gedimino Urbonų parodos „Dalinai užpelkinta institucija“ tikslas buvo pažvelgti į savo dešimtmečio kūrybą retrospektyviai.
„Tokia buvo mūsų pirminė intencija, – komentavo N.Urbonienė. – Kadangi pastaruosius 15 metų kūrėme aplinkodairos arba naujosios aplinkodairos tema, ši paroda visų senesnių darbų retrospektyva. Norėjosi nuosekliai parodyti, ką darome dabar ir kaip tai siejasi su pastarųjų 10–15 metų kūryba.“
Ekspozicijoje naujomis priemonėmis atkuriami svarbiausi pastarojo dešimtmečio Urbonų darbai, tarp jų „Upė teka“ (2012), „Grybų jėgainė“ (2017) ir „Psichotropinis namas. Ballardo technologijų zooetikos paviljonas“ (2015–2016). Taip pat pristatomi ankstesnių projektų archyvai, dalis jų sukurti pereinamuoju laikotarpiu po geležinės uždangos griuvimo.
Naujoje Urbonų parodoje itin svarbią dalį užima pelkė. Tai nėra nauja tema menininkų kūryboje – ji gvildenama nuo 2017–2018 metų įkūrus „Pelkių mokyklą“.
Visgi koks pagrindinis šios parodos klausimas? G.Urbonas kontekstui pateikė istorinį pavyzdį:
Mūsų sukauptos žinios stovi ne ant solidaus akmeninio pagrindo, bet ant liulančios pelkės.
„Nuo XVI–XVII a. vykusios Apšvietos žmonės žinias ėmė kurti atskirdami žmogiškus ir nežmogiškus dalykus. Žinios buvo statomos ant tam tikro mokslinio pagrindo. Šiandien matome, kad šis žinių bokštas patiria krizę. Mokslo filosofai, pavyzdžiui, Karlas Popperis, sako, kad mūsų sukauptos žinios stovi ne ant solidaus akmeninio pagrindo, bet ant liulančios pelkės. Todėl atsirado pasiūlymas nerti į pelkę ir pažinti tas numelioruotas, atstumtas, ištrintas, vietines, autochtoniškas žinias, kurių buvo atsisakyta kaip raganiškų ar necivilizuotų. Pastaroji informacija atsiranda stebint kitų rūšių aplinką ir patiriant ją ne vien per intelektą, bet per kitus modernybės laikais nusausintus receptorius.“
N.Urbonienė pridūrė, kad aplinką galima suvokti ne tik per regėjimą, bet ir kvapą, lytėjimą, garsą. Todėl „Dalinai užpelkintoje institucijoje“ svarbų vaidmenį užima eksponatai iš skirtingų materijų – medžio, molio, grybienos, durpių atliekų.
Antai iš durpių šioje parodoje yra sukurti didelio mastelio kūriniai, atspindintys pelkių sausinimo problemiškumą. „Didžioji dalis pelkių planetoje yra jau išnykusios, nudrenuotos. Negalime įkišti galvų į smėlį ir apsimesti nenorintys to reflektuoti“, – sakė menininkė.
Menininkai durpių atliekas pasirinko sąmoningai. „Iš vienos pusės, tai metaforiškai apgaulinga, nes tai atrodo, kaip kažkas kita, tačiau iš tiesų tai yra seni, užsikonservavę augalai. Taip pat mums buvo svarbus ir kvapas, kurį parodos žiūrovas galės užuosti“, – 15min teigė N.Urbonienė.
Parodoje susijungia du erdviniai-laikiniai modeliai – ypatingą vaizdinį įgavęs archyvas ir laboratorija-dirbtuvės, išryškino renginio moderatorė Lolita Jablonskienė.
Reaguodama į L.Jablonskienės pastebėjimą N.Urbonienė sakė, kad apie parodą galvoja kaip apie visumą: „Norėjosi, kad archyvai, bei dirbtuvės susikabintų konceptualiai. Tai pabandėme padaryti per naujus elementus – nendres ir juodalksnį. Tai yra medžiagos, ateinančios iš pelkės tuo metu, kai ją reikia prižiūrėti ir išsaugoti. Kad pelkė išliktų, nendrynai ir juodalksnynai yra kertami.“
Visgi šioje parodoje nendrės rado savo vietą. Iš Baltarusijos pasitraukusi ir Lietuvoje reziduojanti mokslininkė Natalija Grom parodos metu kartu su dalyviais kūrė nendrių popierių. Jo gamybai reikalingas nusausinimas ir tam ji panaudoja audinius, kurie taip pat atlieka ankstesnių Urbonų archyvų vaidmenį.
Tuo metu juodalksniai taps infrastruktūros dalimi, kurios architektūrą kūrė šių metų Venecijos architektūros bienalės atstovai iš Lietuvos Jurga Daubaraitė ir Jonas Žukauskas.
Spaudos konferencijoje buvo kalbama ir apie G.Urbono dalyvavimą ekologiniame judėjime „Žalias lapas“, veikusį auštant Lietuvos nepriklausomybei devintojo dešimtmečio pabaigoje. Kaip tik tuo metu įvykusi Černobylio avarija, karas Afganistane žadino žmonių pilietiškumą bei norą kovoti dėl žalesnės ir švaresnės Lietuvos, taip sujungiant pilietiškumą ir ekoaktyvizmą.
Todėl diskusijos metu G.Urbonas pateikė socialistinio antropoceno sąvoką, kurią tiria Europos tarybos remiami mokslininkai, atvyksiantys peržiūrėti ir „Dalinai užpelkintos institucijos“. Socialistinis antropocenas kritikuoja socialistinių ekonomikų modernizaciją, per kurią žemė buvo apdirbama nesiskaitant su gamta.
Pasak G.Urbono, socializmas Lietuvoje padarė ne ką mažiau žalos gamtai nei kapitalizmas: „Vien Šaltojo karo metais tiek kapitalistinės, tiek socialistinės visuomenės per urano, anglies, naftos, dujų kasyklas nemenkai prisidėjo. Viskas buvo kuriama beatodairiškai eikvojant resursus. Taigi kas yra toji socialistinė visuomenė, kuri save pristatė kaip žmogiškesnę?“
-
„Apsėdimas“ Kuršių nerijoje: pajūryje atidaroma neįprasta dviejų lokacijų paroda
-
Paminklas J.Marcinkevičiui įskėlė aštrias diskusijas ir apie jo kūrybos „tarybiškumą“: ar vertas poetas įamžinimo?
-
Meras: savivaldybė nespręs dėl J.Marcinkevičiaus įamžinimo, kol dėl to nesutars visuomenė
-
★★★☆☆ / „Barbė“ recenzija: ironiškas stereotipų kokteilis iš ryškaus rožinio plastiko
Būtent šis ekokritinis, ekologiškai sąmoningas požiūris atsispindi ir naujausioje Urbonų parodoje.
„Šioje retrospektyvoje bandėme parodyti, kad tie eksperimentai, kuriuos sukūrėme 1988 metais, veikiant „Žaliam lapui“, susijungia su tais, kuriuos jau kūrėme 2009 metais persikraustę į JAV. Ten mes atradome aplinkosauga susirūpinusius menus“, – pasakojo G.Urbonas.
„6 arai priežiūros. Kolektyviniai sodai“
Godos Aksamitauskaitės ir Mato Šiupšinsko kuruota paroda „6 arai priežiūros. Kolektyviniai sodai“ taip pat duris atvėrė liepos 27 d.
„Pirmiausia M.Šiupšinskas savo akademiniame darbe nagrinėjo daugiaprasmybes, kurios sugyveno kolektyvinių sodų procese. Kuruojant šią parodą dar prisidėjo ir meno kūriniai, per kuriuos reflektavome jų santykį su kolektyviniu sodu ir kitais artimais procesais, pavyzdžiui, žeme, gamta, kultivavimu“, – 15min teigė G.Aksamitauskaitė.
Paroda taip pat kelia asmens atsakomybės klausimą – esame atsakingi prieš gamtą ar prieš instituciją? „Todėl pavadinime atsiranda žodis „priežiūra“, kuri gali būti ir rūpestis, ir prievolė, ir našta“, – sakė G.Aksamitauskaitė.
