Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
04 21

Sovietiniai multikai, su kuriais užaugo kelios Lietuvos kartos: propagandos vilkduobės ir vaikystės nostalgija

Su sovietine animacija Lietuvoje užaugo kelios vaikų kartos, kurių gyvenime kasdien rodoma programa „Labanakt, vaikučiams“ tapo neatsiejama jų pasaulio dalimi. Daugybė lietuviškai dubliuotų multikų, jų spalvingų ir smagių herojų, nuotykių ir juokelių, dainų bei posakių šiandien jiems asocijuojasi ne su sovietine okupacija, bet nerūpestinga vaikyste. Gal todėl jie neretai įvardijami gan neutraliai – „senoji animacija“.
Kadrai iš filmukų „Gintarinė pilis“ ir „Na, palauk!“
Kadrai iš filmukų „Gintarinė pilis“ ir „Na, palauk!“ / Filmų stop kadrai

Penkis sovietmečio dešimtmečius visi multikai buvo kuriami Maskvoje veikusioje visasąjunginėje animacijos studijoje „Sojuzmultfilm“. Čia, kaip ir daugelyje to metų sričių, veikė cenzūra, o filmukai buvo išnaudojami tiek propagandai, tiek ir tarybinių idealų puoselėjimui ar vaikų auklėjimui.

Vis dėlto čia netrūko ir tiesiog gerų bei menine prasme vertingų filmukų, sukurtų pagal įvairių tautų pasakas, senovės graikų mitus ar pasaulio literatūros klasiką. Pasitaikydavo ir drąsių, eksperimentinių darbų, kurie, peržengę cenzūrą, išvysdavo žydruosius ekranus. Žvelgiant į tokius darbus kaip „Ežiukas rūke“, „Brėmeno muzikantai“, „Muzikinės skrynelės paslaptis“, „Kalifas gandras“ gali apimti nuostaba, kaip šie kūriniai išvis galėjo atsirasti komunistinio režimo valdomoje šalyje.

Lukas Balandis / BNS nuotr./Valentas Aškinis
Lukas Balandis / BNS nuotr./Valentas Aškinis

„Sojuzmultfilm“ studijoje dirbo režisieriai, scenaristai bei animatoriai iš visų sovietinių respublikų. Ne išimtis čia ir lietuviai. Viena žymiausių to laikmečio režisierių – Gražina Brašiškytė, sukūrusi daugiau nei dvidešimt filmukų, o žymiausi jų – „Gintarinė pilis“ (1959), „Drakonas“ (1961), „Tarakonas“ (1963), „Mes ieškome juodulio“ (1969) ir kt. Ji taip pat prisidėjo kuriant tokius animacijos darbus kaip „Raudonoji gėlelė“ (1952) bei „Auksinė antilopė“ (1954).

Pasak režisieriaus, dailininko bei animacijos istorijos tyrinėtojo Valento Aškinio, sovietmečiu kurti filmukai puikiai atspindi tą laikmetį, gerokai lėtesnį gyvenimo tempą bei įvairias situacijas. Būtent dėl šios priežasties daugelis šių multikų, neretai ir šiandien tebekeliančių sentimentus su jais užaugusiems, dabartiniams vaikams yra neįdomūs, o jų pokštai bei kai kurie siužetai nesuprantami.

Apie sovietinės animacijos ištakas ir sąsajas su agitaciniais plakatais, animacinių filmų žanrus bei stilius, propagandinius filmukus ir uždraustus darbus, juose slypinčias vilkduobes ir su jais susijusius sentimentus, lietuvišką animaciją bei kūrinius, peržengusius tarybmetį bei rusų kultūrą, – pokalbis su V.Aškiniu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Ekspertai įvertino: ko reikia, kad Lietuvos verslai klestėtų?
Reklama
Sporto veiklų įvairove ir dalyvių gausa Telšiuose pažymėta Sporto diena
Reklama
Kaip išvengti peršalimo komplikacijos – sinusito
Reklama
Kištukiniai lizdai su USB jungtimi: ekspertas pataria, ką reikia žinoti prieš perkant