Dabar populiaru
Publikuota: 2016 gruodžio 7d. 23:04

Suomis, iškeitęs verslą tėvynėje į studijas Vilniuje: fotografo Mikko Waltario istorija

Mikko Waltario fotografijos / Autoriaus nuotr.
Mikko Waltaris / Autoriaus nuotr.

Suomio fotografo Mikko Waltario (50) biografija – tarsi romano herojaus. Tarnavęs kariuomenėje. Studijavęs mediciną. Apie 10 metų klaidžiojęs po Rusiją. Mezgęs verslo ryšius Baltijos šalyse. Dirbęs taksistu Helsinkyje... Ir tarsi to būtų negana – įstojęs į aukštąją mokyklą Lietuvoje.

Su M.Waltariu susipažinome Vilniaus dailės akademijoje (VDA), magistro studijų kursuose. Jis buvo vienas tų retų studentų, pasižymėjęs išskirtine minties galia. Be to, Mikko buvo bene vienintelis nuolatinis studentas iš Šiaurės šalių, lankęs ne tik anglų, bet ir lietuvių kalba vedamus seminarus.

Visuomet buvo smalsu – ką jis veikia Lietuvoje, ir kodėl studijas pasirinko būtent čia. Atsivertus jo biografiją, intriga tik augo. Be to, kaip tik neseniai buvau grįžus iš kultūrinės kelionės po Suomijos miestus, tad pakalbėti buvo įdomu ir apie šią šalį.

Apie profesinio kelio pasirinkimą, patirtis bei Suomijos sostinių (dabartinės (Helsinkio) ir senosios Turku)) aurą ir atmosferą – 15min pokalbis su M.Waltariu.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Mikko Waltari
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Mikko Waltari

Kiek laiko jūs gyvenate Lietuvoje? Kas jus patraukė į šiuos kraštus?

– Lietuvoje esu apie 16 metų. Atvykau čia ieškodamas naujų klientų Suomijos eksporto kompanijoms. Tačiau 2008 – 2009 metais verslas susitraukė, o aš buvau jau per daug nuo visko pavargęs. Nesijaučiau savo vietoje ir buvau trumpam sugrįžęs į Suomiją permąstyti savo gyvenimo.

Grįžęs į Suomiją dirbote taksi vairuotoju Helsinkyje?

Naktį Helsinkis pakeičia savo veidą. 04:00 paryčiais pirmadienį pamatysite neįtikėtinai keistų dalykų, kurių niekuomet neišvysite dienos metu.

– Taip. Ekonominės krizės periodu susirasti darbą sostinėje buvo ypatingai sunku. O aš ir pats nežinojau, ką noriu veikti toliau, todėl pasirinkau šį darbą.

Dienomis budėdavau prie Universitetinės Onkologinės ligoninės (red. HUS). Čia sutikti klientai – ligoninės pacientai, ką tik praėję gydymo procedūras – važiuodavo kartais šimtus kilometrų už miesto.

Tokiu atveju kelionė trukdavo kelias valandas. Per tą laiką išgirdau daugybę istorijų, ir jos keitė mano požiūrį į gyvenimą.

Be to, dirbdamas taksi vairuotoju turėjau galimybę pamatyti iki tol neregėtą Helsinkio pusę. Ypač naktinių pamainų metu. Naktį Helsinkis pakeičia savo veidą. 04:00 paryčiais pirmadienį pamatysite neįtikėtinai keistų dalykų, kurių niekuomet neišvysite dienos metu.

Tačiau Helsinkis nėra pirmieji jūsų namai?

– Ne, aš gimiau ir užaugu Turku mieste. Helsinkyje anksčiau gyveno mano tėvas. Dabar ten gyvena mano dukra.

Ką galite papasakoti apie Turku? Mums, lietuviams, šis miestas yra žymiai mažiau pažinus nei Helsinkis...

– Turku yra seniausias miestas šalyje. Tai, beje, pirmoji Suomijos sostinė. Čia 1640 metais buvo įkurtas pirmasis universitetas. Po to, kai sostinė buvo iškelta į Helsinkį, Turku tapo antruoju pagal svarbą miestu.

Turku yra unikalus savo kraštovaizdžiu – išsidėstęs prie pat jūros ir archipelago, kuris tęsiasi iki pat Stokholmo krantų. Jeigu reiktų ieškoti sąsajų su Lietuva, tai Turku uostamiestį prilyginčiau Klaipėdai. Tačiau jeigu vertintume pagal „antrojo miesto“ kompleksą, tai jis būtų artimesnis Kaunui (juokiasi).

Vida Press nuotr./Turku pakrantė / Suomija
Vida Press nuotr./Turku pakrantė / Suomija

Kultūrine prasme, čia galima rasti ir meno galerijų, ir muziejų, senąją katedrą, pilį, simfoninį orkestrą. Miestas yra gyvas visus metus, nes čia studijuoja apie 40 tūkst. studentų.

Ar tiesa, jog didelė dalis senojo Turku paveldo sudegė per gaisrus?

– Taip. Dauguma miesto pastatų buvo mediniai, ir gaisras nusinešė didžiąją dalį panoramos. Netgi du kartus. Po antrojo gaisro buvo nuspręsta miestą atstatyti iš patvaresnių medžiagų. Tik nedidelė Turku dalis išgyveno gaisrą. Tai senamiesčio ruožas, kuris dabar yra virtęs muziejumi.

Vida Press nuotr./Turku naktį / Suomija
Vida Press nuotr./Turku naktį / Suomija

Lankantis Turku pačiai teko girdėti, jog čia veikia daugybė aukštos klasės restoranų, ir helsinkiečiai dažnai vyksta į Turku vien dėl šios priežasties.

– Taip, Turku išties turi daug gerų restoranų. Tą esu girdėjęs ir aš, nors iš patirties nieko pasakyti negaliu – pastaruosius metus praleidau Lietuvoje.

Pakalbėkime apie dabarties laiką. Nusprendėte stoti į fotografiją Lietuvoje. Kodėl?

– Įstoti į meninės krypties studijas Suomijos aukštosiose mokyklose yra sunkiau nei į, tarkime, mediciną, kurią, beje, esu studijavęs Turku universitete. Todėl nusprendžiau savo laimės ieškoti Lietuvoje – šalyje, kurią jau spėjau pažinti. Nė kiek nesigailiu savo sprendimų. Esu įsitikinęs, jog Vilniaus dailės akademijoje išmokau to, ko nebūčiau išmokęs niekur kitur.

Mikko Waltario fotografijos / Autoriaus nuotr.
Mikko Waltario fotografijos / Autoriaus nuotr.

Fotografija iki tol buvo jūsų hobis?

– Fotografija susidomėjau atsitiktinai. Dar dirbdamas versle savaitgaliais vykdavau už miesto stebėti paukščių. Turėjau draugą, kuris irgi domisi paukščiais ir kuris vieną dieną įsigijo kamerą su labai dideliu objektyvu. Pagalvojau, kodėl gi nepadarius to paties? Taigi, įsigijau kamerą, tik su dar didesniu objektyvu (juokiasi).

Man įdomu, jog kartais dokumentinė tikrovė atrodo labai panaši į teatrą – kai sukonstruota nuotrauka ir savaiminė tikrovė atrodo vienodai dirbtinės.

O tada atėjo tamsi suomiška žiema, tapo sunku fotografuoti paukščius, tad teko fokusuotis kitur. Nukreipiau žvilgsnį į miesto fotografiją. Tačiau manęs netenkino mano paties kadrai.

Niekaip nesupratau, ko juose trūko. Tarsi puikiai pavyko pagauti kompoziciją, spalvas, šviesą – visi techniniai dalykai man sekėsi. Nuotraukos buvo gražios, bet kartu ir tuščios.

Dabar, kai jau kurį laiką studijuoju menus, suprantu, ko jose trūko. Idėjos (juokiasi)! Jau tada jutau, kad man reikia studijų, kurios suteiktų filosofijos ir meno teorijos pagrindus.

Mikko Waltario fotografijos / Autoriaus nuotr.
Mikko Waltario fotografijos / Autoriaus nuotr.

Kokia fotografija jūs domitės labiausiai?

– Daugiausiai dirbu su konstruojama dokumentika. Analizuoju fotografijos, kaip dokumento, pagrįstumą. Man įdomu, jog kartais dokumentinė tikrovė atrodo labai panaši į teatrą – kai sukonstruota nuotrauka ir savaiminė tikrovė atrodo vienodai dirbtinės.

Šiuo metu užsiimate tik fotografija?

– Taip, esu laisvas mąstytojas. Nebedirbu jau 5 – 6 metus. Išmokau gyventi labai kukliai ir paprastai, nes supratau, jog laimę atneša ne pinigai, bet visai kiti dalykai. Žinoma, jų reikia, bet žmogui užtenka žymiai mažiau, nei jis galvoja.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Kviečiame anties

Video

01:32
01:09
30:26

Esports namai